Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Du dešimtmečiai mokymosi


Leidinys apie Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos veiklą


Kristina Stančienė

Share |
Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokiniai
Šiemet buvo parengta ir išleista knyga „Atvira pažinimo erdvė“ (leidykla „Inter Se“) siekia apibendrinti per dvidešimt metų sukauptą Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos veiklos patirtį – mokytojų darbo metodus ir mokinių įspūdžius, solidžius renginius ir jaunatviškus šėliojimus. Knygos sudarytojos – Malvina Vilimienė ir Nijolė Nevčesauskienė.


Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu įsteigta mokykla pažymi gana solidų jubiliejų. Pasak jos vadovės Jūratės Stauskaitės, „1991-ųjų sausio įvykiai, apkurtinę tankų žviegesiu, supurtė ir pažadino veikti“. Tuo metu Lietuvos meno pasaulis nėrėsi iš senos „odos“ – draudimų, suvaržymų, šlavė nuo arenos dogmatiškai dirbančius dėstytojus. Tuomečio entuziazmo, patriotizmo, dvasinio pakylėjimo banga, kurios jėgą daugelis dar atsimename, šiandien vargu ar galėtų pasikartoti. Tačiau pirmoji privati Lietuvoje dailės mokykla, įkurta „ant bangos“, išsilaikė, tebeveikia ir dabar.

 

Knygoje publikuojami įdomūs bei spalvingi Jūratės Stauskaitės ir Aldonos Dapkutės, vienos pirmųjų mokyklos kūrėjų, prisiminimai apie keliones po fondus, mokyklos dvasinius rėmėjus, teikusius stiprybės idėjos entuziastams, „laukinio kapitalizmo“ ir kupinos paradoksų Lietuvos švietimo sistemos tyrus, kuriuose visuomet reikėjo mokėti meistriškai laviruoti, ypač priimant toliaregiškus sprendimus. Knygoje pristatoma ir mokyklos vizija, darbo metodai bei dėstymo medžiaga. Juk ši mokykla – pirmoji privati dailės mokykla Lietuvoje, todėl jos kūrėjams daug ką reikėjo atrasti, „pataikyti“, prisitaikyti prie situacijos, kartais – eiti nežinomu keliu... Daugelyje šalių „privati“ reikštų ir nemažą finansinį valstybės palaikymą, tuo tarpu pas mus tokios institucijos turi išgyventi pačios.

 

Mokyklos dailės ugdymo patirtis jau yra tapusi ne vieno vadovėlio, skirto bendrojo lavinimo mokykloms, pagrindu. Tai oficiali metodinė literatūra, kurią mielai naudoja Lietuvos dailės mokytojai. Tačiau ši knyga – ne vadovėlis. Sunku tiksliai apibūdinti jos žanrą. Galbūt leidinio turinį, kartu – visą mokyklos veiklos esmę taikliausiai nusako pavadinimas... Taip, ši pažinimo erdvė iš tiesų atvira, mokykloje gali mokytis visi norintys kurti vaikai ir jaunuoliai. Skeptikai sakytų, kad privačioje veikloje tokia sistema – savaime suprantamas dalykas, bet nuo pat mokyklos įkūrimo, jos pradžių pradžios, čia dirbama iš tiesų laisvai. Mokytojai gali improvizuoti, kurti savo, unikalią dėstomo dalyko programą, čia iš mokinių nereikalaujama „akademiškumo“, kūrybos disciplinos. Nuo seno amato žinių einama mokytis į M.K. Čiurlionio menų gimnaziją, Justino Vienožinskio dailės mokyklą, o išsiilgusiems žaidimo, laisvės, vaizduotės šėlsmo, ko gero, tinkamiausia vieta – Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla... Ir nors ši mokykla bei jos sistema turi kritikų, viena aišku, – seniai radusi teisingą kryptį, ji eina savo keliu.

 

Knygoje daugybė vaizdinės medžiagos, spalvingų iliustracijų. Jos nebūtina skaityti „užgulus“, galima tiesiog pavartyti, stabtelint ties įdomesniais vaizdais. Tačiau daugelis tekstų įtraukia. Skyriuje „Mokytojas – kūrėjas – mokinys“ apie savo mokymo metodus, užduotis, patirtį, menininko, atsidūrusio pedagogo „kailyje“, savijautą žaismingai pasakoja dabartiniai ir buvę mokyklos mokytojai: Linas Liandzbergis, Rūta Katiliūtė, Arvydas Baltrūnas, Arūnė Tornau, Inga Dargužytė, Algimantas Kuras, Svajonė ir Paulius Stanikai, Rokas Dovydėnas, Loreta Zdanavičienė ir daugelis kitų. Knygoje publikuojamas iš kolegų prisiminimų sudėliotas nuoširdus „koliažas“ apie dailės mokytojus Algį Skačkauską (1955–2009) ir Vegą Vaičiūnaitę (1962–2004). Beje, čia rasite ir puikią V. Vaičiūnaitės dailės mokymo programą.

 

Knygoje pateikiami buvusių mokinių atsiminimai, įspūdžiai, sąrašas tų, kurie vėliau mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, kataloginė dalis su svarbesniais renginiais, parodomis. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla savo galerijoje nuolat rengia parodas, įvairias viešas menines akcijas. Viešas mokyklos gyvenimas – taip pat svarbi šios mokyklos veiklos dalis. Ne tik dėl to, kad pritrauktų kuo daugiau norinčiųjų mokytis, bet ir kad išjudintų nuostatą, neva vaikų kūryba – nuobodus dalykas, nevertas dėmesio. Akivaizdžiai parodoma, kad gero profesionalo, nuoširdaus ir kūrybingo mokytojo vedami mokiniai gali sukurti įdomių darbų, atsiverti taip, kad amžiaus probleminiai klausimai lieka antrame plane ar tampa mažiau svarbūs.

 

Visi norintieji knygoje galės pasisemti ir praktinių idėjų – kaip vesti dailės pamoką, kaip elgtis su įvairiomis medžiagomis, technikomis, kaip vienu metu parodyti, atverti mokiniui įvairius to paties objekto, temos laukus. Man visada imponuodavo šioje mokykloje paraleliai su dailės dalykais vykstantis dailės istorijos pažinimas. Tarkime, mokomasi ne šiaip mozaikos technikos, o būtent Bizantijos, ir apie tai kalbama, studijuojami pavyzdžiai. Arba liaudies meistro sukurta Pietos kompozicija, kirbinanti jausmus savo naivumu ir nuoširdumu, patiriama ne kopijuojant jos išorinį vaizdą, bet per pokalbį, įvairiausias kultūrines aplinkybes – liaudies kūrybos, ir krikščioniškos ikonografijos. Estetinis pažinimas vyksta per minties, intuicijos laisvę.

 

Neretai skundžiamasi, esą turime nedaug išprususių meno „vartotojų“, parodų lankytojų, turinčių bent kiek platesnį suvokimo horizontą. Šioje mokykloje jie tikrai auginami, nors vėliau nebūtinai tampa profesionaliais menininkais.

 

Mūsų dienų pragmatiškame pasaulyje pedagogika neretai tampa galimybe užsidirbti pragyvenimui, išlikti. Tačiau, jei knygoje publikuojami pastebėjimai yra nuoširdūs, ne vienas iš čia pristatytų menininkų džiaugiasi mokytojo darbu ar bent jau žvelgia į jį pozityviai. Štai pasak R. Dovydėno, dirbant mokykloje, jam svarbi bendravimo galimybė, pabėgimas iš dirbtuvės. O S. ir P. Stanikai prisimena: „Greitai suvokėme, kad bendrauti su jaunais žmonėmis labai įdomu. Įsijautėme. Mokykloje praleistą laiką prisimename kaip smagų, jaukų ir kūrybingą laikotarpį.“

 

Taigi knygos leitmotyvas – save kitiems „dalijantis“ menininkas-mokytojas nenustoja kūrybingumo, o pedagoginė veikla gali įkvėpti ar bent jau tapti proga radikaliai pakeisti įprastą aplinką.


„7 meno dienos“ Nr.26 (948), 2011-07-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

dGKjAgROfZJ, 2011-10-23 08:56

Shiver me timbers, them's some great ifnortmaion.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti