Pavojinga data reikalauja paaiškinimo

Parodos atidarymas buvo įtrauktas į oficialių Lietuvos okupacijos 70-mečio, Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginių sąrašą. Tačiau juk 1941 metai – vieni sudėtingiausių visiems Lietuvos gyventojams. Tai ir pirmieji sovietų masiniai trėmimai, kai buvo išvežta daugybė visai nekaltų žmonių (kartais tiesiog dėl kiekio), tai ir masiniai žudymai, ir kontraversiškai vertinamas Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir Nepriklausomybės deklaracija, tos vyriausybės išvaikymas, žydų žudynės, nacistinės Vokietijos okupacija. Tikras pragaras ir dabarties žmogui yra labai sunku arba nebeįmanoma įsijausti į to laiko žmonių būseną.

K. Grigaliūnas nenagrinėja faktų ir neinterpretuoja istorijos, o žvelgia į ją plačiau: kaip į laiką, žymintį psichologinę smegduobę, kaip į laiką, didelei daliai žmonių lėmusį fizinį susidorojimą ar nepataisomą gyvenimo suniokojimą, kaip į laiką, į kurį sunku atsigręžti ir dar sunkiau jį suvokti. 1941 metai yra tik nuoroda. O visą istorinį sudėtingumą kiekvienam tenka išgyventi individualiai. Menininko tikslas ne analizuoti, o sukurti akstiną mąstyti apie tai „iš kur mes atėjome“. Tai tarsi noras stumtelti pradėti kalbėti, prisiminti tėvų ir senelių pasakojimus, kurie penkiasdešimt metų buvo užgniaužti, o ir vėliau prislopinti nerandant jiems žodžių, bijant praeityje atrasti nebūtinai didingų akimirkų.

Instaliacijoje „1941“ rodomos šilkografijos būdu atspaustos „nuotraukos, kuriose užfiksuoti žmonės iki juos ištikusių represijų, portretai, iki tol buvę šeimos albumuose ar paso nuotraukos, vėliau „represuotos“ kartu su jų savininkais“(iš parodos anotacijos). K. Grigaliūnas, suvokdamas medžiagos jautrumą ir pavojingumą, rinkosi tik nekaltai nukentėjusių Lietuvos piliečių bylas. Jis kalba apie sovietų režimo represuotus Lietuvos žmones, neišskirdamas jų tautiniu pagrindu (sąrašuose yra žydų, lenkų ir kt.). Rodomi žmonių atvaizdai, kurių gyvenimus radikaliai pakeitė konkretus agresorius.

Ekspozicija kaip archyvo metonimija

Instaliacija sudaryta iš 1941 sunumeruoto popieriaus lakšto. Ant daugumos jų atspausti žmonių atvaizdai, kiti tušti, todėl, kad ne visose perskaitytose bylose buvo nuotraukų. Likimai čia svarbesni nei atvaizdai. Lapai sukabinti eilėmis išilgai dviejų ekspozicijos salių, palubėje, šiek tiek virš vidutinio ūgio žmogaus galvos; prisegti skalbinių segtukais prie ištemptos vielos; išdėstyti nelygiais tarpais – taip, kad einant tarp eilių būtų galima matyti atvaizdą, bet tai būtų nelengva (įvairaus dydžio delno atstumu). Popieriaus lapų eilės dengia lubas ir sudaro vientisą masę. Toks turinys slegia – neveltui viskas kybo virš žiūrovų. Norintieji pamatyti veidus turi vaikščioti ir atlošti galvą – į patyrimą įtraukiamas žiūrovo kūnas. Tai viena priežasčių, kodėl manau, jog Grigaliūno instaliacija turi nemažai performanso bruožų, bet apie tai vėliau.

Eksponavimo būdas siūlo apgalvoti archyvo buvimo kasdienybėje pobūdį. Tai atminties saugykla, kuri yra atvira, prieinama kiekvienam. Tačiau savo informacijos kiekiu ji yra neaprėpiama laike, bent jau kiekvienam. Realiame gyvenime archyvas dalyvauja atvaizdo ir abstrakčios sąvokos pavidalu (nebent jame dirbi) arba mažo fragmento pasirodymu. Vadinasi, archyvas yra tarsi pasąmonė, kuri fragmentiškai pasiekiama, bet neaprėpiama; turi kalbinę struktūrą, tačiau jos negalima sutrumpinti; joje yra tuščių ir pasikartojančių „lapų“. Tai liulanti erdvė, atsiverianti judant laike ir erdvėje. Tai suma laikų, erdvių, reikšmių, kurios yra patiriamos, o ne artikuliuojamos. Įvardijus šias struktūras, jos persikelia į sąmonės lygį ir tampa kitkuo.

Grigaliūno archyvo metonimija (nuoroda, atitikmuo) sudaryta iš atvaizdų (nėra įžodinimo) – iš pasąmonės lygio nepervedama į sąmonės. Tokiu būdu medžiaga iškeliama su visu jausmo neapibrėžtumu, išgaunamas nesuvokiamas (tiesiogine žodžio prasme) patyrimas. Žiūrovą ištinka šiurpas – pojūtis be objekto. Ir sunku pasakyti, kas labiau nesuvokiama, ar sužeistų likimų kiekis, smurtas, mirtis, ar menininko (pa)(si)aukojimas (toks elgesys su savo kūnu – dar vienas iš performanso bruožų).

Ankstesniame su dabartiniu susijusiame autoriaus projekte „Mirties dienoraščiai“, rodytame Šiuolaikinio meno centre, akcentas krito į žvilgsnio kaip smurto įrankio patyrimą. Didžiulės sienos buvo uždengtos nukentėjusių žmonių atvaizdais. Protokolinis (iš priekio ir profiliu) fotografavimas buvo smurto aktas prieš juos, dabar ekspozicijoje atvaizdai žeidė žiūrovą savo žvilgsniais. „1941-ųjų“ ekspozicijoje žvilgsniai paslėpti (portretai žvelgia vienas į kito „nugarą“). Čia svarbiau išsaugoti (nors atrinkto ir truputį praskleisto) archyvo struktūrą. Akcentas krinta ant negalimybės aprėpti ir suvokti to, ką matai sąmonės lygiu. 

Ir tai nieko bendra neturi su menininkui primetamu „siekiu atrodyti šiuolaikiškai“. K. Grigaliūno darbe visuomet turinys eina pirmiau technikos, kad ir kaip meistriškai jis ją taikytų. Ir apskritai nuo kada meistriškumas (ar grafikos įtraukimas) yra laikomas nuodėme (šiuolaikiniame) mene? Nustojus menininką matyti iš grafikos cecho perspektyvos, iškart matyti, jog Grigaliūnas visuomet dirbo su (at)minties, vaizdo ar jausmo struktūromis. Čia su kolegomis mielai pasiginčyčiau, tačiau gal neverta todėl, kad manau, jog tikrasis kūrinys yra visai ne ekspozicija, o jos kūrimo procesas ir menininko nuostata, kurios jis nesuvokiamai ištikimai laikosi.