Koncerto programą vainikavo nepaprastai temperamentinga, sudėtinga ir didžiulio meistriškumo reikalaujanti Steve´o Reicho monumentalaus kūrinio „Drumming“ pirmoji dalis, beje, atlikta mintinai. Šis kūrinys buvo inspiruotas muzikinių įspūdžių iš Afrikos.

Jei gerai supratau, „Kroumata“ Lietuvą aplankė toli gražu ne pirmą kartą, tad lieka tik laukti kito apsilankymo ir naujos programos.

Fado – portugališko romanso žanras, pasaulyje suvokiamas kaip vienas Portugalijos simbolių, išpopuliarėjo XIX a. viduryje. Jam įtakos turėjo ir portugalų jūreivių dainos, ir kiti buitiniai žanrai. Pagrindiniai fado židiniai – Lisabona, Portas ir Coimbra. Lisabonos ir Porto fado dainingesni, melodingesni, be to, šių fado atlikėjai rengiasi juodai. Jie dainuoja liūdnai, melancholiškai: apie meilę, aistrą, apie savo miestą, apie gyvenimo negandas. Kitaip sakant, dainuoja apie likimą. Pats žanro pavadinimas fado kilęs iš lotynų kalbos žodžio „fatum“, reiškiančio likimą, lemtį, dalią.

Dainininkė Cristina Branco, kurią išgirdome Vilniaus festivalyje, labai kūrybiškai traktuoja šį žanrą, ji dažnai pritaiko praeities ir šiuolaikinių portugalų, prancūzų ir net argentiniečių poetų eiles naujoms melodijoms, kurias rašo nūdienos kompozitoriai. C. Branco – naujojo, modernaus, šiuolaikiško fado atstovė, tačiau ji meistriškai atlieka ir senąjį, autentišką fado, tuo galėjome įsitikinti per jos koncertą. Žinoma, klasikos nebuvo labai daug. O ir šiaip, jos dainų stilistika, harmonija, melodika ir net dramaturgija yra gana stipriai nutolusi nuo fado klasikos. Nors apie Cristiną sakoma, kad ji gyvena vien šia muzika, tačiau susipažinę su jaunystėje jos mėgtais žanrais, suprasime, kodėl ši dainininkė gerokai plačiau mato fado, kuria savo unikalų stilių, supindama charakteringus įvairiausių žanrų elementus. Apie fado ji sužinojo būdama aštuoniolikos, kai senelis padovanojo fado karalienės Amalijos Rodriges plokštelę. Iki tol C. Branco su malonumu klausėsi ir dainavo kiek kitokią muziką – Joni Mitchell, Billie Holiday, Ellos Fitzgerald ar net Janis Joplin dainas. Išgirdus A. Rodriges dainas, gimė meilė fado muzikai.

Dainininkė labai artistiška, teatrališka, galbūt kartais net pernelyg susirūpinusi vizualiąja koncerto puse. Tačiau jos įdomus, išraiškingas ir gerai valdomas balsas, puikūs pritariantys muzikantai, geros aranžuotės, išraiška sustiprina muzikos poveikį. Fado perkeltas į sceną jau nustoja būti vien tik buitinės muzikos žanru ir, kad ir kaip būtų liūdna, tampa pramogine muzika, taigi ir šou elementai neišvengiami.

Klausantis genialios italų kompozitoriaus Nino Rotos muzikos, mintyse nejučiomis atsikuria kadaise matytų didžiųjų režisierių Federico Fellini, Franco Zeffirelli, Franciso Fordo Coppolos filmų vaizdai. O per koncertą virš scenos buvo rodomi ir filmų fragmentai. Kalbu apie nuostabiai stipraus emocinio užtaiso kupiną žymiausio italų kino muzikos kūrėjo Nino Rotos šimtmečiui skirtą koncertą „Rota diriguoja Rotą“.

Kartais kalbėdami apie muziką kino filmams užmirštame, kad garsiausi jos kūrėjai rašo nemažai ir akademinės muzikos. Štai kitas italų kino muzikos genijus Ennio Morricone, neseniai viešėjęs Lietuvoje, yra parašęs daugybę puikios akademinės muzikos kūrinių. Taigi nieko nuostabaus, kad koncerto pirmoje dalyje skambėjo mums ne taip gerai žinoma akademinė Nino Rotos muzika, kaip tiesiog į kraują įaugusios filmų melodijos. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo neprilygstamas, emocingas, išraiškingas ir gyvybingas Nino Rotos sūnėnas Marcello Rota, atliko operos „Šiaudinė skrybėlė iš Florencijos“ uvertiūrą. Šis kūrinys šiek tiek primena Rossini ar kitų to laikmečio kompozitorių uvertiūras, tačiau jaučiamas ir XX a. lengvai ironiškas žvilgsnis.

Kontrabosas – didelis ir nelabai paslankus muzikos instrumentas, retai kada tampa solistu, nors turi gražų tembrą ir gali groti ne tik bosu, bet ir gražias, net virtuoziškas solo melodijas. Tai, matyt, ir norėjo pabrėžti Nino Rota, rašydamas Koncertinį divertismentą kontrabosui ir orkestrui. Jame tiesiog chrestomatiškai atskleistos visos šio instrumento galimybės, štrichai, charakteringi niuansai, tembriniai ypatumai. Tai padėjo padaryti keturios labai skirtingos, kontrastingos ir charakteringos dalys. Muzikinėje kalboje gausu neoklasikos, net ekspresionizmo elementų, tačiau Rota, dėl savo kinematografinio iliustratyvumo, visada išlieka savimi. Pamiršau paminėti kontrabosininką Donatą Bagurską, kurio dėka visa tai atsiskleidė. Atlikėjas groja įvairiausio stiliaus muziką solo ir su ansambliais, yra atlikęs ir įrašęs daugybę monumentalių kūrinių kontrabosui.

Antroje koncerto dalyje pagrindine figūra tapo jauna dainininkė iš Slovėnijos Sabina Cvilak, ji atliko vokalinius epizodus iš Nino Rotos filmų muzikos siuitų. Nors buvo ir labai prastai įgarsinta, visi juto, jog Cvilak – savita operos dainininkė, kurios mėgstamiausias kompozitorius yra Volfgangas Amadeus Mozartas. Tačiau, taip pat buvo galima suvokti, kad Nino Rotos muziką ji supranta ir mėgsta, jaučia niuansus ir charakterį.

Pradėjus lietis Nino Rotos muzikai, parašytai filmams, kerėjo ir nuostabus tikro menininko dirigavimas. Neteko kalbėtis su orkestro muzikantais, bet manau, kad jiems turėjo būti labai lengva ir malonu dirbti su dirigentu M. Rota. Stebėdamas jo judesius galvojau, kad tikrai žinočiau, kada įstoti, kur daryti kokius niuansus, keisti štrichą ir panašiai, nes dirigentas rodė viską labai tiksliai ir suprantamai. Skambėjo muzika iš F. Fellini filmų „Kabirijos naktys“, „Kazanova“, „Saldus gyvenimas“, bisui iš „Amarkordo“, F. Zeffirelli „Romeo ir Džuljetos“ ir garsiojo F. F. Coppolos „Krikštatėvio“. Nuostabiai gražias muzikines siuitas lydėjo puikiai sumontuoti filmų fragmentai. Apmaudu, kad nepavyko rasti šį didžiulį darbą atlikusio žmogaus pavardės ar bent montažo studijos pavadinimo.

Šių metų Vilniaus festivalio koncertai – atlikėjai ir koncertinės programos – turėjo išankstinę kokybės garantiją. Eidami klausytis visame pasaulyje pripažintų muzikų, kompozitorių, iš kurių nelaukiama akibrokštų, žinojome, kad patirsime nepaprastą džiaugsmą ir malonumą.

„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17