Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Gdynei nereikia konjunktūrinio kino


Lenkų vaidybinių filmų festivaliui pasibaigus


Živilė Pipinytė

Share |
„Essential Killing“
Nors ir baigėsi gana kontraversišku žiuri sprendimu, šiųmetis festivalis tikrai buvo vykęs. Pirmiausia todėl, kad pasiteisino kitokia konkursinių filmų atranka. Anksčiau Gdynėje galėjai pamatyti visus per metus Lenkijoje sukurtus filmus, net bejėgiškas romantines komedijas, kurių kituose festivaliuose nepamatysi. Šiemet konkursui atrinkti dvylika filmų nustebino ne tik savo lygiu – Lenkijoje jis net sunkiais permainų laikais išliko pakankamai aukštas, bet ir stilių bei požiūrių įvairove. Bet jie visi privertė svarstyti apie tai, koks turi (ar gali) būti šiuolaikinis kinas ir ko laukiama iš nacionalinio kino. Jei atvirai, konkursinė programa man pasirodė įdomesnė už šiųmečio Berlyno festivalio, kur buvo daug tiesiog konjunktūrinio kino.


Dvylika Gdynės konkursui atrinktų filmų – lyg momentinis šiuolaikinio lenkų kino portretas. Jį ir vertino tarptautinė žiuri. Pirmą festivalio dieną išsiųstame tekste suabejojau, ar visi žiuri nariai išmano lenkų kino kontekstą. Deja, tas abejones žiuri sprendimas, regis, patvirtino. Demonstratyviai žiuri liko apeitas filmas, kuris nuo pat pradžių laikytas lyderiu. Tai – Wojteko Smarzowskio „Rožė“ („Róża“). Pritariu kolegų lenkų kritikų nuomonei, kad žiuri jo nesuprato, nors, mano galva, „Rožės“ siužetas ne toks sudėtingas, polifoniškai susiejantis skirtingų personažų likimus ir laikus kaip kad ankstesniame Smarzowskio filme „Blogi namai“. Tačiau režisierius liko ištikimas savo realistiniam ar net natūralistiniam stiliui. „Rožės“ veiksmas perkelia į pokario Mozūrus, ką tik tapusius Liaudies Lenkijos dalimi. Iki tol Mozūrai buvo Trečiojo reicho dalis. Nauja lenkų valdžia vietos gyventojus vadina vokiečiais, verčia kalbėti lenkiškai ir visaip siekia juos iškeldinti į Vokietiją. Dar čia siautėja lenkų ir rusų dezertyrų gaujos – banditai žudo, prievartauja moteris, vagia. Niekas negali jaustis saugūs, net atvykėliai iš Rytų – Ukrainos ar Vilnijos lenkai, persikėlę į ištuštėjusius mozūrų ūkius. Čia ir atvyksta AK („Armija Krajowa“) kovotojas Michalas (Marcinas Dorocinskis buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį). Po per Varšuvos sukilimą vokiečių išprievartautos ir nužudytos žmonos mirties šitame pasaulio krašte jis bando pradėti gyventi iš naujo. Atėjęs perduoti jo akyse nužudyto vokiečio žmonai paskutinės mirusiojo valios, Michalas lieka pas Ružą (Agnieszka Kulesza). Iš pradžių, kad padėtų jai išminuoti bulvių lauką, nes siaučia badas. Paskui, kad apgintų moterį nuo prievartautojų.

 

Smarzowskis sujungia vesterną, melodramą, apmąstymus apie blogio prigimtį, bet pirmiausia „Rožė“ – tai meilės istorija. Tik panardinta į kraują, prievartą, nepakeliamą skausmą, kurį gali numalšinti tik morfijus. Pasakojimas apie tai, kaip karo sunaikinti, tuščiaviduriai žmonės pradeda jausti ir patiki, kad meilė gali būti jų išsigelbėjimas.

 

Smarzowskis filmą paverčia ir žiūrovų išbandymu – viena kraupiausių filmo scenų – Ružos prisiminimai apie sovietų karius, Prūsijos miestelio gatvėje masiškai prievartaujančius moteris ir mergaites. Filmo herojai iš pradžių, regis, neturi iliuzijų, kad kas nors pasikeis. Bet net jei ir negali užbraukti praeities, jie bando sukurti aplink save tik jiems priklausančią erdvę. Todėl Michalas užminuoja prieigą prie namų. Gindamas Ružą, jos dukterį ir kaimynę nuo vagių ir prievartautojų gaujos, globojamas saugumiečio (su juo Michalą taip pat anksčiau buvo suvedęs karas), herojus taip pat peržengia ribą – užkapoja užpuolikus kirviu. Ši scena – viena dinamiškiausių labiau epinio pasakojimo ritmu sukurtame filme. Žudynės – tarsi Michalo atsakas į saugumiečio pasiūlymą bendradarbiauti ir ištrinti iš bylos „įtartiną“ AK praeitį. Po to Michalo laukia tik kalėjimas, kankinimai, Sibiras. Iš ten jis grįš 1956-aisiais, kai iš Mozūrų į Vokietiją važiuos traukiniai su paskutiniais vietos gyventojais. Ružos ūkyje įsikūrė kadaise nuo gaujos Michalo ginti atvykėliai iš Vilniaus krašto. Iš visko sprendžiant, jų kiaulių ūkis klesti. Tokių kaip Michalas jie paprasčiausiai nesupranta. Paskutinė scena, kai iš Sibiro grįžęs Michalas išsiveda jo sulaukusią Ružos dukterį į platų pasaulį, kur jų niekas nelaukia, dviprasmiška. Ji paryškina, man regis, režisieriui svarbią filmo mintį apie tai, iš kur randasi šiuolaikinės Lenkijos problemos ir susipriešinimai.

 

„Rožė“ – labai paveikus filmas, bet kad suprastumei jo prasmes, turi bent kiek žinoti istoriją, juolab kad Smarzowskis bene pirmasis rodo, kas iš tikrųjų pokario metais vyko „atgautose žemėse“. (Neabejoju, kad panašų filmą būtų galima sukurti ir apie Kuršių nerijos, ir apie Mažosios Lietuvos gyventojus.) Kita vertus, net ir atsieta nuo konkrečių istorinių įvykių, „Rožė“ negali nejaudinti, nes pasakojimas apie dviejų visko netekusių žmonių suartėjimą visada bus aktualus.

 

Universalūs ar tiesiog paprastesni?

 

Tarptautiniam žiuri svarbesnis ir, matyt, aktualesnis pasirodė Jerzy Skolimowskio „Essential Killing“, pernai rudenį pelnęs kelis Venecijos kino festivalio prizus, šiemet – beveik pusę Lenkijos kino akademijos „Auksinių erelių“, apkeliavęs daugybę festivalių. Nelabai supratau, kodėl jis buvo įtrauktas į konkursinę programą, kurioje dauguma filmų – debiutiniai ir premjeriniai. Gdynėje „Essential Killing“ gavo ne tik „Auksinius liūtus“, bet ir geriausio režisieriaus, operatoriaus (Adam Sikora), kompozitoriaus (Paweł Mykietin) ir už geriausią montažą (Réka Lemhényi ir Maciejus Pawlińskis) apdovanojimus. Tai – meistriškas, profesionalus filmas, kurio veiksmas gali vykti bet kur ir bet kada. Filmo herojus – terorizmu kaltinamas musulmonas afganas (Vincent Gallo) pabėga iš CŽV kalėjimo, ir bando išgyventi žiemos sukaustytoje Lenkijoje ir žudo visus, pasitaikiusiu jo kelyje. Filmas beveik nebylus – ekrane skamba tik personažo nugirstų pokalbių nuotrupos. Po prieš kelerius metus taip pat Gdynėje matyto triumfališko Skolimowskio sugrįžimo į kiną – filmo „Keturios naktys su Ana“, „Essential Killing“ man pasirodė seklesnis ir nepaisant netikėtų siužeto posūkių, ne toks dramatiškas. Gal todėl, kad režisierius nesiūlo nei susitapatinti su nuolat kadre matomu personažu, nei jo pasmerkti ir bando išlikti objektyvus išgyvenimo dramos stebėtojas. Iš čia, o ne tik iš personažą nuolat kaustančio speigo ir atsiranda filmo šaltumo įspūdis. Tačiau suprantu, kad „Essential Killing“ – universalus filmas, o metaforiškai jame parodyti giliai žmogaus viduje slypintys laisvės troškimas ir poreikis žudyti, ne vienam žiūrovui, manau, gali tapti filosofinio kino pavyzdžiu.

 

Jano Komasos „Savižudžių kambarys“ („Sala samobójców“), matyt, žiuri pasirodė dar universalesnis, nes pasakojimą apie vaikiną, kuris pasmerkia save virtualiai tikrovei, negavęs meilės ir dėmesio iš amžinai užsiėmusių karjera tėvų, ir dar iliustruotą animacijos intarpais, be abejo, supras kiekvienas. Filmas buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“, prizais už kostiumus ir garsą.

 

Trečiu pagal svarbą – Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas vienas originaliausių pastarųjų metų filmų – Lecho Majewskio „Malūnas ir kryžius“(„Młyn i krzyż“). Režisierius siūlo tiesiog persikelti į Pieterio Bruegelio paveikslą „Kelias į Kalvariją“, susipažinti su šimtais jo personažų, suvokti laiką, kai dailininkas tapė šį kūrinį. Režisierius liko ištikimas ne vieno P. Bruegelio paveikslo idėjai, kurią susitikime po filmo Majewskis suformulavo taip: „Bruegelio kūriniuose kasdienybė užgožia mitinius įvykius. Kasdienybė mums visada yra svarbesnė, ji mus suryja, todėl ir nepamatome šalia vykstančių mitų.“ „Malūno ir kryžiaus“, be abejo, nebūtų be naujųjų technologijų, bet būtent jų ir kruopščiai atkurtų išnykusio gyvenimo vaizdų (kostiumų dailininkė Dorota Roqueplo (prizas už kostiumus) atkūrė ne tik senus audinius, bet ir to laikotarpio jų spalvas), susidūrimas, manau, didžia dalimi ir lėmė filmo originalumą.

 

Diagnozuoti tikrovę

 

Vienas geriausių festivalio filmų man buvo Grego Zglińskio „Išsprūsti“ („Wymyk“) apdovanotas tik už geriausią scenarijų, debiutą, antro plano moters vaidmenį. Ne tik „Išsprūsti“ siužetas, bet ir pasakojimo intonacija, stilius ar net kai kurie kadrai (pvz., kai personažai visai kaip „Atsitiktinume“ vejasi nuvažiuojantį traukinį ) priminė Krzysztofo Kieślowskio ir Krzysztofo Piesiewicziaus „Dekalogą“. Tai pasakojimas apie du brolius, kurie tapo tėvo firmos bendrasavininkiais, bet nesutaria nuo vaikystės. Norėdamas pamokyti „teisingą“ brolį, Alfredas (puikus Roberto Więckiewicziaus vaidmuo) nepadeda jam, kai Jurekas traukinyje ima ginti chuliganų užpultą merginą. Dvejonės akimirka kainuos broliui gyvybę. Po to nuo Alfredo nusisuks visi, jį paliks žmona. Tačiau „Išsprūsti“ – tai pasakojimas ne tik apie kaltę, bet ir apie tai, ką reiškia gyventi su tuo jausmu, kai nebegali nieko pakeisti, o gyvenimas tęsiasi.

 

Filmai apie dabartį, jos iššūkius ir moralinius pasirinkimus visada buvo stiprioji lenkų kino pusė. Kartu su Zglińskiu už geriausią debiutą apdovanoto Barteko Konopkos filmo „Aukštumos baimė“ („Lęk wysokości“) herojus Tomekas (dar vienas įsimintinas Marcino Dorocińskio vaidmuo) daro karjerą televizijoje, turi mylimą merginą. Bet jo laukia didelis išbandymas – psichinė tėvo (puikus teatro ir kino aktorius Krzysztofas Stroińskis) liga. Paradoksaliai ji ir priverčia suartėti tėvą ir sūnų. Bet tai ne vienintelė, vis dėlto gana nelygaus filmo tema. Tėvo liga priverčia herojų suabejoti vertybėmis, užduoda sudėtingus klausimus apie gyvenimo prasmę.

 

Kitaip tą prasmę suvokia už geriausią moters vaidmenį apdovanotos Romos Gąsiorowskos herojė Leszeko Dawido filme „Ki“. Kinga viena augina sūnelį, bet nori turėti viską ir iškart – pinigų, laisvę, meilę, triukšmingus vakarėlius, kurti šiuolaikinio meno projektus. Ji net nepagalvoja, kad jos gyvenimo būdas alina vaiką, kurį mergina, be abejo, myli. Gąsiorowska tiksliai suvaidino šiuolaikinę nuolat skubančią, visko trokštančią ir drąsiai visko besiimančią, draugus ir pažįstamus be jokios sąžinės graužaties išnaudojančią, bet apie savo veiksmų pasekmes niekad nesusimąstančią moterį. Nes tam, kad susimąstytumei, reikia stabtelėti, apsižvalgyti aplink, o Ki tam visai neturi laiko.

 

„Ki“ priminė moralinio nerimo kiną ir vieną pirmųjų Agnieszkos Holland filmų „Sekmadienio vaikai“. 8-ajame dešimtmetyje jauni lenkų režisieriai nusprendė diagnozuoti akivaizdžią savo visuomenės moralinę krizę, bet kartu ir įvardyti realybę, kurioje gyvena. Pasitelkdami kitas išraiškos priemones ir kitokius herojus, „Ki“ ir kiti jaunų kūrėjų filmai paradoksaliai vėl įvardija realybę, kurioje gyvena nauja, po „Solidarumo“ pergalės užaugusi karta. Ir tai man atrodo pagrindinis lenkų kino pranašumas.

 

Meistriškumo pamokos

 

Mano požiūrį į kiną ir jo vertybes didžia dalimi suformavo Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Wojciecho Haso, Krzysztofo Zanussi, Krzysztofo Kieslowskio, Agnieszkos Holland filmai ir lenkų kino spauda. Filmus (žinoma, ne visus) buvo galima pamatyti net gūdžiausiais sovietmečio metais. Todėl kelionė į Gdynę, lenkų vaidybinių filmų festivalį tampa ir savotiška piligrimyste į tikro, ambicingo kino pasaulį, kuris, deja, aplink mus traukiasi lyg šagrenės oda, užleisdamas vietą patraukliems, bet ir gana paviršutiniškiems filmams. Festivalyje ypač svarbi visuotinio suinteresuotumo nacionaliniu kinu atmosfera. Neslėpsiu, kad stovėdama ilgose eilėse prie kino salių klausydavausi, ką kalba kiti laukiantieji. Todėl lenkų kinui gal net labiau pavydžiu suinteresuotų žiūrovų. Už tokios piligrimystės galimybę dėkoju Lenkų kultūros institutui Vilniuje ir viliuosi, kad panašiai mūsų kelionę suvokė ir daug jaunesnės jos dalyvės. Didžiųjų lenkų kino meistrų suformuoti meistriškumo kriterijai, laimei, Gdynėje vis dar gerbiami. Atnaujinta festivalio formulė tai patvirtino. Panašią nuostatą išgirdau ir iš naujo festivalio meninio direktoriaus Michalo Chacińskio lūpų. Jis vedė vieną įsimintiniausių šiųmečio festivalio naujovių – meistriškumo pamokas. Klasikams Andrzejui Wajdai, Januszui Morgensternui, Krzysztofui Zanussi ir Agnieszkai Holland buvo pasiūlyta per 60 minučių išanalizuoti vieną savo filmo sceną. Susitikimai su jais tapo ne tik režisūros meistriškumo, bet ir bekompromisio požiūrio į kiną ir jo galimybes kalbėti apie žmogų ir besikeičiantį pasaulį pamokomis. Šiuolaikiniam kinui tokių pamokų stinga labiausiai.


„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

GXKbTMpu, 2011-10-24 03:35

So excited I found this article as it made things much quikcer!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti