Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Bendras sapnas apie „aną laiką”


„Gegužės 7“ tęsiasi – pokalbis su renginio kuratorėmis


Monika Krikštopaitytė

Share |
Julius Balčikonis. Kadras iš filmo „Giedraitienė“.
Projektas buvo trumpai pristatytas mūsų laikraštyje (Nr.19, 2011 05 13). Straipsnio komentatoriams išprovokavus, bandome gilintis kaip sumanymas (su)veikė ir kokios tendencijos išryškėjo.

Vienos dienos įvykyje ir projekto svetainėje buvo pristatyti šių menininkų: Justės Venclovaitės, Andriaus Rugio, Juliaus Balčikonio, Jurgitos Žvinklytės, Marijos Šnipaitės, Lino Jusionio, Roberto Narkaus, Roko Prailgausko, Onos Lozuraitytės darbai.

 

Monika Krikštopaitytė: Pirmiausia labai įdomu, kaip kilo sumanymas imtis tautiškumo temos? Kaip atsirado projekto vieta (Vileišių rūmai)?

 

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Noras kalbėti apie tautiškumą, kalbą, istoriją gimė prieš pusę metų. Iš pradžių jis rutuliojosi iš atsitiktinai pamatytų pavienių įvairių menininkų darbų, tačiau buvo toks intuityvus, neartikuliuotas. Visai atsitiktinai „suturėti“ tą miglotą idėją padėjo išgirstas Giedrės Mickūnaitės pranešimas apie Dionizo Poškos baublį, kuriame pirmasis lietuvių muziejus buvo palygintas su laiko mašina. Savo alkane(kiauraviduriame medžio kamiene) tarp archeologinių radinių, senovinių buities rakandų ir įvairių keistenybių sėdėdamas Poška tarsi persikeldavo į idealizuojamą lietuvišką senovę, su laikotarpiui būdinga romantizmo pagava ieškodamas savęs istorijoje. (Įdomu, kad tokį alkaną iš ąžuolo žievės turėjo susirentęs ir Goethe – tai tarsi epochos mąstymą atspindintis reiškinys). Tada pamanėme – nieko sau, gi Poškos baublį šiandien būtų galima vertinti įvietinto (site specific) meno kontekste. Pradėjome ieškoti pastato, kuris galėtų tapti baublio atitikmeniu ir taip atsidūrėme Vileišių rūmuose. Ši vieta nuo pat Petro Vileišio ir jo palaikytų lietuvybę puoselėjusių draugijų, spaustuvės, knygyno įkūrimo, Basanavičiaus veiklos iki šių dienų (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) yra kalbos, tautiškumo inkilas.

 

Danutė Gambickaitė: Kita vertus, tautiškumo tema visada skamba šiek tiek gąsdinamai. Tariuosi, kad ji mūsų projekte nėra tokia visa apimanti kaip galbūt rodosi iš pirmo pamatymo. Negaliu vienareikšmiškai liudyti už kitus projekto dalyvius, bet bent jau man tautiškumo idėja gegužės 7 dieną buvo labiau poetiška. Jos ėmėmės be jokių siekių – įrodyti, dekonstruoti, atrasti etc. Todėl nesakyčiau, kad tautiškumas čia svarbesnis nei noras kalbėti apie istoriją, kalbą, literatūrą, legendas, paralegendas kaip baublio (laiko mašinos) eksponatus ar muziejaus (teatro) aktorius ir bendresne prasme. Kai supranti, kad tautiškumas toje vietoje ir šiaip jau egzistuoja neišvengiamai ir dar labai gryna forma, imi akcentus dėlioti ties kitais susijusiais sluoksniais, ieškoti pačių įvairiausių „plūdžių“.

 

M. K.: Liko įspūdis, kad nemaža dalis kūrinių kilo iš etnologės Gražinos Kadžytės ekskursijos pasakojimų, tačiau komentatorių buvau subarta, esą tai ne taip jau svarbu. Kas gi svarbiausia?

 

J. M. J.: Tiesa, nemažai kūrinių buvo inspiruoti G. Kadžytės pasakojimų, o gal veikiau žodinio legendų sklidimo kaip istorijos rašymo būdo. Bene geriausiai tai įkūnija Onos Lozuraitytės „Žmonės šnekėjo“ ir Jurgitos Žvinklytės performansas „Skambanti Neris“. Pastaruoju meniniu veiksmu etnologės pasakojimas apie upe valtimis plaukiančio jaunimo dainų gaudesį vakarais buvo atkartotas fiziškai, taip suteikiant galimybę žiūrovui tiesiogiai patirti šią papasakotą legendą. Ekskursija buvo svarbi, nes norėjome leisti lankytojams susipažinti su vieta, taip pat patiems pajusti, kaip pasakojimas ją pažadina.

 

Eglė Juocevičiūtė: Be to, kad patys pažadintume šią vietą, reiktų kelerių metų archyvuose, tad pasirinkome spartesnį ir žavingesnį kelią – klausyti, ką mums gali papasakoti. Tai puikiai derėjo su faktu, kad mąstome apie literatūros ir tautosakos buveinę.

 

D. G.: Svarbiausia buvo atvirumas ir bendravimas.

 

M. K.: Maniau, kad čia naujo požiūrio požymis – leistis į konceptualų dialogą su tradiciniu pasakojimu. Ne todėl, kad niekas to nedarė, tačiau tautiškumą liečiančių temų vengta jau kurį laiką. Žodis, stipriai nuvertėjęs po Nepriklausomybės, mano kartai turi stiprią bjaurių politinių manipuliacijų smarvę.

 

J. M. J.: Tą patį kvapelį užuodžia ir mūsų karta, todėl ši tema retai kam įdomi arba kūryboje virsta politikos, socialinės kritikos taikiniu. Mums norėjosi atsiriboti nuo negatyvaus oficiozinio šios sąvokos atspalvio, eiti asmeniškesniu, poetiškesniu keliu, kur pagrindiniu dialogo su savo istorija elementu tapo savirefleksija.

 

E. J.: Kadžytės ir kitų instituto darbuotojų pasakojimai mus suviliojo ir padėjo galvose sulieti ribą tarp tradicinio, oficialaus ir alternatyvaus (istorijos) pasakojimo. Štai 2012 m. skvere tarp T. Kosciuškos gatvės ir Neries turėtų būti pastatytas Regimanto Midvikio, Lino Krūgelio ir Ričardo Krištapavičiaus sukurtas paminklas broliams Vileišiams. Toks užmojis lyg ir rodytų vienareikšmišką šių veikėjų vietą oficialiame istorijos pasakojime. Tačiau labai menkas nuošimtis lietuvių žino, ką Vileišiai nuveikė Lietuvos labui (paminklą pastačius to žinojimo padaugės minimaliai). Ir, nors žmonės reikšmingi, jie nėra slegiami kultinių asmenybių auros. Pasakojimai apie juos atrodė „niekam nežinomi“, nuosavi, juos drąsiau buvo galima interpretuoti. Mūsų galvose jie tapo alternatyvia oficiozo parašte ir tuo reikšmės neapibrėžtumu patraukė.

 

M. K.: Gegužės 7 dieną vykusi paroda ir susitikimai man buvo toks patirčių Disneilandas (gerąja prasme): tau pasakoja istorijas, rodo refleksijas, plečia suvokimo lauką. Naratyvai atsiranda įvairiais būdais ir šakojasi. Pasijutau lepinama įdomiomis idėjomis, kurias aprėpti prireiks daug laiko, kaip ir Jums sumanyti, išdėstyti prireikė ne vienos dienos. Kaip žiūrovas mėgavausi patirčių eiga, o į pranešimus gilintis maniau tinkamiausia yra atskira prieiga internete. Projekto suvokimas pasiskirstė į tris stadijas: prieš, per ir po. Prieš – masino idėjos konceptualumu – tai, kad dabarties akimis bus žvelgiama į praeitį, kurią gali paliesti. Per – jau minėtas poveikis per jusles ir pasidavimas srautui, o po – analizė, kūrinių suvokimas išsamiau, racionaliau. Po stadijos analizę puikiai atliko Neringa Černiauskaitė. Ar toks ir buvo „projekto vartojimo“ modelis?

 

J. M. J.: Tokių stadijų sau nebuvome apsibrėžusios, bet, manau, tu jas tiksliai išskyrei. Tiesa, pats projekto vakaras duris atvėrusiuose, daugelį savo įmantria architektūra masinusiuose rūmuose buvo gana hedonistiškas, juslinis. Šalia tradicinės parodų lankytojų publikos atėjo ir smalsių įvairių žmonių, kuriems buvo įdomūs patys rūmai, ne tai, dėl ko jie tąvakar buvo atviri. Per vieną gegužės vakarą vargu ar kas būtų pakankamai įsigilinęs, dėl ko ir kas padaryta, todėl stadija po yra labai svarbi. Ne tik dėl apmąstomo, analizuojamo tikslo, bet ir dėl pačių įkūnytų mikrolegendų galimybės ir būtinybės prasitęsti laike ir erdvėje. Galų gale, juk daugelis kūrinių efemeriški, jie buvo sukurti tik tam vakarui ir galbūt daugiau niekur nebus parodyti.

 

M. K.: Gerai, pereikime prie stadijos po. Vis dėlto analizuojant man ir toliau rodosi, kad analizė čia nėra tokia jau svarbi. Ar sutiktumėt, kad ano laiko patyrimas buvo svarbiausias? Tas anas laikas, žinoma, labai specifinis. Jame susilieja Vileišių (Jablonskio ir Basanavičiaus), profesoriaus Juozo Balčikonio (kai jis lankėsi apie 1963 m. Giedraitinės kaime), kabinetų augalų, Roko Pralgausko pseudoekspedicijos, instituto žmonių laikai, tos dienos laikas Andriaus Rugio įrašytuose garsuose. Išeina tokia mitinė, sufantazuota erdvė, esanti tik projekto metu. Man tai panašu į vaiko sąmonėje egzistuojantį žodį „senovė“. Ten Vytautas Didysis su Vytautu Landzbergiu laisvai gali būti bendraklasiai. Ir jei tik imsi analizuoti, visa magija dings. Daug sąsajų pasirodė kaip iš magiškojo realizmo, paremtos noru, kad jos būtų. Todėl norisi kalbėti ne apie kokią nors tiesą, o fantaziją. Pavyzdžiui, man visai neberūpi, kokiu būdu „įsipaišo“ Juliaus Balčikonio „Giedraitienė“, tiesiog yra stebuklinga kaip ta senolė jaučiasi prieš kamerą: iškilmingai ir droviai. Kai ji artėja į mus apimta neapsakomos nuostabos ir susijaudinimo, ji tampa viešnia iš praeities (tik, kaip nuolat pasitaiko lietuvių (ir ne tik) filmuose ta moteris neturi vardo. Yra aišku kieno ji mama, kas rodo filmą, tik ne jos pačios asmenybė). Manau, kad kada nors mes irgi taip atrodysim, kai kokie nors vaikigaliai rodys savo naują skraidantį motociklą. Todėl sutinku, kad kalbėti apie „laiko mašiną“ yra labai tikslu. Gal Jūs tuo skrydžiu prisisvaiginot ir medžiaga jau pasiduoda analizei? Gal pavyksta kūrinius rūšiuot? Kas išaiškėjo eigoje?

 

D. G.: Analizė „Gegužės7” kontekste nėra nesvarbi. Ano laiko patyrimo svarbumas analizės svarbumui netrukdo. Priskyrus analizę prie atbalsių, ji neatrodo nerangi, nelanksti ar gąsdinanti. Juk maga sužinoti, kaip viskas suveikė. Tokiu atveju įvairiausi atbalsiai (plačiąja prasme) yra ir atpildas. Bet atbalsis atbalsiui nelygus – vienoks gali magiją pradanginti, kitoks sustiprinti, dar kitoks pakreipti kita įdomia linkme, todėl nebūčiau tokia tikra, kad analizė (jeigu laikysime ją atbalsiu) pradangina magiją. (Gali būti, pavyzdžiui, magiška analizė.) Aišku, visi atbalsiai yra ir projekto atspindžiai, parodantys kas ir kaip užsiliko kiekvieno tą dieną ten buvusiojo atmintyje – tada jau galima ir kažkokias išvadas išsivesti. O jos juk yra pasitvirtinimas – ar neveltui, ar vertėjo. Šio projekto kontekste anas laikas – tinkamas išsireiškimas. Anas nurodo ir į kažką, ir į viską. Nesikartosiu, heterochronijos ir heterotopijos sluoksnį praskleidė Neringa tekste „Save vaidinantys Basanavičiaus nagai“. Kalbant apie eigą, spaudos pranešime minėjome, kad tai yra procesualus projektas. Turėjome daug linkmių, spėlionių, tačiau nenorėjome nei vienos įteigti ir įtvirtinti, tad bandėme jas užduoti kaip prielaidas, prieigas. O idėjų „paaiškėjimais“ (nes niekada negali teigti, kad išaiškėjo) laikau pačius kūrinius.

 

E. J.: Kai jau ėmė aiškėti kūrinių kontūrai, mane asmeniškai nustebino tas bendras maginis-mitinis mąstymas, nes pati iš dalies tikėjausi šiek tiek tiesioginės socialinės ar kairuoliškos kritikos. Mano galva, vienintelis Roberto Narkaus sumanymas kalba ta linkme, kurią turiu omeny, bet ir jis įgavo maginę-mitinę formą, kai Kadžytė, autoriaus paprašyta, turėjo per ekskursiją paskleisti legendą, kokiomis aplinkybėmis Linas Jablonskis sudaužė tą „Jablonskio gitarą“. (Ji sudaužyta festivalyje „Tai nėra pavadinimas“ metu, grojant Lietuvos himną.) Užsitęsus ekskursijai, tai nebuvo padaryta, tad atsirado dar vienas legendos lygmuo – kaip Robertas prašė Kadžytės paskleisti jo legendą.

 

Tad naujai paaiškėjo galbūt akivaizdus dalykas: kai galima eiti legendų kūrimo keliu, niekam nesinori eiti analitiniu keliu. Toks tas racionalizmo ir informacijos amžius. Galbūt vieninteliame Marijos Šnipaitės ir Lino Jusionio darbe yra šiek tiek analitiškumo ta prasme, kad jie gana aiškiai laikė atskyrę savo kūrinio laiko lygmenis: Czeslawo Miłoszo paskutinės prieškario dienos, ramus Tomo Venclovos sovietmetis ir jų pačių, Marijos ir Lino, o gal mūsų visų laikas. Žinoma, jų darbe svarbiausia visus jungianti vaizdo ir pasakojimo gija, bet vis dėlto jų „senovė“ nėra vientisas luitas. Iš esmės, dauguma darbų ieško to, kaip mes noriai asmeniškai ir romantiškai mąstome senovę (senovė šiuokart itin tinkamo atspalvio raktinis žodis, tinkamesnis nei atmintis) ir kaip objektyvus istorijos mokslas verčia šaipytis iš to mūsų neanalitinio mąstymo. O Rugys ir Justė Venclovaitė kontempliuoja dabartį, kaip būname, kai senovė aplinkui, bet ji nerūpi. Tad turime sluoksnį patyrimo, sluoksnį analizės ir vėl sluoksnį patyrimo.

 

Projekto sumanymai šiek tiek išsisklaidę erdvėje ir laike, todėl norėjosi susirinkti viską į vieną vietą ir pamatyti visumą, neužsibrėžiant pabaigos, galbūt dar papildant po kurio laiko. Interneto svetainė suteikia laisvę neužbaigti projekto!

 

M. K.: Ačiū už pokalbį.

 

Projektas metus bus tęsiamas interneto svetainėje www.geguzes7.lt


„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

slzGikRZFZDkMUatQBD, 2011-10-23 11:30

What's it take to become a suiblme expounder of prose like yourself?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti