Kometa, ryjanti savo uodegą
Martine Feipel ir Jean Bechameil. „Le cercle fermé“. Liuksemburgo paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr. Venecijos bienalė – tai šokinėjimas nuo bokšto, prisirišus prie kojos gumą. Laikas tai išsitempia, tai staiga susitraukia, o kartais dar supurto traukuliai – dažniau ne nuo meno, o nuo jo pertekliaus.
Tačiau ten visi pareigingai dūzgia – nuo kandžių it kandys kritikų iki žvaigždžių, su kuriomis kandžių keliai nesikerta. Apie Leonardo diCaprio ir Eltono Johno apsilankymą informuoja „New York Times“ – ir tai tikriausiai turėtų pridėti bienalei simbolinių taškų, bet ji ir taip braška per siūles nuo didžiuliais kiekiais demonstruojamo elitinio meno. Nei Venecijai, nei bienalei seniai nebereikia jokio įteisinimo – čia ji dalija pripažinimo ženklus...
|
Iš pirmų lūpų
Marina Abramovič. „Aukso lūpos“. 2009 m. (parodoje „Personal structures“) Tie, kurie liko, labai aiškiai jautė, kad vieną dieną pusė miesto išvyko. Nereikėjo net klausti kur – didžioji dalis meno srityje dirbančiųjų ir menu besidominčiųjų dalyvavo Venecijos bienalės atidaryme.
Kadangi, ko gero pats populiariausias, meno įvykis vis plečiasi (daugėja gretutinių parodų ir šalims atstovaujančių paviljonų – šiais metais jų net 89), kreipėmės į dailėtyrininkus, kritikus, kuratorius ir menininkus, kad pasakytų, kas iš bienalės buvo labiausiai įsimintina. Respondentus skatinome nuomonės užklausti ir kitų ekspozicijas mačiusių įdomių žmonių. Iš pradžių klausimas skambėjo taip: „Pasakykite tris įspūdingiausius paviljonus.“ Vėliau jis...
|
Dvi nuotaikos
Vygantas Paukštė. „Ant raudonos“. 2010 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka. Pati vasaros pradžia, o karšta lyg tropikuose. Vieną iš tokių dienų užsukau į „Lietuvos aido“ galeriją. Čia viskas, nuo keraminių grindų plytelių iki baltų sienų, vėsino, išskyrus Vyganto Paukštės tapybą.
Karštos, sodrios spalvos, saulėje iškepusi paveikslų faktūra labai derėjo prie lauko temperatūros.
Nors paveikslai sukurti per pastaruosius (2010 ir 2011) metus, savo nuotaika jie labai skirtingi. Gana vieningai išlaikytas ryškus koloritas, bet vieni paveikslai spinduliuoja ramybę, susikaupimą, kituose viešpatauja agresija, treti skleidžia pasyvumą, apatiją tiek veiksmo paveiksle, tiek santykio su žiūrovu atžvilgiu. Tačiau bendras įspūdis, matyt, dėl kolorito,...
|
Bendras sapnas apie „aną laiką”
Julius Balčikonis. Kadras iš filmo „Giedraitienė“. Projektas buvo trumpai pristatytas mūsų laikraštyje (Nr.19, 2011 05 13). Straipsnio komentatoriams išprovokavus, bandome gilintis kaip sumanymas (su)veikė ir kokios tendencijos išryškėjo.
Vienos dienos įvykyje ir projekto svetainėje buvo pristatyti šių menininkų: Justės Venclovaitės, Andriaus Rugio, Juliaus Balčikonio, Jurgitos Žvinklytės, Marijos Šnipaitės, Lino Jusionio, Roberto Narkaus, Roko Prailgausko, Onos Lozuraitytės darbai.
Monika Krikštopaitytė: Pirmiausia labai įdomu, kaip kilo sumanymas imtis tautiškumo temos? Kaip atsirado projekto vieta (Vileišių rūmai)?
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Noras kalbėti apie...
|
|