Pastaraisiais metais Gdynės vaidybinių lenkų filmų festivaliui tenka išgyventi nemenkų permainų: pasikeitė datos – iš rudens festivalis perkeltas į vasarą, keičiasi vadovai, žiniasklaida nuolat kalba apie poreikį atsinaujinti. Šiemet tos permainos gana akivaizdžios: sutrumpėjo konkursinė programa – joje rodoma 12 filmų, tarp kurių ir dar niekam nematyti, tik prieš festivalį baigti kūriniai, ir jau tarptautinį pripažinimą pelnę filmai, tokie kaip Jerzy Skolimowskio „Essential Killing“, pernai pelnęs kelis Venecijos kino festivalio apdovanojimus ir ne vieną lenkų kino akademijos „Auksinį erelį“.
Pirmą festivalio dieną (deja, šis tekstas rašomas festivaliui tik prasidėjus) daugiausia susidomėjimo sulaukė jauno režisieriaus Jano Komasos filmas „Savižudžių kambarys“ („Sala samóbójcow“), kurio premjera šiemet įvyko prestižinėje Berlinalės programoje „Panorama“. Debiutas ryškus ir įsimenamas. Filmo herojai – prie gyvenimo nepritampantys paaugliai, kurie užsidaro savo virtualiuose pasauliuose ir bendrauja tik virtualioje erdvėje. Turtingų, bet labai užsiėmusių tėvų sūnus jaučiasi suprastas tik internete sutiktos merginos, kuri jau kelerius metus neišeina iš savo kambario. Vaikino savižudybė atrodo logiška išeitis – su gyvenimu jo nesieja niekas, net meilė nepažįstamajai.
Bet jaunas režisierius neišvengė ne tik didaktikos, bet ir akivaizdžių supaprastinimų. Man atrodo, kad filmas tikrai patiks jaunajai auditorijai. Ji ne tik atpažins filme save, bet ir savo šaržuotus, pinigams ir karjerai gyvenimą paskyrusius tėvus, savo muziką, virtualius žaidimus, drabužius ir žodelius. Vienas iš tokių jaunimo kultūros liudijimų man pasirodė ir gana daug vietos filme užimantys animaciniai intarpai, sukurti japonų anime stiliumi. Neabejoju, kad filmas atsidurs tarp festivalio prizininkų – jį lydi ir didžiulis žiniasklaidos dėmesys.
Aš labiausiai laukiu Wojciecho Smarzowskio filmo „Rožė“ („Róża“). Prieš porą metų Smarzowskis nustebino Gdynę filmu „Blogi namai“ – vienu niūriausių ir juodžiausių pasakojimų apie „liaudies Lenkijos“ ir karinės padėties tikrovę. Naujasis filmas žada perkelti į pokarį, į Mozūrus, kur vietos gyventojai tampa valdžiai įtartinais piliečiais. Istoriją režisierius žada pasakoti Armijos Krajovos karininko akimis. Dar laukiu ir Bartoszo Konopkos filmo „Aukščio baimė“ („Lęk wysokości“). Tai – debiutinis vaidybinis Kanopkos pilno metražo filmas . Šis režisierius jau sulaukė tarptautinio pripažinimo, o jo dokumentinis filmas „Berlyno triušis“ („Królik po berlińsku) buvo gerai sutiktas ir Lietuvoje.
Konkursinius filmus šiemet vertins tarptautinė žiūri, kuriai vadovauja Anglijoje užaugęs ir ten kuriantis Pawełas Pawlikowskis („Meilės vasara“). Tarp žiuri narių – animacinio filmo „Valsas su Basiru“ režisierius Ari Folmanas, aktorė Maja Ostaszewska, viena Roterdamo festivalio organizatorių Liudmila Cvikova. Įdomu, kaip keisis filmų vertinimai, juk ne vienas žiuri narys, ko gero, ne taip jau gerai orientuojasi lenkų kino kontekste.
Kitoje festivalio programoje – „Lenkų kino panorama“ – bus parodyti 9 filmai. Kol kas sunku pasakyti, ko pristigo joje rodomiems filmas, kad patektų į konkursą, bet ir tarp jos autorių daug žinomų vardų: Andrzejus Barańskis, Anna Jadowska, Wiesławas Saniewskis.
Dar vienas festivalio konkursas skirtas jaunųjų kinui. Programoje – trumpo metražo filmai, kuriuos sukūrė aukštųjų kino mokyklų studentai. Viena iš jų – Andrzejaus Wajdos kino mokykla – šiemet surengs konferenciją, taip pat bus atidaryta fotografijų paroda „Andrzejus Wajda ir jo draugai“. Didysis lenkų režisierius šiemet festivalyje surengs ir meistriškumo pamoką – kartu su Januszu Morgensternu jis analizuos vieną savo filmo „Pelenai ir deimantas“ sceną.
Meistriškumo pamokos – šio festivalio naujovė. Pamokas taip pat žada surengti Krzysztofas Zanussi ir Agnieszka Holland. Planavo ir Romanas Polanskis, kuris šiemet už gyvenimo nuopelnus bus apdovanotas „Platininiu liūtu“, bet festivalio išvakarėse pranešta, kad Polanskis į Gdynę neatvyks – jis turi baigti savo naują filmą.
Kitas „Platininis liūtas“ skirtas rašytojui, scenaristui, režisieriui, vienam lenkų mokyklos kūrėjų Tadeuszui Konwickiui. Kilęs iš Vilniaus, vieną paskutiniųjų savo filmų – fantazija Adomo Mickevičiaus kūrinių tema „Lava“ – Konwickis filmavo taip pat Vilniuje .
Šiemet festivalyje bus ir keli lietuviški akcentai. Programoje „Polonica“ bus parodytas Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“. Kitoje programoje „Centrinės ir Rytų Europos panorama“ rodomą Šarūno Barto filmą „Eurazijos aborigenas“ antradienį susirinkusiai auditorijai pristatė Izolda Keidošiūtė. Abi šios programos masina garsiais vengrų, vokiečių, rumunų vardais, tad lietuviškas kinas atsidūrė tikrai gerame kontekste.
Dar viena dėmesio verta šių metų Gdynės festivalio programos dalis – lenkų kino klasikos retrospektyvos. Viena jų vadinasi „Siurrealizmas lenkų kine“ ir pristato išskirtinių kūrėjų – Andrzejaus Żulawskio, Piotro Szulkino, Grzegorzo Królikiewicziaus, Andrzejaus Barańskio – filmus. Beje, šiai 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais Lenkijoje susiformavusiai originaliai krypčiai skirta ir nauja knyga, kurią gavau tik atvykusi į festivalį. Kita retrospektyva vadinasi „Gryna klasika“. Joje bus parodytas ir ne vieno vyresniosios kartos lietuvio nostalgiškai prisimenamas Wojciecho Haso „Rankraštis, rastas Saragosoje“. Festivalio programa kupina įvykių ir filmų, tad, manau, jam pasibaigus bus daug įspūdžių, kuriuos pabandysiu aprašyti kitos savaitės „7md“.
„7 meno dienos“ Nr.23 (945), 2011-06-10
|
Skaityti visus 
Rašyti
