Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 23 (945), 2011 birželio 10 d. > Dailė > Meno įpročių klibinimas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Meno įpročių klibinimas


54-oji Venecijos bienalė


Agnė Narušytė

Share |
Cristian Marclay. Kadras iš filmo „Laikrodis“. 2010 m.
„Norint iš tikro, kūrybiškai pranokti religinį nušvitimą, nereikia narkotikų. Religinis nušvitimas įveikiamas profanišku nušvitimu, materialistiniu, antropologiniu įkvėpimu, į kurį įvesdinti gali hašišas, opijus ar bet kas kita“, – rašė Walteris Benjaminas apie siurrealizmą, nė neįtardamas, kad jo mintis bus panaudota po kokių aštuoniasdešimties metų renkantis 54-osios Venecijos bienalės pavadinimą.

„Nušvitimas“ arba „ILLUMInations“ yra bienalės ašis, ant kurios šveicarė kuratorė Bice Curiger veria kūrinius, menininkus, idėjas. Šiame žodyje telpa ir viduramžių rankraščiai, auksu ir sidabru nušviesdavę vienintelę tiesą, ir „nations“ – valstybės kaip pagrindinis bienalės sandaros elementas, noru pasipuikuoti prieš kitus palaikantis jos gyvastį jau daugiau nei šimtą metų.

 

Tai rodo, kad norint viską galima apversti. Benjaminas rašė iš marksizmo pozicijų, jam patiko fotografija, nes ji naikino meno kultą ir individualizmą, o jai paklūstanti šviesa stelbė ideologines meno fikcijas. Venecijos bienalėje meno kultas ne nyksta, o tarpsta, šiemet persmelktas fiktyvumo, netikrumo ir neadekvatumo nuojautos. Čia metas užversti jau pasenusią Benjamino knygą ir pradėti nuo pradžių.

 

Kelias prie meno kūrinio

 

Šiemet, kaip reta, Lietuvoje pasiruošimus bienalei trikdė diskusijos – viešos ir ne. Dariaus Mikšio ir Šiuolaikinio meno centro projektas „Už baltos užuolaidos“ (komisaras Kęstutis Kuizinas) ir man neatrodė pakankamai gerai apmąstytas. Pirmiausia dėl to, kad valstybė tapo „kuratore“ tiesiog skirdama stipendijas menininkams – nesąmoningai, per daug nesirinkdama, ilgainiui (pradedant nuo 1992-ųjų) patenkindama kone kiekvieną. Toliau – dėl to, kad iš projekto iškart buvo išmesti taikomosios dailės atstovai – formaliai, pagal tradicinę meno šakų hierarchiją, nors daugelis jų kuria ir visai ne taikomojo pobūdžio kūrinius. Na, ir dar dėl to, kad visa ta kolekcija turėjo likti paslėpta už baltos užuolaidos. Norėdamas ką nors pamatyti, žiūrovas turėtų rinktis, taigi jau jis taptų tos konkrečios laikinos parodos kuratoriumi, ne valstybė. Kita vertus, daugelis menininkų atsisakė dalyvauti, nenorėdami tapti statistais kito menininko kūrinyje, tad kolekcija liko skylėta. Atrodė, kad bus tik balta užuolaida – dar ir dėl to, kad eilinis, meno persisotinęs bienalės lankytojas, atrodė, turėtų tingėti už jos ieškoti meno kūrinių. Tačiau vieta ir laikas viską pakoregavo.

 

Venecijoje viskas vyksta maždaug taip: per kokias tris dienas stengiesi apžiūrėti visus nacionalinius paviljonus (kurių šiemet yra 89), kuruojamą tarptautinę parodą (į kurią šiemet buvo pakviestas Gintaras Didžiapetris) ir, jei lieka laiko, šalutines parodas. Iš pradžių geidi pamatyti, kas naujo meno pasaulyje, beužsimezgantį nuovargį išvaiko smalsumas – o ką rodo estai, ką prancūzai, ką danai? Štai ryte, vos atidarius Giardini – pagrindinės ekspozicijų erdvės – vartus, prie jų būriavęsi žurnalistai, menininkai, galerininkai, kritikai beveik bėgte nuskubėjo viena kryptimi. Supratau – kažką „išmetė“ ir leidausi paskui. Netrukus visi ankstyvieji žiūrovai susicementavo į vieną eilę – prie Didžiosios Britanijos paviljono. Stoviu ir aš. Už manęs stovintys anglai kalbasi apie orą ir tikisi, kad tuoj viskas pajudės: „BBC tik nori nufilmuoti eilę“, – sako vienas plikis, į mano užrašų knygutę įkrenta jo blakstiena. Prieina paviljono darbuotojas ir praneša, kad reikės laukti maždaug dvi su puse valandos. Kyla išdavikė mintis: „Negi tai, kas paslėpta viduje, verta tiek laiko?“

 

Laimei, sovietmečiu susiformavę įgūdžiai niekur nedingo – pavyko suformuoti stovėtojų komandą: pakaitomis tikrinome kitus paviljonus, o laukimo periodai labai tiko visokiems apmąstymams, po truputį rašant šį straipsnį. Dvi su puse valandos neprailgo. Prieš įleisdama vidun, britų paviljono prižiūrėtoja perspėjo saugoti kojas ir galvas, svarbiausia „health and safety,“ sakė ji.

 

Paviljono vidus neatitiko Palladio architektūrą primenančios pastato išorės: Mike‘as Nelsonas ten atkūrė 2003 m. Stambulo bienalei savo paties darytą instaliaciją – namą, kurio erdvėse „likę“ apdulkėję siūlai, siuvimo mašinos ir kiti rakandai turėtų priklausyti nelegaliam tekstilės fabrikėliui. Belandžiojant po kambarius ir koridorius (galvą iš tikrųjų reikėjo saugoti, kad neatsitrenktų į pažemintas lubas), atrodė, kad būsto gyventojai paspruko ar buvo išnaikinti, o dvi raudonai apšviestos fotolaboratorijos priminė, jog knaisiojuosi po svetimą atmintį, kad erdvė yra ne tikra, o fiktyvi – netobulas prisiminimas. Taip pasinėrus į kitų praeitį, kurios nebuvo, už sienų palikta realybė irgi dingo. Net Giardini paukščiai jau, regis, buvo sukonstruoti specialiai tam, kad patirčiau būtį kitur.

 

Taigi britai įtikino ir užkeikė mano budrumą, jų paviljonas tapo kelione, nuotykiu, įsirašiusiu į atmintį. Bet ar tai – vien tik instaliacijos nuopelnas? Tikriausiai ne. Mus veikė ištemptas laikas, ne tik erdvė. Priversdami laukti, britai sukūrė laiko kapsulę, kurioje viskas, net dulkės įgyja ypatingą vertę.

 

Dvidešimt keturių valandų laiko kapsulę sukūrė ir „Auksinį liūtą“ laimėjęs amerikietis Christianas Marclay. Jo filmas „Laikrodis“ sumontuotas iš vakarietiško kino fragmentų, kuriuose tikrinamas laikas. Iš pradžių žiūrėti tiesiog smagu – beveik prigulus ant minkštos baltos sofos, atpažįstant žinomų filmų veikėjus ir situacijas. Bet netrukus paaštrėja ir pasunkėja laiko išgyvenimas. Juk neveltui sakoma, kad „laimingi laiko neskaičiuoja“ – kai filmo veikėjai nuolat žiūri į laikrodį, o visų laikrodžių laikas sutampa minutė į minutę su realiu parodos lankytojo laiku, realybė ir fikcija susipainioja. Kyla neaiški įtampa – juk tos akimirkos, kai kine tikrinamas laikas, paprastai būna didžiausios įtampos momentai. Pavyzdžiui, žiūrėjau filmo dalį nuo be penkiolikos trys iki penkios po trijų. Tos dalies viduryje, maždaug be penkių trys, buvo parodytas kadras, kuriame prie laikrodinės bombos pririštas žmogus prakaituodamas iš siaubo žiūri į laikrodį. Šiek tiek po trijų, po to, kai suskambėjus skambučiui pro mokyklos duris pasipylė vaikai, tas nelaimėlis ir vėl pasirodo – vis dar prakaituojantis iš siaubo, vis dar žvilgčiojantis į tą patį laikrodį. O juk man per tą laiką buvo papasakota daugybė istorijų apie daugybę žmonių įvairiose šalyse. Mano laikas buvo pasidalijęs. Net jei mano dabartis tuo pačiu metu buvo aktualizuota kaip intensyviai išgyvenamų akimirkų suma, o aš keliavau į skirtingas praeitis, tarsi visi laikai, visos praeitys egzistuotų vienu metu. Taigi laikas vienu metu ir bėgo greitai, nes buvo tiesiog smagu, ir buvo visiškai sulėtėjęs, skaičiuojant kiekvieną minutę, tarsi laukiant.

 

Pastebėjau, kad atmintyje „įsirašė“ pirmiausia visi tie paviljonai, prie kurių reikia laukti: Japonijos, Izraelio, JAV. Erdvės ištuštinimo ir laiko ištęstumo efektas buvo sukurtas ir Lietuvos paviljone. Pirmiausia – atsitiktinai, nes jo vieta buvo neteisingai pažymėta bienalės žemėlapyje. Paskui, gerokai paklaidžiojęs po šią retai lankomą Venecijos teritoriją, lankytojas patenka į tuščią Scuola S. Pasquale erdvę – grindų viduryje įmontuota plokštė dengia osariumą – urvą su kaulais, o priešais altoriuje vaizduojamas Mergelės Marijos ėmimas į dangų. Kartu su ja pakilęs į antrą aukštą, jau meno patirčiai nuteiktas lankytojas išvysta baltą užuolaidą – dar vieną tuštumą, tuščią lapą, kurį reikia prirašyti, pasirenkant meno kūrinį (kažkas pasakojo – nežinau, ar tai tiesa, kad į paviljoną užsukę vienuoliai pasirinko Dichavičiaus aktą). Taigi laikas ne tik prailginamas, bet ir sutirštinama jo patirtis – kad ką nors pamatytų, žiūrovas turi priimti estetinį sprendimą. Po to į kūrinį nebeįmanoma žiūrėti abejingu persisotinusio praeivio žvilgsniu. Prislopinamas net noras kritikuoti – nes juk tai tavo sprendimas. Ir dar ta balta užuolaida.

 

Istorija už (kokios nors) užuolaidos

 

Balta užuolaida, nežinau ar sąmoningai, žymi Venecijoje visada ryškią simbolinę perskyrą. Juk „pagrindinės“ šalys pasistatė savo paviljonus Giardini XIX amžiuje, kai mūsų savarankiškos valstybės net nebuvo. Bienalė buvo jų susibūrimas, poreikio pasikeisti patirtimi ir konkuruoti išraiška. Tuomet žemėlapyje nebuvo daugybės valstybių, o mūsų nebuvimą ilgam įtvirtino sovietinė okupacija, paslėpusi dalį pasaulio už „geležinės uždangos“. Bienalėje ji tebeegzistuoja, pažymėta ne tik tais pompastiškais paviljonų pastatais, efemeriškais, kasmet keičiančiais vietą „nepagrindinių“ šalių paviljonais, bet ir investuotų pinigų kiekiu (manau, kad britams jų erdvinis nuotykis atsiėjo brangiai). Perskyrą žymi ir požiūris į bienalės temą.

 

Pastebėjau, kad daugelis buvusio sovietinio bloko valstybių bienalės temą „nušvitimai“ interpretavo kaip galimybę nušviesti savo istoriją, nušviesti atminties tamsybes, apmąstyti paminklų statybos, griovimo ir atstatymo laikus (kaip šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje „Paminklai, kurių nėra“). Tai padaryta Azijos paviljone (Kirgizija, Kazachstanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas), tuo tarpu čekų menininkas Dominikas Langas sukūrė instaliaciją iš savo tėvo skulptūrų, kurias jis liovėsi kūręs prieš gimstant sūnui – čia regi, kaip mintis deformuojasi, įstringa laike, kartojasi begalybėje, vyksta kolektyvinės atminties dekonstrukcija, o šio „Miegančio miesto“ prižiūrėtoja visus laiko prieštaravimus vašeliu suneria į didžiulę baltą antklodę. Lenkijai atstovaujanti žydų menininkė Yael Bartana (beje, jau matyta ŠMC) ragina žydus grįžti į Lenkiją, atkurti kibucą, bet jos entuziastingame balse girdėti netikrumo gaidelė, istorijos ironija, pavertusi kibucą koncentracijos lageriu. O Rusijos paviljono kuratorius Borisas Groysas tiesiog pristatė Andrejaus Monastyrskio akcijas – jose dalyvaudami intelektualai bėgo iš melu persisunkusios sovietmečio erdvės pažiūrėti menininko veiksmo, po kurio dažniausiai nelikdavo jokio rezultato, tarsi niekas nebūtų atlikta, niekas nepasakyta.

 

Tuo tarpu senasis Vakarų pasaulis gilinasi į globalias problemas ar neria į pasaulio meno istoriją. Amerikiečiai, konvertavę tanką į bėgimo takelį, „Delta“ avialinijų kėdes – į gimnastikos buomą, o bankomatą – į vargonus (ar atvirkščiai), keliais aukštais sulipdė nacionalinius įvaizdžius ir stereotipus, išsprogdindami amerikietiškos svajonės mitą kaip Warholo sriubos skardinę. O meno istorijos citatų kulminacija – „Auksinį liūtą“ laimėjęs Vokietijos paviljonas, kuriame kinematografininkas, teatro režisierius ir performansų kūrėjas Christophas Schlingensiefas, 2010 m. vasarą miręs nuo plaučių vėžio, sukūrė bažnyčią. Čia yra visi reikalingi atributai: suolai, vitražai, altorius, klausykla, sakykla... Bet vietoj paveikslų – žinoma, dokumentiniai filmai. Juose rodomi Fluxus ritualai ir Schlingensiefo rentgeno nuotraukos, o balsas kalba apie pasikeitimo ilgesį, apmąsto nuveiktus darbus – gerus ir blogus, verkia. Tai paties menininko rekolekcija, ruošiantis mirti. Paskui skaitoma evangelija „pagal Beuysą“. Altoriuje – Schlingensiefo ligoninės lova ir Beuyso triušis, tapęs eucharistijos metu aukojamu kūnu. Menininkui tik Fluxus tegali suteikti išrišimą – nušvitimą – įveikiant save, mirties baimę ir kančią.

 

Dalyvaudama šitose mišiose kartu mačiau, kad Fluxus buitiški ritualai jau virto ikonomis, pamaldumo objektais, į kuriuos reikia žiūrėti užvertus galvą – kūnas įtraukiamas į ritualą. Taip Fluxus niekniekiai virsta kažkuo baisiu ir dideliu. Bet gal tik tai, tik azartiškas šio judėjimo dalyvių tikėjimas tuštumos prasme dar palieka nušvitimo viltį visuomenėje, kur vienintelis trokštamas dalykas yra pinigai? Galbūt vėžio suėstas menininko kūnas, paaukotas šiose meno mišiose, dar gali parodyti kelią skandalų ir kriminalų atrūgomis vemiantiems dabarties romėnams? Arba paaiškinti, kodėl stoviu eilėje prie britų paviljono, nors to man gyvenime visai nereikia?

 

Bet tai – ne tikra bažnyčia. Suskambo šalia manęs sėdėjusios moters telefonas. Ji atsiliepė ir pradėjo kažką ilgai pasakoti. Jau ėmiau manyti, kad vis dėlto fluxiškas nušvitimas neprilygsta religiniam nušvitimui, kad menininkų bendruomenė negali įveikti vartotojiškos buities ir banalybės, kai staiga atsisuko priešais sėdėjusi mergina ir sušnypštė – „ša!“ Mobiliojo telefono savininkei teko pratęsti pokalbį lauke. Fluxus nušvitimas buvo tikras.

 

Atsitiktinumai ir tarpai

 

Fluxus buvo tikras ir Lietuvos paviljone. Visiems renkantis kūrinius, nuolat kito ir paroda. Tarp kūrinių – stilistiškai ir konceptualiai skirtingų, reprezentuojančių skirtingų kartų požiūrius, gyvenančių iš esmės skirtinguose meno pasauliuose – nuolat mezgėsi nauji ryšiai, čia pat nutrūkdami.

 

Šis takumas, netvarumas, prasmės kūrimasis ir trūkinėjimas, poetinė pranešimo dekonstrukcija buvo dar viena ryški bienalės tendencija. Galbūt nesąmoninga. Apie tai galvojau žiūrėdama, kaip Kinijos paviljone tirpsta vakarietišką estetiką aukštinančio kinų teoretiko tekstai, kaip Danijos paviljone daugybė menininkų savo darbais analizuoja kalbos laisvės temą, kaip Urugvajaus paviljone Alejandro Cesarco ir Magelos Ferrero meilės ryšys išreiškiamas pokalbiu apie rašymą, kaip žodžiai užpildo vaizdo tarpus, kaip Ispanijos paviljone Dora Garcia išdėliodama nuolat kintantį fotografijų, knygų, tekstų muziejų kalba apie menininko neadekvatumą vadybininkų gerai suorganizuotame pasaulyje, kiekvieno kūrybinio veiksmo neadekvatumą, netinkamumą, klaidą, kuri išreikštų tai, kas teisingais žodžiais neišsakoma. Kultūros klodai pasislinko ir prisisunkė taip, kad nebėra jokio aiškumo – kas vyksta tarp? Pasakojimas ir jo fikcija kaip netikrumo ir neadekvatumo jausmas.

 

Tarp, žinoma, yra pauzės. Jų galią pamiršo Italijos paviljono kuratorius Vittorio Sgarbi. Idėja buvo daug žadanti – jis pakvietė italų intelektualus, nesusijusius su meno kritika, pasiūlyti sau įdomius, prasmingus meno kūrinius. Visi jie buvo sutalpinti į paviljonui skirtą Arsenalo erdvę. Šalia dar „įkurtas“ mafijos muziejus. Taip Italija pažymėjo savo valstybės sukūrimo 150 metų jubiliejų. Tačiau rezultatas buvo košmariškas – vienas už kitą ryškesni videomeno altoriai, nukryžiuotas raudonas Apeninų pusiasalio batas, bažnyčios iš bambuko ir makaronų, kūnai, statulos, šviesos kėlė šleikštulį. Dar niekada nebuvau pajutusi tokio persisotinimo menu. Tai, regis, teigė ir ant visų paviljono sienų išraitytas teiginys kaip nuoroda į mafiją: „l‘arte non e cosa nostra“ – menas tikrai nėra čia sukabintų italų menininkų reikalas. Dėl jo nereikia kovoti, priešingai, reikia kovoti su juo. Čia vėl prisiminiau baltąją užuolaidą.

 

Lietuvos paviljoną galima laikyti italų gerąja puse. Čia taip pat pristatomas neaprėpiamas kiekis meno kūrinių, bet baltos užuolaidos pakanka, kad juos būtų galima iš tikrųjų pamatyti. Pasirinkimo pakanka, kad menas įgytų vertės. Be to, čia įvyksta dar vienas visiems paviljonams priešingas dalykas: užuot rodęs save, Darius Mikšys atveža Lietuvos meną tarsi kontrabandą į Venecijos bienalę. Taip jis sujungia ir istorines bienalės skirtis, ir bienalės formavimą nacionaliniu pagrindu, ir religinį bei profanišką nušvitimą. Metas vėl atsiversti Benjaminą: „Pasaulio struktūroje sapnas išklibina individualybę kaip supuvusį dantį“, – sako jis. Nesvarbu, kaip vertinsime individualizmą, Lietuvos paviljone atliktas klibinimas, kaip rodo „specialus paminėjimas“ tarptautiniame meno forume, veiksmingas. Tik, siekiant radikalumo, dar reikėtų išklibinti vieno menininko individualizmo likutį, jo pavarde žymimą „aš“.

 

P. S. Klibinimą Venecijoje pratęsė Coolturistės, po Marijos paveikslu įgyvendinusios susivyniojimo į baltą užuolaidą akciją. O nakvynė Fusinos kempinge išklibino paskutinius individualizmo likučius: su kolege užmigome sūpuojamos kitame vagonėlio gale besimylinčios porelės ir klausydamosi šalia palapines pasistačiusių musulmonų maldos.


 

„7 meno dienos“ Nr.23 (945), 2011-06-10

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

DoUDjURaENp, 2012-07-16 15:58

I've been a keen lover of your site for a while and never truly given anything at all back, I am honipg to change that in the future with increased conversation.Thanks for another great inclusion for the website.

fLOFaMvQYKIyqwvO, 2011-06-23 12:39

What a great resorcue this text is.

istorik, 2011-06-18 13:19

Smagi apžvalga!!! Visai nesvarbu ko inspiruota O Lietuva nuo gilios senovės garsėja savitais informacijos kodavimo būdais, dvigubom sąsakaitom, paslapčių viešumu, šešėlių skaidrumu. Tik reikėjo tokiam įvaizdžiui atrasti tinkamą formą. Reiškia, prisistatėme atvirai nuoširdžiai ... Bet apie visa tai straipsnyje nėra, tik nujaučiama. .. Ir gerai. - Dėkui, (nors man toks paviljonas patiktų tik todėl, kad iškart viską gali pamatyt ir suprasti, netyrinėjant detalių - tai privalumas, įgalinantis ilgai ten neužsibūti)

hiacintas, 2011-06-15 01:16

Labai idomu, o kodel mano meno darba skaitote nesuprantamu?stai, a.n. rasinyje istisai mistifikuoja baltosios paklodes projekta.savo ruoztu,nesutinku,kad paveikslas su marija butinai sugestijuoja meninius potyrius- nerandu jokio paaiskinimo siai menotyrinei erezijai.o su fluxus kokia mistika- autorei ir vokietys, ir miksys tapatinasi.gal kas girdejo,kad musu veikejas savo pseudoideja jau perfrazavo i neofluxus?

ooo, 2011-06-14 14:07

as nesupratau ka nori pasakyt hiacintas. stengiaus. man agnes tekstai - tiesiog geras meno kurinys.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti