Kada pradėjai kurti rašytojų portretų seriją? Kiek laiko jau tęsiasi šis kūrybinis projektas?

Projektą pradėjau dar 1993 m., tik ką atvykusi į Frankfurtą. Tiesiog likimas man buvo labai maloningas – tuometis mano vokiečių kalbos mokytojas pasirodė esąs ir literatūros namų „Romanfabrik“ direktorius. Pamatęs mano iš Lietuvos atsivežtus darbus, užsakė nufotografuoti minėtiems literatūros namams kūrusius ar jų veiklai įtakos turėjusius rašytojus. Po pirmosios parodos bendradarbiavimas buvo pratęstas. Iš Heseno žemės literatūrinės bendruomenės gavau naują rašytojų pavardžių sąrašą, vėliau – iš Kultūros ministerijos, o nuo 2005 m. fotografuoju Literatūros tarybos („Hessischer Literaturrat”) stipendininkus, tarp kurių – ir lietuviai. Paskutinis lietuvis, kurį fotografavau, buvo kaunietis rašytojas Kęstutis Navakas.

Kas vienija jau beveik keletą dešimtmečių tęsiamo ciklo apie rašytojus fotografijas? Kokia bendra šios serijos koncepcija?

Iš pradžių visai nemokėjau vokiečių kalbos, todėl negalėdavau pasiruošti fotosesijai skaitydama rašytojų kūrinius. Šis darbo metodas vėliau tapo savotiška visos serijos koncepcija. Nors Vokietijoje vykstančių lietuvių autorių kūrybos vakarų metu aš vertėjauju, bet į „fotografinį pasimatymą“ einu „nepasiruošusi“. Sąmoningai vengiu bet kokios informacijos apie autorių, pasikliauju intuicija bei pirmu įspūdžiu. Fotografavimas prasideda jau šeimininkui atidarant duris, pasiūlant ko nors atsigerti, nuo pirmų žvilgsnių pasikeitimų.

Esi sakiusi, kad kiekvienas portretas apie žmogų turėtų pasakoti kokią nors istoriją, lyg ji būtų parašyta. Kaip, Tavo manymu, fotografijoje apskritai ir konkrečiai šioje serijoje tos istorijos pasakojamos? Ar svarbiau žmogaus išvaizdos ir aplinkos detalės, ar tai, kaip jos parodytos fotografijose, t. y. pačios fotografijos vaizdinė raiška?

Susitikusi su žmogumi, kurį ruošiuosi fotografuoti, nuo pirmų akimirkų imu sau užduoti klausimus: kaip tas žmogus gyvena, ką mėgsta, ar laimingas, ar tvarkingas, vedęs ar ne? Aš, žinoma, šių klausimų neužduodu, bet bandau į juos atsakyti bendraudama. Sakykim, prašau stiklinės vandens, neatsisakau kavos puodelio ir žiūriu kaip kalba žmogaus judesiai. Sutrikimas ar pasitikėjimas savimi ir yra istorijos pradžia, kurią galų gale žiūrovui aš papasakosiu viena fotografija. Galbūt tai labiau ne dialogas su fotografuojamu asmeniu, bet mano monologas ar ieškojimas iš anksto susikurtų tezių patvirtinimo arba jų paneigimo.

Galutinis portretas – tai žmogaus istorija, jo judėjimo namuose trajektorija, visų jo judėjimo linijų piešinys. Žmogų supantys daiktai, su kuriais jis pozuoja – taip pat nebyli kalba. Pavyzdžiui, vienas iš mano fotografuotų rašytojų – Ralf-Rainer Wuthenow – mums begeriant arbatą pasakojo, kad ilgai gyveno Japonijoje, mėgsta jų estetiką, asimetriją, kuri neatrodo netvarkinga, taip pat – apie savo rusišką kilmę. Pašnekovas prisiminė, kad jo proproprosenelis buvo aukšto rango rusų kariškis, kariavo prieš Napoleoną. Nuotraukoje matomas ant sienos kabantis jo proproprosenelio portretas, o fotografijos kompozicija – asimetriška.

Gana dažnai Tavo fotografijose matoma akivaizdi režisūra. Ar režisavai vaizdą ir fotografuodama rašytojus? Kuo darbas su literatais skiriasi nuo to, kaip buvo kuriamos kitos serijos, pavyzdžiui, „Ligoninėje“, „Upių vadovai“ ar „Mano miesto žmonės“?

Šioje serijoje, kaip ir kitose, daug režisūros. Tačiau režisuoti pradedu tik pajutusi, kuria kryptimi noriu eiti. Šis pajautimas kartais ateina tik po valandos, o kartais – iš karto. Ieškau rakto į žmogų, kuriuo gali tapti jo pasakojimas ar tik judesys, kuris išjudina fantaziją ir atveria kelią į asmens vidų. Visa tai, žinoma, labai subjektyvu, bet man tai yra tikra.

Būtų įdomu sužinoti ir keletą techninių fotografavimo detalių. Kokioje aplinkoje įamžinti rašytojai? Ar ta aplinka specialiai pritaikoma fotosesijai, ar naudojamas studijinis apšvietimas?

Visada fotografuoju tik natūralioje šviesoje, dažnai su trikoju, kartais naudoju blykstę. Visi autoriai nufotografuoti jų autentiškoje aplinkoje. Iš pradžių bandžiau kviesti juos į studiją, bet tai – ne man. Negyva aplinka, be detalių, be auros, manęs neįkvepia. Natūralioje aplinkoje priešingai – žmogus jaučiasi saugiai, net jei iš pradžių būna šiek tiek įsitempęs, kalbantis atsipalaiduoja ir man atsiveria, net pats to nepajusdamas.

Kodėl rašytojų portretams pasirinkai nespalvotą fotografiją, nors daugelis kitų Tavo serijų spalvotos?

Nespalvota fotografija turi daugiau grafinių elementų, yra labiau simbolinė. Be to, tuo metu, kai pradėjau šią seriją (1993 m.), fotografavau tik nespalvotai, kaip ir visi to laiko lietuvių fotomenininkai. Juk fotografijos menas tada buvo nespalvotas.

Kaip Tavo darbus interpretuoja žiūrovai, kaip parodas įvertino žiniasklaida? Ar jiems svarbūs tie fotografijų aspektai, apie kuriuos pasakoji? O gal buvo akcentuoti visai kiti dalykai?

Spaudoje buvo daug komentarų apie mūsų parodą Heseno žemės Mokslo ir kultūros ministerijoje. Apie mano darbus buvo rašyta, kad juose jaučiama teatrinė fotografės praeitis (R. Pigagaitė studijavo aktorinį meną Vilniaus konservatorijoje), inscenizacija, atsargus priartėjimas prie žmogaus, jo nesuvaržymas ir taip pat – didelė pagarba bei meilė fotografuojamam asmeniui. Viename radijo interviu buvo pabrėžiamas mano nenutrūkstantis ryšys su Lietuva.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Kalbino Tomas Pabedinskas

„7 meno dienos“ Nr.22 (944), 2011-06-03