Pranešimai supažindino su tradicinių Lietuvos krikščioniškųjų konfesijų liturginių knygų specifika, jos formavimosi istorija, buvo pristatytos LDK teritorijoje rašytos, spausdintos ir naudotos knygos, aptariama jų raida ir naudojimas. Parodos kuratorė Agnė Zemkajutė ne tik parengė parodos ekspoziciją, bet ir pristatė Romos katalikų bažnyčios mišiolą, jo formavimąsi, rūšis, Lietuvos katalikams aktualius šių knygų priedus, istoriškai svarbias knygas, kurių didžiąją dalį galima išvysti parodoje. Evangelikų liuteronų kunigas Darius Petkūnas aptarė senąsias XVI–XIX amžių LDK ir Prūsijos Liuteronų ir Reformatų bažnyčių liturgines knygas – Agendas. Nadežda Morozova supažindino su daugybe Rytų apeigų krikščionių liturginių knygų, paaiškino sentikių, stačiatikių ir unitų liturginių knygų skirtumus, jų specifiką. Muzikologė Živilė Stonytė savo pranešime išsamiai pristatė vienintelį Lietuvoje muzikos inkunabulą ir didžiausią parodos eksponatą – Mišių giesmyną Gradualą. Taigi pranešimai buvo tiesiogiai siejami su paroda ir jos eksponatais. O knygos čia dalijamos į tris stambias grupes.

Pirmąją ir didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Romos katalikų liturginės knygos, jos eksponuojamos bažnytinės erdvės centre. Ekspozicijoje matyti, kaip kito svarbiausioji Romos katalikų apeigų knyga „Missale Romanum...“, trumpiau vadinta mišiolu, kuri kartu su visomis savo sudėtinėmis dalimis įgavo sunormintą, vientisą pavidalą. Pačios ankstyviausios apeigų knygos, dabar vadinamos sakramentarijais, yra senosios rankraštinės maldaknygės, skirtos kunigams. Maždaug X amžiuje vienuolynuose imti naudoti „Ordines Romani“, nurodymai, kaip turi būti atliekamos ceremonijos. Pirmasis mišiolo prototipas 1474 m. buvo atspausdintas Milane; knyga pažodžiui vadinasi „Mišių tvarka pagal įprastą Romos kurijoje“. XVI a. per Europą nuvilnijus reformacijai, buvo peržiūrėta, suredaguota ir suvienodinta šv. Mišių eiga: 1570 m. popiežiaus Pijaus V įtvirtino sunormintą mišiolą, kuris beveik 400 metų su nedideliais pakeitimais buvo spausdinamas ir naudojamas šv. Mišių metu. LDK teritorijoje ši katalikų tikėjimo šv. Mišių tekstų kiekvienai dienai ir tvarkos eigą įtvirtinusi liturginė knyga įsigalėjo nuo 1578 m., kartu su kitais Tridento susirinkimo dokumentais.

Kaip žinome, dažniausiai Lietuvoje buvo naudojamos apeigų knygos su priedu, skirtu Šiaurės šalims, t. y. Lenkijos ir Švedijos kraštuose garbintų šventųjų ir kankinių gyvenimo aprašymais. Parodoje daugiausia eksponuojami XVIII a. mišiolai, o ankstyviausias eksponatas – 1485 m. Bazelyje išleista apeigų knyga „Missale Basilense“. Dar viena parodos įdomybė – mišiolas silpnaregiams, kuris atspausdintas ypač didelėmis raidėmis, kontrastingų spalvų, kad lengvai būtų įskaitomas ir esant blankesniam apšvietimui bažnyčioje. Nors po Tridento susirinkimo buvo suvienodintos visos liturginės knygos, bet atskiros vienuolijos turėjo savus, jų vienuolijoms pritaikytus mišiolus, nes jiems pagal jų susiformavusias pamaldumo tradicijas buvo leista švęsti savo šventes, todėl atskirus mišiolus turėjo karmelitai, pranciškonai, benediktinai ir kiti ordinai. Šios knygos išsiskirdavo maldų priedais ir iliustracijomis. Parodoje eksponuojama Gardino karmelitams priklausęs mišiolas (Roma, 1733), benediktinų ordino mišiolas „Missale Benedictino-monasticum...“ (Augsburgas, 1742) ir kitos knygos. Vienuolynams skirtos knygos išsiskiria labai puošniais įrišimais su kalinėtais metaliniais aptaisais, kurie atspindi atskiros vienuolijos knygrišystės tradicijas. Reikėtų pažymėti, kad dauguma mišiolų yra gausiai iliustruoti, turi įspūdingus frontispisus, juos puošia puslapio dydžio vario raižiniai, vaizduojantys didžiąsias religines šventes ar šventuosius. Būtent šie siužetai turėjo didelės įtakos LDK bažnytinei dailei, neretai graviūros tapdavo atskirų dailės kūrinių pirmavaizdžiu.

Puošniausia katalikų liturginė knyga yra vadinamasis Pontifikalas, skirtas vyskupų laikomoms ceremonijoms ir liturgijai, bet joje paprastai nėra aprašoma Mišių eiga. Pontifikalai išsiskiria dydžiu ir puošyba, dažniausiai turi proviniencijas. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamas Vilniaus katedrai priklausęs Pontifikalas (Vatikanas, 1726). Santūriausi savo puošyba iš katalikų liturginių knygų yra geduliniai mišiolai „Missale defunctorum“. Tai Mišių, laikomų už mirusiuosius, knyga, nors būdama sudėtine mišiolo dalimi, dažniausiai spausdinama nedidelio formato, kad ją būtų patogu neštis į kapines. Ji išsiskiria ir savo puošyba: puošiama kukliau, dažniausiai su baroko laikotarpiu išpopuliarinta mirties atributika, iliustruojama Nukryžiavimo vaizdais. Šiuos mišiolus spausdino ir Vilniaus akademijos spaustuvė – parodoje eksponuojamos dviejų leidimų – 1685 ir 1730 m. – knygos.

Svarbią vietą Mišių liturgijoje užima giedojimas. Anksčiau visi liturginiai giedojimai buvo sudėti į vieną knygą, vadinamą Romos antifonariumu. Vėliau šis giesmynas išskirstytas į kelias, iš kurių šv. Mišių giedojimams buvo skirtas gradualas. Parodoje savo formatu išsiskiria minėtas „Graduale secundum...“ (Venecija, 1499–1500). Įdomus XVII a. gaidų rankraštis su šv. Pranciškaus raižinių ciklu. Šis ...