„Vyšnių sodo“ vaidybos aikštelė Vienoje
Pernai jis buvo kuriamas toliau ir dar kartą parodytas senajame sode, tiesiogiai transliuojant Mulheimo festivaliui „Theater der Welt“ ir per Lietuvos televiziją. Šįmet „Vyšnių sodas“ persikelia į Vieną. Gegužės 28 ir 29 d. naujoms aplinkybėms pritaikytas spektaklis bus parodytas vieno didžiausių Europoje festivalio „Wiener Festwochen“ programoje. Smedso vadovaujamos lietuvių teatro menininkų komandos spektaklis pristatomas kaip vienas pagrindinių Vienos festivalio įvykių, kartu su naujais šiuolaikinio teatro įžymybių Roberto Lepage’o, Christopho Marthalerio, Patrice’o Chéreau, Ivo van Hoves, Franko Castorfo darbais. Tai vienas iš tų festivalio renginių, į kuriuos visi bilietai parduoti iš anksto.
„Vyšnių sodas“ iš pat pradžių buvo kuriamas ne kaip tradicinis teatro pastatymas. Tai – tęstinis kūrybinis procesas, kuriame, pasitelkus meno ir gyvenimo sintezę, ieškoma atsakymų į klausimus apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir vertybių kaitą šiuolaikiniame pasaulyje. Viena garsiausių XX a. pjesių pasitelkiama kaip metafora, padedanti apmąstyti ne vien teatro, bet apskritai kultūros vietą laiko tėkmėje. Ir tai, kad pats projektas laikui bėgant keičiasi, įgauna naujų prasmių, yra jame svarbiausia.
Vienoje „Vyšnių sodas“ atgims garsiame emigrantų rajone Makonde. Senas Vilniaus sodas su jaukiu vasarnamiu, menančiu praėjusius laikus, liko spektaklio kūrėjų atminty. Ir jie patys Makondo aplinkoje galės trumpam pasijusti kaip daugelis šio rajono žmonių, gyvenančių prisiminimais apie paliktus namus. Tokia yra šio naujojo, specialiai Vienos miestui kuriamo, „Vyšnių sodo“ idėja. Beje, Makondu vadinosi ir Gabrielio Garcia Marquezo „Šimto metų vienatvės“ veiksmo vieta.
Emigrantų prieglobsčiu Vienos Makondas tapo po 1956 m., kai pirmieji čia atsikėlė pabėgėliai iš Vengrijos. Vėliau prie jų prisidėjo emigrantai iš Čilės ir Vietnamo, dabar sudarantys didžiausią rajono gyventojų dalį. Šiandien čia gyvena išeiviai iš Rytų Europos, Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos. Nors daugelis jų įgijo teisę gyventi Austrijoje, vis dėlto Makondas yra vadinamas getu, o dėl jo ateities austrų visuomenė neturi vieningos nuomonės. Vienos festivalio organizatoriai kasmet stengiasi atverti Makondo teritoriją ir integruoti jos gyventojus į kultūrinį gyvenimą. Todėl ir kilo sumanymas pristatyti „Vyšnių sodą“ Makonde. Tačiau pati idėja tapo kažkuo daugiau nei vien tik socialinės integracijos projektu.
„Vyšnių sodo“ dalyviai, skirtingų kartų lietuvių aktoriai ir režisieriai Juozas Budraitis, Virginija Kelmelytė, Jonas Vaitkus, Vytautas Anužis, Gytis Padegimas, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Paulius Budraitis, Irina Lavrinovič, Benas Šarka apsistojo ir repetuos Makonde, bendraus su jo gyventojais, kartu gamins maistą, žais futbolą... Visa tai taps organiška spektaklio aplinka. Iš jos turėtų gimti pasakojimas apie „vyšnių sodą“, kurio nebėra dabartyje ir kuris atgyja prisiminimuose apie paliktą tėvynę, namus, artimuosius. Gal „Vyšnių sodas“ įgaus ir bendresnių asociacijų apie kultūros žmonių likimą: ar jie šiandien nėra savotiški emigrantai, „nereikalingi žmonės“, atsidūrę naujosios visuomenės pakraštyje?
Mūsų teatro menininkų Vienoje gyvai kuriamą savo kultūros „vyšnių sodą“ Vilniuje bus galima pamatyti gegužės 28 d. per tiesioginę vaizdo transliaciją prie įėjimo į Nacionalinį dramos teatrą. Transliacijos pradžia 22 val. Nuo 21.30 bus rodomas videofilmas apie „Vyšnių sodo“ kūrimo pradžią 2009-aisiais. Šis nemokamas renginys taps festivalio „Naujosios dramos akcija“ baigiamuoju akordu.
NDA inf.
„7 meno dienos“ Nr.21 (943), 2011-05-27
|
Skaityti visus 
Rašyti
