Tai viena iš priežasčių, kodėl senos nuotraukos laikomos batų dėžutėje spintos dugne. Mums jų reikia, bet nenorime būti jų užvaldyti. Jos primena mums palikimą, kurio negalime pakeisti, jos iškelia savitumo laisvės problemą. Atrodo, jog nuotraukos kėsinasi nubrėžti ribas, kuriose galima kurti savą asmenybę. D‘Accardi, nuo mažens augusi su seneliais, „prisigėrė“ jų buities: tas puodukas, ši kėdė, anas veidrodis jai tapo simboliais. Be lengvumo, padedančio atrasti ir įvertinti objektus, fragmentus, daiktus, nes jie ypatingai mus veikia, labai stipriai trokštama ir juos išsaugoti, perkelti iš vieno laiko į kitą. Šie objektai „apgyvendinti“ apdraskytose, suglamžytose, apdegintose, neryškiose nuotraukose. „Mano erdvės yra užpildytos prisiminimų ir ženklų, susijusių su kitų patirtimi, kuri vis dar gali būti gyva. Apgyvendintos vietos – lyg teatras, kur mano susiliejimas su objektais gali vykti labai natūraliai, – rašo Valentina, atkurdama prarastus pojūčius, sugrįždama į praeitį. – Vaizduose susitinka aukščiausias grakštumas ir skausmas, didis sielvartas, gestas ir jo sulaikymas, troškimas ir išsižadėjimas, paguoda ir neramūs praradimai.“

Kodėl šios fotografijos taip paveikia? Gal todėl, kad jose slypi malonumas, čia palaikomas ryšys su instinktyviuoju „aš“ ir be jokios su tuo susijusios rizikos... Fotografijų stebėtojas yra ne koks nors vojeristas, dirsčiojantis į svetimą gyvenimą, o asmuo, žvelgiantis jautriau į tam tikras vizualines išraiškas, kurių joks kitas menas negali pasiūlyti. Kai kurie iš šių stebėjimų išties gali atrodyti vojeristiški, tai ypač matoma Alessandros Rinaudo kūriniuose.

Daugelis D‘Accardi darbų pateikia miglotas sąsajas tarp žmonių per jų refleksus, manijas ir daiktus. Valentina fotografijoms nesuteikia atskirų pavadinimų, o tai yra gana reta. Juk esame įpratę matyti paaiškinančius užrašus, kreipiančius dėmesį į tą ar kitą pusę. Čia vengiama verbalinių apibrėžimų, net kai kalbama apie puoduko kraštelį, nuogą kūną ar kambarį – paliekama interpretacijų, klausimų, vizijų galimybė.

Toks alternatyvus fotografijų naudojimas skatina permąstyti, kaip veikia atmintis. Tikslas, regis, buvo žodžiais, kitomis fotografijomis bei vieta tarp kitų objektų sukonstruoti fotografijai kontekstą. Paprastai, ką nors iliustruojant ar demonstruojant mintį, nuotraukos dėstomos linijiniu būdu. Tačiau atmintis nėra linijinė, ji lyg apskritimas. Kiekviena nuotrauka sukelia daugybę atsiminimų ir asociacijų. Kuo geresnė fotografija, tuo išsamesnis pasakojimo kontekstas. Toks kontekstas pakeičia ir nuotraukos suvokimą, tik ne originaliame laike, bet pasakojamajame. Tuomet pasakojamasis laikas tampa nauju istoriniu laiku, o jį perima socialinė atmintis. Niekada nėra vienodos prieigos prie ko nors prisiminto, o konkretų atsiminimą iššaukia įvairūs stimulai ir vizijos.

D‘Accardi pati ryškina ir techniškai iki galo apdoroja savo fotografijas. Kiekvienoje iš nuotraukų ji išplėšia dalelę subjektyvaus, radialinio prisiminimo ir pateikia jį, atsietą ir bežodį, lyg seno filmo kadrą. Atmintis lieka su ja, su jos troškimais ir naujai permąstyta erdve. Toks santykis ypač įsimintinas pristatomuose aktuose. Baldai, namų apyvokos daiktai fotografijose įgauna ir netekties atspalvį. Visa istorija jau pasibaigusi, praėjusi, likę tik buvusio gyvenimo nuotrupos ir senos nuotraukos.

Alessandros Rinaudo darbuose – teatrališkuose aktuose – intelektinė įvaizdžių vertė glūdi fakte, kad jie tinka daugiau negu vienam konkrečiam patyrimui. Tai ir aktai, ir mitologizuoti (Danaja? Leda?) įvaizdžiai, ir modernūs skausmingo išgyvenimo atšvaitai, ir egzistencinės paieškos. Dramatiškos kompozicijos Venecijos viešbutyje byloja apie savianalizę, žvilgsnį iš šono į situaciją. Atrodo, jog bandyta materializuoti psichologiškai formuojančius procesus ar tų procesų modelį. Rinaudo kūriniuose fotografijos procesas yra intensyvus fiziškai. Juose atvaizduotas veiksmas ir galutinis rezultatas labai medžiagiškas: pateikta knyga, kur užfiksuoti vos ne sekundiniai pokyčiai. Kiti darbai pristatomi vitrinose kaip autorinės juvelyrikos kūriniai. Toks pasakojimas „kadrais“ formuoja ekspresyvias psichologines vidines sekas. Nebėra emocinio pasipriešinimo, autorė į savo identiteto paieškas įtraukia ir stebėtoją, kuriam tenka megzti naujas simbolines gijas. Kūno ir technologijos simbiozė šiame procese yra siekimas užaštrinti, o ne aplenkti simbolizavimą. Tokiu būdu menininkė raiškiai atskleidžia subjektyvią istoriją, kuri įgauna metaforos bruožų. Sumanyta kaip psichinio metabolizmo atkūrimo bandymas, nuotraukų kolekcija „Žiema“ prasiveržia kaip nuoširdi asmeninės kančios išraiška, įkvepianti ir transformuojanti.

Abi jaunas kūrėjas vienija tai, kad kūriniai įkvėpti skausmingų išgyvenimų. Pamaniau, kad taip laisvai ir beatodairiškai apnuoginti sielą gali, ko gero, tik ne lietuviai. Todėl džiaugiuosi galerijos drąsa pristatyti menininkes, kurios nieko nebijo.

Paroda veikia iki birželio 2 d.

AV17 (Aušros Vartų 17, Vilnius)

Dirba pirmadienį–šeštadienį 10–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.21 (943), 2011-05-27