Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Onutės Narbutaitės kūrinių sklaida užsienyje
Kanų festivalio rezultatai
Nerdinga Letulė: Atlikimo meno platybėse(1)
Linos Navickaitės-Martinelli knygos pristatymas LMTA
Paroda „Grakščios dvasios“ galerijoje AV17
Monika Krikštopaitytė: Antipodų panašumai(7)
Nomedos Saukienės naujų tapybos darbų paroda Dailininkų sąjungos galerijoje
Goda Giedraitytė: (Pri)pažinimo projektas(3)
Rengiantis Jaunųjų Europos kūrėjų bienalei
„Naujosios dramos akcija ’11“
Krėsle prie televizoriaus
Rita Meškauskaitė: Šventė Bernardinuose(1)
Chorui „Langas“ – 20, Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklai – 15 metų
Paroda „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Rasa Antanavičiūtė

Praėjus mėnesiui ir savaitei po Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių, vietos lietuvių laikraštis išspausdino tokį pasiūlymą: „Užkelkime ant Gedimino pilies bokšto gyvą kunigaikščio sapno simbolį – tikrą geležinį vilką, o jo nasruose įtaisykime sireną, kurią būtų galima paleisti ypatingomis progomis; šis vaizdas būtų visame mieste matomas ir kaip niekas kitas džiugintų lietuvio širdį (K. Kalvaitis, Vilniaus balsas, 1939 12 05).“


Nors Gedimino pilies įprasminimo istorija nėra čia pristatomos parodos objektas, pateikiu šią citatą, nes ji puikiai atspindi ir poreikį įamžinti, ir sunkumus, kylančius ieškant tinkamos įamžinimo formos.

 

Kiek kartų Vilniuje bandyta įamžinti oficialiąsias valstybės legendas ir paveikti vilniečių širdis bei protus? Daugybę. Šie bandymai turėjo skirtingas priežastis, auditorijas ir tikslus, tačiau visuomet juos lėmė politiniai sumetimai ir visuomet buvo taikoma ta pati valstybinė retorika. Du pasauliniai karai ir Sąjūdžio revoliucija sukūrė istorines sąlygas daugiau nei dešimties politinių valdžių kaitai Vilniuje. Paroda „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ seka centrinių Vilniaus viešųjų erdvių kaitą nuo XIX a. vidurio, kai Vilniuje buvo pastatytas pirmasis memorialas, iki šiandienos. Joje rodomi suprojektuoti, bet niekada nepastatyti, ir Vilniuje stovėję, bet neišlikę paminklai. Nors parodos eksponatai sugrupuoti pagal jų topografinę padėtį mieste ir aprėpia šešių Vilniaus centro vietų – Katedros aikštės ir jos apylinkių, Rotušės, Daukanto, Kudirkos ir Lukiškių aikščių bei skvero priešais Reformatų bažnyčią – raidą, norėčiau papasakoti apie kelis tipiškus Vilniaus monumentų pavyzdžius.

 

Muravjovo schema

 

Vilniaus paminklų istorija prasideda paminklu grafui Michailui Muravjovui „korikui“. Paminklas buvo pastatytas 1898 m. priešais dabartinę prezidentūrą. Idėja turėjo demonstruoti politinę imperijos galią ir vietinės administracijos lojalumą centrinei valdžiai. Sumanymas statyti Vilniuje paminklą Muravjovui kilo pačiame Vilniuje (beje, dauguma okupacijos laikais pastatytų paminklų buvo inicijuoti vietoje). Formaliai jo pageidavo miestiečiai: buvo surašytas prašymas, surinkti vietos gyventojų parašai, o parengtas dokumentas oficialiai įteiktas aukščiausiajai valdžiai. Realiai paminklus sumanydavo vietiniai valdininkai. Lėšos Muravjovo paminklui buvo renkamos visoje imperijoje, o tai buvo išimtis. Paprastai tokie monumentai būdavo finansuojami iš vietos biudžeto. Anksčiau Peterburgo skulptoriaus Matvejaus Čyžovo sukurta Muravjovo skulptūra buvo pasirinkta kaip tinkama Vilniui. Ji išlieta Peterburge ir atgabenta į Vilnių traukiniu. Paminklo pjedestalą buvo pavesta sukurti oficialias pareigas užimantiems vietiniams menininkams. Įdomu tai, kad tokia pati paminklų statymo schema galiojo penkiems iš šešių Rusijos imperijos ir Stalino valdymo laikotarpiu Vilniuje pastatytų paminklų. Tokiu pačiu būdu Gedimino kalno papėdėje 1900 m. atsirado paminklas poetui Aleksandrui Puškinui (šimtųjų jo gimimo metinių proga), o 1904 m. Katedros aikštėje – paminklas imperatorei Jekaterinai II (ji buvo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų iniciatorė ir vykdytoja). Po Antrojo pasaulinio karo vėl buvo laikomasi tokios pačios tvarkos: ir Stalino paminklas stoties aikštėje 1950 m., ir Lenino paminklas Lukiškių aikštėje 1952 m. buvo inicijuoti Vilniuje, pasirinkti iš jau sukurtų paminklų pavyzdžių ir importuoti iš centro (Maskvos); tuo tarpu jų pjedestalus ir aplinką kūrė vietiniai menininkai.

 

Įdomus yra ir kartotinių skulptūrų reiškinys. Pavyzdžiui, tokios pačios Stalino skulptūros 1948–1953 m. buvo pastatytos Taline, Stalingrade, Jaltoje, Poliarnyj mieste, Karagandoje, Stavropolyje, Sestrorecke ir Maskvos metro stotyje „Kurskaja“. Tokia pati Lenino skulptūra 1940 m. atidengta Voroneže, o kita iki šiol stovi Irkutske. Beje, pirmasis Vilniaus memorialas, pastatytas to paties grafo Muravjovo iniciatyva 1863-1965 m. dabartinėje V. Kudirkos aikštėje ir turėjęs įamžinti 1863 m. sukilimo malšintojus, taip pat buvo kartotinis: Šv. Aleksandro Neviškio koplyčia savo formomis kartojo koplyčias-obeliskus, kurie XIX a. pirmoje pusėje buvo statomi istorinių mūšių su Napoleono armija vietose; tokių pačių formų paminklai statyti ir Kongresinėje Lenkijoje, tik jau 1831 m. sukilimo malšintojams atminti; panaši koplyčia stovėjo ir Kauno rotušės aikštėje.

 

Tiražuojami paminklai, tarsi plakatai ar antspaudai žymėjo plačią Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritoriją.

 

Černiachovskis

 

Paminklas Raudonosios armijos generolui Ivanui Černiachovskiui buvo pastatytas kitaip. Jis žuvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-ųjų žiemą, netoli Karaliaučiaus. Dėl sanitarinių ir politinių sumetimų buvo nuspręsta palaidoti jį Vilniuje. 1944 m. vasarą dabartinė V. Kudirkos aikštė buvo paversta simbolinėmis Raudonosios armijos karių, žuvusių kovose už Vilnių, kapinėmis. Taigi buvo nuspręsta Černiachovskį palaidoti kaip tik čia, ties pagrindinės miesto gatvės viduriu. Palaidojimas tarsi suteikė miestui palaiminimą – Vilnius „gavo“ vieno iš šauniausių Sovietų Sąjungos sūnų palaikus ir tokiu būdu fiziškai tapo Sovietų Sąjungos dalimi bei tikrąja sovietinės Lietuvos respublikos sostine.

 

Iš pradžių generolo kapą ženklino laikinas, Vilniaus vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio sukurtas medinis obeliskas. Labai greitai jį pakeitė Černiachovskio ginklo brolio vyresniojo seržanto Zelinskio sukurta granitinė stela. Anot Mikučianio, stelai buvo panaudotas akmuo, kurį prieš karą buvo planuojama naudoti Adomo Mickevičiaus paminklo pjedestalui. Pastarasis turėjo atsirasti toje pačioje aikštėje.

 

Beje, paminklus panaudoti dar kartą (recycling) buvo gana įprasta. Pavyz- džiui, Gedimino kalno papėdėje stovėjusio Puškino paminklo pjedestalas iki šiol yra po kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos biustu. 1922 m. pjedestalas buvo perkeltas į skverą priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Anot ist...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru