Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Moters balsas


Pokalbis su Kristina Inčiūraite


Dalia Mikonytė

Share |
Kristina Inčiūraitė. Kadras iš videofilmo „Naftos miestas“. 2007-2008 m.
Kristina Inčiūraitė gilinasi į moters balso, kalbos ir viešosios erdvės problemas, kvestionuoja moters kūno reprezentavimo stereotipus. Jos darbai dažnai interpretuojami feminizmo teorijų kontekste. 2007 m. ji surengė parodą „Tarp mūsų“, kurioje buvo pristatytos šešios Vilniaus menininkės (Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė ir Kristina Inčiūraitė).

Paroda surengta ne ieškant specifinių moters kūrybiškumo bruožų, bet atskleidžiant tai, „kas tarp jų bendra, kuo jos skiriasi ir kaip jų kūryba įsiterpia į šiuolaikinio meno panoramą. Įdomu, kaip pati Kristina žiūri į savo kūrybą ir kasdienį gyvenimą iš lyčių studijų perspektyvos. Klausimus pateikė Dalia Mikonytė.

 

Koks buvo Jūsų kelias į profesionalųjį meną?

 

Menu domėtis pradėjau nuo mažumės, kada tėveliai pirkdavo meno albumus, o aš pastele perpiešdavau klasikų kūrinių reprodukcijų detales. Artimieji skatino domėtis menu, pvz., jei su šeima keliaudavome, būtinai užeidavome į muziejus aplankyti meno parodų.

Studijavau Šiaulių universitete, Dailės fakultete (dabar Menų fakultetas). Specializavausi grafikos srityje. Kūrybai labiausiai paskatino įdomios menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio paskaitos apie šiuolaikinį meną, šiuolaikinius filosofus ir meno teoretikus. Iš jo paskaitų pirmąkart sužinojau apie feministes Cindy Sherman ir Laurą Mulvey.

 

Ar menas yra vienintelis Jūsų pajamų šaltinis? Kokiais dar darbais užsiimate? Ar lengva suderinti buitį ir kūrybą? Kaip į Jūsų veiklą žiūri artimi žmonės (šeima, vaikai ir kt.)?

 

Duoną valgau ne iš kūrybos. Tiesa, kartais gaunu gana solidžią paramą naujiems darbams sukurti ir gana didelius honorarus už kūrinių eksponavimą prestižinėse parodose, tačiau tai nėra pastovios pajamos, kurių užtektų buitinėms reikmėms kiekvieną mėnesį. Šiuo metu dirbu edukacinį darbą su jaunimu.

 

Be abejo, kartais nėra lengva suderinti buitį ir kūrybą, nes auginu vaiką. Jam tik treji metai, tad reikalauja didelio tėvelių dėmesio. Taigi šiuo metu nevažiuoju į menines rezidencijas, o į parodų atidarymus užsienyje keliauju tik kelioms dienoms. Tačiau kūrybinis gyvenimas dėl buities nenukenčia, tiksliai ir atsakingai planuojant darbą ir laisvalaikį, viskam užtenka laiko. Vyras gerbia mano profesiją, abu dalijamės buities rūpesčiais. Jis man padeda ir kurti, nors pats nėra menininkas.

 

Koks, Jūsų nuomone, visuomenės požiūris į moteris menininkes? Ar jis ilgainiui kinta? 

 

Moterys menininkės turbūt turi būti produktyvesnės už vyrus menininkus, kad visuomenė įvertintų jų kūrybines pastangas. Nors, manau, ne lytis, o moters menininkės visuomeniškumas (socialumas) bei jos kūrinių aktualumas formuoja požiūrį į moterį kaip kūrėją. Lietuvos visuomenė laikui bėgant tampa pilietiškesnė, demokratiškesnė ir dėl to labiau emancipuota bei tolerantiška moterų kūrėjų atžvilgiu.

 

Ar kada nors teko susidurti su kolegų neigiamu požiūriu į Jūsų kūrybą tik dėl to, kad esate moteris? O gal priešingai – aplinka yra Jums parodžiusi, kad laiko Jus išskirtine dar ir dėl to, jog esate kūrėja moteris?

 

Nesu patyrusi neigiamo požiūrio į savo kūrybą dėl lyties. Kūryboje domiuosi moters identitetu, jį analizuoju, tad pati sąmoningai neįkyriai akcentuoju feministinius savo darbų aspektus. Kitaip tariant, ne aplinka, o aš parodau, kad man, kaip moteriai, rūpi moters identitetas. Moters nepriešpriešinu vyrui vienos lyties išskirtinumo demonstravimas būtų diskriminacijos ženklas kitos lyties atžvilgiu.

 

Ar egzistuoja koks nors skirtumas tarp moters menininkės visuomeninio statuso Vakaruose ir Lietuvoje?

 

Skirtumų nepastebėjau, veikiausiai net nesigilinau į tai. Tik esu atkreipusi dėmesį, kad kuo šalyje senesnės demokratijos tradicijos, stabilesnė socialinė, ekonominė bei politinė situacija, tuo daugiau tolerancijos moterims.

 

Ar kito moters menininkės situacija sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje?

 

Daug talentingų kūrėjų kūrė visais laikais, nepriklausomai nuo santvarkos šalyje. Tik sovietmečiu moterys negalėjo (tiesiog buvo kitos aplinkybės) laisvai deklaruoti savo feministinės pasaulėžiūros, o Vakarų pasaulyje (ypač 7–8 dešimtmečiais) tai buvo labai populiaru. Tačiau net ir nepriklausomoje Lietuvoje moterys menininkės vengia išsakyti savo feministinę poziciją, nors tam palanki terpė visuomenė tapo tolerantiškesnė, gana daug moterų tapo sėkmingomis verslininkėmis ir politikėmis, viešoje srityje iškilo daug moterų, keliančių opius emancipacijos klausimus (Aušra Marija Povilionienė, Margarita Jankauskaitė, Agnė Zuokienė ir kt.). Kodėl taip yra? Gal kūrėjos baiminasi, kad visuomenė joms pradės klijuoti feministės etiketę ir požiūris į jų kūrybą taps tiesmukas, siaurai interpretuojamas, akcentuojant tik lytiškumo aspektus?

 

Ar moterų kūryba Lietuvoje vertinama ir tyrinėjama pakankamai? Ką apskritai manote apie kūrybos skirstymą pagal lytis?

 

Kūrybos skirstymą pagal lytis vertinu neigiamai, nes tai, pasikartosiu, tam tikras diskriminavimo ženklas. Tai, pvz., panašu į baltaodžių ir juodaodžių kūrybos vertinimą pagal jų odos spalvą. Reikia pastebėti ir įvertinti įdomius kūrėjus, kad ir kokios lyties jie būtų. Nors visuomenės dėmesys moterų kūrybai yra sveikintinas dalykas, tačiau jų lamėjimus reiktų vertinti ne vyrų, o bendros sociokultūrinės sanklodos kontekste.

 

Ar manote, kad šiuolaikinė visuomenė reikalauja iš menininko(-ės) tam tikro įvaizdžio? Kokios įtakos tai turi Jums?

 

Nelygu kokioje kūrybinėje srityje moteris dirba. Man, dirbančiai vizualinio meno srityje, manau, reikia sugebėti lanksčiai bendrauti su aplinkiniais komunikaciniai gebėjimai yra labai svarbūs, nes dalyvavimas kultūriniame gyvenime yra nesibaigiantis socializacijos procesas. Visa kita, manau, nėra taip svarbu. O savo įvaizdį galima susikurti savo kūryba, t.y. menininkės darbai turi kurti jos įvaizdį, o ne priešingai.

 

Gal galite paminėti kelis savo mėgstamus menininkus(-es), mąstytojus(-as),  rašytojus(-as), visuomenės veikėjus(-as), politikus(-es)?  Kodėl jų išsakomos idėjos, nuveikti darbai jums yra svarbūs?

 

Mano kūryboje svarbūs trys aspektai: moters balso arba kalbos reikšmė (naratyvumas), viešoji erdvė (herojės veikia viešoje erdvėje) ir moters kūno reprezentacija (kvestionuoju moters kūno reprezentavimo stereotipus). Dėl to struktūriškai išskyriau tris svarbiausias feministinės pakraipos asmenybes: filosofę Luce Irigaray, besigilinančią į kalbos sritį ir moters vaidmenį joje, šiuolaikinės politikos teoretikę Carole Pateman, samprotaujančią apie moters vaidmenį viešoje ir privačioje srityse, ir kino teoretikę bei praktikę Laura Mulvey, analizuojančią moters kūno reprezentacijos mechanizmus vizualinėje kultūroje.

 

L. Irigaray, analizuodama J. Lacano teoriją, atkreipia dėmesį, kad simboliškumo tvarka, pateikiama per kalbą, priklauso vyro sričiai ir yra fališka. Būtent per tokią simboliškumo tvarką atsiskleidžia lyčių skirtingumo – pilnatvės (vyriškos lyties) ir trūkumo (moteriškos lyties) drama. Tam, kad moteris visapusiškai veiktų socialiniame gyvenime, turėtų kalbėti kaip vyras. Jei Irigaray minėjo, kad moters kliedesiai (vidiniai impulsai) tarsi galėtų patekti į simboliškumo tvarką, tai mano, kaip menininkės, subjektyvus siūlomas būdas moteriai patekti į vyro sritį – kalbėti vyrų primirštose teritorijose, viešose vietose, kurios nyksta ar keičiasi (tai savo tapatumą keičiančios vietos).

 

C. Pateman pabrėžia, kad remiantis J.J. Rousseau, įstatymui nepavaldi privati sritis (arba namų sfera) priklauso moteriai, o viešoji – vyrui. Egzistuoja laisvo visuotino vyro ir prigimtinės (todėl nelaisvos) bei atskiros moters priešprieša. Anot šios teoretikės, modernioje demokratinėje visuomenėje privati sfera turėtų būti individuali, o ne šeimos sfera, kaip buvo anksčiau, ir į politinį gyvenimą turi būti įtraukiamos dvi individualybės – ir moteris, ir vyras. Savo kūryboje pristatau moterį, veikiančią ne privačiojoje, bet viešoje srityje, nes man svarbu moters, kaip individualybės ir kaip visuomenės nario, reprezentacija, jos vienaip ar kitaip artikuliuojamos asmeninės patirtys konkrečiame sociopolitiniame kontekste.

 

Pasak L. Mulvey, moters vaizdinys vizualinėje kultūroje – tai vyro geismo subjektas, ji kritikavo skopofilijos ir vojerizmo žiūros fenomenus. Moters kūno reprezentacija apaugo stereotipais, tad juos bandau kvestionuoti. Ilgą laiką savo kūriniuose moters nerodžiau arba rodžiau saikingai, mat man svarbiausia ne vizuali, bet verbalinė moters reprezentacija, t.y. balsas ir kalba man svarbesnė nei kūnas, kuris dažniausiai yra eksploatuojamas iš vyrų žiūros perspektyvos.

 

Kokios temos Jums yra aktualiausios, įdomiausios? Kodėl?

 

Svarbiausia mano kūrybos tema – moters identitetas ir jo kaita visuomenėje, transformuojantis socialinėms, ekonominėms, politinėms bei kultūrinėms aplinkybėms. Man įdomūs moters mentaliteto poslinkiai – tai, kaip jį lemia išoriniai veiksniai, aplinka, kurioje moteris gyvena ir (re)konstruoja save. Kūryboje (dažniausiai filmuose) bandau pristatyti savo herojes, pateikdama lakoniškus jų aplinkos vaizdinius ir įterpdama nedidelius jų pasakojimų fragmentus, bandau iš detalių sudėlioti konceptualų kūrinį, kuris bylotų apie moters pasaulį – kaip vienos moters likimas nusako kolektyvinį moterų identitetą apskritai. Tačiau kūryboje vengiu griežtų apibendrinimų.

 

Ar menininkas turi būti ir šiek tiek visuomenės veikėjas, politikas, tam tikrų vertybių postuluotojas-gynėjas?

 

Manau, kad menininkas turi būti pilietiškas, socialiai aktyvus, akcentuojantis jam svarbiausias vertybes.

 

Ar galėtumėte įvardyti kokius nors feministinio meno pavyzdžius Lietuvoje?

 

Kalbant apie vizualinio meno situaciją Lietuvoje, sunku būtų išskirti feministinio meno pavyzdžius, jei pačios kūrėjos neteigia propaguojančios feministines pažiūras. Tačiau mano subjektyvia nuomone, gana feministiniai yra šiuo metu kuriančių Cooltūrisčių projektai, Eglės Rakauskaitės, Lauros Garbštienės, Jurgos Barilaitės, Akvilės Anglickaitės, Laisvydės Šalčiūtės ir kt. kūryba.


„7 meno dienos“ Nr.19 (941), 2011-05-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

YhRQGRrYHBoqBPakc, 2011-12-01 13:54

Good job miakng it appear easy.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti