Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 19 (941), 2011 gegužės 13 d. > Kinas > Kinas gydo, televizija – atvirkščiai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kinas gydo, televizija – atvirkščiai


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“
Nuri Bilge Ceylanas dabar, matyt, pats žinomiausias turkų režisierius. Jo filmai rodomi Kanuose, juo žavisi Ingmaro Bergmano, Michelangelo Antonioni, Andrejaus Tarkovskio gerbėjai, jis vadinamas naujuoju kino egzistencialistu.

Jei mėgstate subtilų, asketišką, bet kartu ir negailestingą kiną, 2006 m. „Metų laikai“ (LTV, 15 d. 22.15) tikrai nenuvils. Tai pasakojimas apie krizę išgyvenančią porą. Pasak režisieriaus, Isa ir Bahar ieško laimės, kuri jiems jau nebepriklauso. Galime stebėti skirtingas jų besibaigiančios santuokos būsenas – pavydą, geismą, ilgesį, nusivylimą. Visa tai ne išsakyta žodžiais, o parodyta vaizdais. Gal todėl filmas sužavėjo kritikus, kurie Kanuose jam įteikė savo prizą. Beje, porą suvaidino pats režisierius ir jo žmona Ebru, kuri taip pat kuria filmus.

 

Ceylanas kuria filmą ties pavojinga ir nematoma riba, skiriančia tikrovę ir fikciją – didžioji filmo dalis buvo nufilmuota jo bute. Tačiau jis neigia, kad tai autobiografiškas filmas. Tiesiog jis norėjęs pasakyti, kad filme parodyti įvykiai gali atsitikti kiekvienam.

 

Tačiau mėgstamiausia Ceylano tema – vienatvė. Todėl „Metų laikai“ – filmas ir apie susvetimėjimą. Jis prasideda staiga išsiskyrus vyrui ir moteriai. Režisierius priartėja prie natūralaus gyvenimo ritmo, jis moka perteikti prasmes ir reikšmes tyla, prisikasti iki sielos gelmių, o neįprasta erotinė scena gali nustebinti ir patyrusius sinefilus.

 

Viename interviu režisierius prisipažino: „Man patinka statiški kadrai, žinau, kad mano filmuose jie visada dominuos. Būtent jie suteikia tam tikro „išsijungimo“ iš tikrovės įspūdį. Žmonės gyvenime yra vieniši, bet vyro ir moters ryšys tai atskleidžia dar aiškiau. Būtent ši melancholija man yra tragiškiausias mūsų gyvenimo aspektas. Ir būtent apie tai verta kurti filmus. Gal man tai yra būdas tapti sveikesniam ir užmegzti ryšį su savo gyvenimu. O gal yra atvirkščiai.“

 

Asmenišku galima pavadinti ir aktoriaus Seano Penno 2007 m. režisuotą filmą „Atgal į gamtą“ (TV3, 15 d. 23.10), nors jis pasakoja autentišką prestižinio universiteto absolvento, iš turtingos šeimos kilusio Christopherio McCandlesso istoriją. 1990 m. jis išvyko į kelionę po Aliaską, kur po dvejų metų mirė dėl išsekimo ir bado. Šis filmas – ne tik pasirinkimo ar beribio laisvės troškimo istorija. Ištrūkti iš suplanuoto gyvenimo rutinos – ne kiekvienas sugebėtų įgyvendinti tokią svajonę. Lieka kinas. Taip pat tikiu gydančiu jo poveikiu. Ypač siaubo kino. Neilo Jordano 1999 m. filmo „Sapnuose“ (TV3, šiąnakt, 13 d. 01.10) heroję Kler (Annette Bening) kankina košmarai. Juose ji mato vyrą, vedantį per sodą mažą mergaitę. Netrukus tikrovėje prasideda žmogžudystės, kurių aukos – vaikai. Kler vyras nusprendžia papasakoti žmonos sapną policininkams. Jie nemato ryšio tarp sapnų ir žmogžudysčių, netrukus nužudoma poros duktė ir Kler atsiduria beprotnamyje...

 

Antoine‘as Fugua iš tų režisierių, kurie gali kurti ir fantastinius filmus apie vaikų numylėtinį Harį Poterį, ir istorinius reginius, ir filmus apie Niujorko policininkus. 2009 m. pasirodę „Bruklino geriausieji“ (BTV, 18 d. 21 val.) rodo trijų policininkų savaitę. Narkotikai, prievarta, rasizmas, skurdas ir korupcija Brukline yra kasdienybės rutina. Pavargusiam Edžiui (Richard Gere) liko kelios dienos iki pensijos. Tango (Don Cheadle) vykdo mirtinai pavojingą operaciją, kurios tikslas – atskleisti narkotikų platintojų gaują. Tango svajoja grįžti prie įprasto darbo. Selą (Ethan Hawke) vis labiau slegia mintis, kad negali suteikti šeimai trokštamų patogumų. Jam vis sunkiau atsispirti nešvarių pinigų pagundai. Trijų vyrų likimai susikirs ir akivaizdu, kad jie taip pat bus priversti pasirinkti.

 

Iš tokio privalomo amerikiečių kinui moralinio pasirinkimo dažnai pasišaipo Timas Burtonas. 2007 m. pasirodęs jo „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (LNK, 14 d. 00.45) man buvo tikras išbandymas: esu didis režisieriaus gerbėjas, bet nekenčiu saldžių Brodvėjaus miuziklų. Atvirai prisipažinsiu: nuo nykių arijų negelbsti net begalinė Burtono fantazija. Pasakodamas kirpėjo, kurio žmoną ir dukrelę atėmė piktas teisėjas, istoriją, režisierius, regis, ir pats gerokai nuobodžiauja. Sugrįžęs iš Australijos, kur kalėjo 15 metų, Johnny Deppo herojus ima keršyti ne tik teisėjui, bet ir visai žmonijai, – pjausto gerkles atsitiktiniams klientams, o paskui kartu su nauja pasija (Helen Bonham-Carter) perdirba juos į pyragėlius su mėsa.

 

Burtono groteskas nelabai paiso miuziklo taisyklių, bet pastarajam suteikti gyvybės nepavyksta, nors Dariuszo Wolskio kamera taip pat daro stebuklus, kurdama niūraus pasaulio, kuriame nebeliko vietos teisybei, viziją. Žinau, kad panaši istorija atsitiko Viktorijos laikų Londone, bet žiūrėdamas filmą kažkodėl vis pagalvodavau, kad miuziklo kūrėjus, matyt, įkvėpė kai kurių viešojo maitinimo įstaigų mėsainiai ir dešrainiai. Tiesą sakant, tai, kuo mus maitina televizija, visiškai nesiskiria nuo Bonham-Carter herojės pagaminto maisto. Žmogiena ir televizijoje lieka žmogiena.

 

Niūriausių šiuolaikinio pasaulio viziją nuolat randu Johno Le Carre romanuose. Labai mėgstu šį rašytoją, todėl nežinau kurį kartą, bet ir vėl parekomenduosiu pagal jo romaną sukurtą Johno Boormano 2001 m. filmą „Siuvėjas iš Panamos“ (LNK, 19 d. 22.30). Siuvėjas Haris Pendelis yra geriausias siuvėjas Panamoje. Jis rengia visus įtakingus šios šalies žmones. Todėl Haris yra vertingas grobis britų ambasadoje dirbančiam šnipui Endžiui. Haris neturi išeities (Endis žino apie jo negarbingą praeitį Londone) ir priverstas tapti informatoriumi. Bet jis nusprendžia apgauti Harį ir pats kurti informaciją, kurios šis tikisi, todėl pamažu vis labiau klimpsta mele... Filmą verta pasižiūrėti ne tik dėl Le Carre (jį geriau skaityti). Siuvėją suvaidino australų aktorius Geoffrey Rushas, nuo kurio negali atitraukti akių, kad ir ką jis vaidintų – Anglijos karaliaus logopedą, Karibų piratą ar Panamos siuvėją.

 

Jei teisingai supratau LTV anonsą, šią vasarą LTV2 primins Gruzijos kino klasiką. Pirmasis ciklo filmas – Merabo Kokočašvilio 1968 m. „Didelis žalias slėnis“ – jau šįvakar (LTV2, 13 d. 22.05). Tai pasakojimas apie kalnų piemenis, kurie priversti užleisti savo slėnį civilizacijai, mat geologai čia surado naudingų iškasenų. Konfliktas visai lietuviškas – piemenims siūloma keltis į kaimą, kur gyvenimas daug patogesnis, bet ryšys su gimtąja žeme kartais yra stipresnis.

 

Sovietmečiu gruzinų nacionalinis kinas buvo pavyzdys lietuviams. Dabar bus proga atsigręžti ir pasižiūrėti, koks buvo gruzinų kinas, suprasti, kokie norėjome būti mes.

 

Jūsų –

 

Jonas Ūbis


 


„7 meno dienos“ Nr.19 (941), 2011-05-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

i, 2011-05-13 08:19

paskutinis sakinys super

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti