Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
IN MEMORIAM

Exegi monumentum


Rūta Staliliūnaitė (1938–2011)


Konstantinas Borkovskis

Share |
Rūta Staliliūnaitė (1938–2011)
Amžinybėn pasitraukė Rūta Staliliūnaitė, iš Monikos Mironaitės perėmusi mūsų scenos karalienės neformalų titulą... Sostas ištuštėjo...

Paradoksalu, bet R. Staliliūnaitė buvo vienintelė Lietuvos dramos teatro artistė, kuriai (t.y. labiausiai išaukštinusiam Ją vaidmeniui, vadinasi, vis dėlto Jai) jau gana seniai buvo pastatytas paminklas.

 

Paminklų mūsų dramos teatro aktoriams nėra daug. Tiksliau pasakius, išvis nėra. Buvo aktoriaus ir režisieriaus Boriso Dauguviečio biustas sostinės skvere netoli Nacionalinio teatro, bet pradingo. Panevėžyje po nemenkų visuomenės sukrėtimų prie teatro stojos Juozas Miltinis. Bet ir jis buvo pirmiausia režisierius, ne aktorius. Nidoje prie marių sėdi bronzinis Kernagis, bet jis labiau dainininkas...

 

O paminklas, kuriame nesunkiai atpažįstami R .Staliliūnaitės, Ją išaukštinusio vaidmens, bruožai, nuo 1982 m. stovi Vilniuje, Vokiečių gatvės pradžioje, netoli nuo Vilniaus Rotušės. Ten prieš šimtmetį buvo Miesto teatras, kuriame vaidino ir rusų teatro karalienė Vera Komisarževskaja. Paminklas – tai Vlado Vildžiūno „Barbora”. Už penkių minučių kelio – Aušros Vartai, šventas Dievo Motinos paveikslas. Būtent Jono Jurašo režisuotas spektaklis pagal Juozo Grušo istorinę dramą „Barbora Radvilaitė” sustiprino legendą, kad Aušros vartų paveikslas yra Barboros Radvilaitės portretas.

 

V. Vildžiūno „Barbora” neturi veido. Bet jos figūra labai ekspresyvi, išraiškinga, o charakteringas klosčių derinys, siluetas ir stotas atspindi ne istorinę Barboros Radvilaitės asmenybę, kurios mes nepažįstame. Jis atspindi teatro dailininkės Janinos Malinauskaitės sukurtą Barboros Radvilaitės kostiumą, o ypač – R.  Staliliūnaitę Barboros Radvilaitės vaidmenyje.

 

Nieko keista. Juk neatsitiktinai J.  Jurašas, uždraudus spektaklį „Barbora Radvilaitė”,  iki pat egzilės skaldė akmenis V. Vildžiūno dirbtuvėje. O kaip paminklas sugebėjo atsirasti juodžiausiais brežnevinio nuosmukio metais – tai jau paslaptis...

 

Bet ir be šio materialaus paminklo R.  Staliliūnaitė, manyčiau, ypač nuosekliai ir sėkmingai kūrė savo scenos legendos monumentą. Aktorystės mokslų sėmėsi tuometėj Konservatorijoj, mūsų teatrinių fundamentalistų siaubui – iš vokiečių kilmės Rusų dramos teatro aktorės Alisos Iljinos. Iš jos Rūta išmoko ir to ypatingo sceninės kalbos būdo, kuris bet kuriuo kitu atveju skambėtų kaip erzinanti maniera (kas girdėjo vaidinant Alisą, supras, kas turima galvoj), jeigu nebūtų pripildytas to emocijų ir prasmių spektro, kurį savo intonacijomis „pakraudavo” ir transliuodavo R.  Staliliūnaitė.

 

R.  Staliliūnaitė savo legendą kūrė labai paprastai: kaip ir Micheleangelas, Ji tiesiog atsisakydavo visko, kas nereikalinga kūrybai, kas jai trukdo. Regis, taip pasielgė ir su savo asmeniniu gyvenimu. Ir, galiausiai – su savuoju teatru, kuriam atidavė viską, ir kuriame sukūrė viską – taip pat.

 

Jos vaidmenys tapdavo lemtingais įvykiais ne tik Jai. Turiu galvoje, pvz., Ūbienę Jono Vaitkaus spektaklyje „Karalius Ūbas”. Prisimenu begalinę dar paauglišką nuostabą: Staliliūnaitė – Ūbienė??? Iš Kauno scenos tuomet kaip bomba nuskambėjo žodis „šrūdas”! Nuskambėjo jai esant scenoje, ir kažkieno ranka, pakilusi užsmaugti spektaklį, akivaizdžiai sustingo pusiaukelėj. Veikiausiai J.  Vaitkus žinojo, ką daro, kai Barboros atlikėjai pasiūlė suvaidinti Ūbienę. O Jos apsisprendimas daug ką nulėmė Vaitkaus tolesniame kelyje.

 

Iš visų labai stiprių ir didelių vaidmenų įsiminė mažas epizodinis grynuolis – teroristo motinos vaidmuo Vaitkaus legendiniuose Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose”. Nuteisto myriop teroristo motina (Staliliūnaitė) ateina pas žandarą (akt. Viktoras Valašinas) prašyti pasigailėti sūnaus. Yra posakis: moteris privalo mokėti „laikyti nugarą“. Ir kaip Ji ją „laikė“! Šiame vaidmenyje buvo akimirka, kai stiebas jau buvo belūžtąs – bet ne, išsilaikė! Trumpame epizode Ji suvaidino ir motiną, ir moterį, ir visas motinas ir moteris savo išdidybės ir grožio apogėjuje kartu. Buvo matyt, jog Ji vaidina taip, kad publika įsimintų. Ir štai – juk prisimenam!

 

Ir paskutinis Jos monologas, iš įrašo nuskambėjęs per šiųmetes Teatro dienos iškilmes – taip buvo atmestos paskutinės nereikalingos smulkmenos. Monumentas buvo užbaigtas. Kaip ir Barborai po karūnavimo, Jai buvo likę gyventi labai nedaug...

 

Dabar, jei prie „Barboros“ paminklo sostinės Vokiečių gatvėje paklausčiau ten besibūriuojančio jaunimo, ar jie žino R.  Staliliūnaitę, legendinę aktorę, kuri yra suvaidinusi Barborą Radvilatę, – tikiu! – ne visi atsakytų neigiamai. Bent jau dabar, po šių gedulo dienų, ši prielaida jau nebus vien pasenusio idealisto svaičiojimai.

 

Exegi monumentum...


„7 meno dienos“ Nr.19 (941), 2011-05-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kPQStFZcBJqWXr, 2011-06-23 11:51

So true. Honesty and eevryhitng recognized.

positive, 2011-05-16 22:13

parašyta irgi be nereikalingų graudenimų

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti