Pirma, aš neemigravau.

Antra, mane išvadino nacionaliste dėl to, kad esu patriotė ir neemigravau, kadangi niekas iš mano giminės neemigravo, taigi, tiesiog neturiu kur Londone nakvoti ir atvirkščiai. Jei emigruočiau, labiausiai pasiilgčiau kalbos skambesio.

Trečia, dievinu stereotipus, nes jie padeda keliauti ir mąstyti – jei pirma pasakote, kad blondinės kvailos, siūlau pažiūrėti į mūsų prezidentę. Ir iškart užsičiaupsite. Žinant stereotipus, labai smagu juos atmesti ir susikurti savuosius. Pvz., jei kavą mėgsti labiau už arbatą, pastarąją diskriminuoji – štai kur mus veda hiperpolitkorektiškumas.

Ketvirta, tai paskaita užsieniečiams Nidos kolonijoje, nes jūs ir taip viską žinote.

Penkta, susikiškite savo komentarus į kišenes, aš jūsų nebebijau.

1. Vidinis Lietuvos inteligento monologas Nidoje:

„ ...ir staiga tu supranti, kad esi velniškai religingas, dėkoji visiems, labiausiai pagoniškiems dievams už tai, kad esi prabangiausioje pajūrio erdvėje, tame mažulyčiame mūsų auksinių 99 km ruože, tada prisimeni vaikystę, kaip tėvai ir motinos tave ir visus Lietuvos vaikus kasmet, arba kas antri metai, veždavo prie jūros, kaip veža juos iki šiol, nes tai svarbiausia jų pareiga, kaip tempia juos autobusais, mašinėlėmis, kompanijomis ir vienus, kaip siunčia į stovyklas, kad tik vaikas prisikvėpuotų to stebuklingo oro, tiršto kaip Marquezo romanuose ir pamirštų jautriuosius ir stiklinius ekranus, kad vietoj „čipsų“ valgytų žalumynus ir virtųsi sriubas, nepersidegintų ir būtinai judėtų. Bet visi nešvarūs mobilūs ekranai ir traškučiai naktimis irgi atbėga į pajūrį.

Būti inteligentu Nidoje reiškia kaip tik tai – kad gali čia atvykti ir ne sezono metu, likti po rugsėjo pirmosios, visada galvoti kažką, kai nori negalvoti apie nieką, rengtis tik švelnių atspalvių drabužiais, kad nedraskytum vietiniams akių, kiekvieną pirmadienį tikėti, kad pradėsi bėgioti rytais. Bet tingūs kaulai kartoja: “negimiau suknistu darbininku, kad kelčiaus su saule ” ir tingūs kaulai lieka lovoje. Jis svajoja, kad parašys knygą, beveik mato jos viršelį, beveik žino jos dydį – bet ne temą, ne paskutinį puslapį, nes dabar tai nesvarbu, todėl Nidoje jis skaito visas kitas knygas, kurias sukaupė per metus.

Nepamirškime tiesiog klajoklių (flaneur) – pajūris tam yra ideali vieta. Klajokliai, pamynę imperatyvus skubėti ir pirkti tiesiog žiūri.

2. Nida yra ilgiausiame Lietuvos mieste.

Kadaise man buvo labai sudėtinga įsivaizduoti, kaip Nida, Pervalka, Juodkrantė, Preila gali būti vieno miesto dalys. Dabar padeda satelitiniai žemėlapiai. Dabar nesuprantu, kodėl pusė juostos priklauso rusams, bet tai jau politika, į ją geriau nesikišti. Mano mylima poetė Neringa Abrutytė buvo nidiškė, vėliau emigravo, kaip šimtai tūkstančių lietuvių. Žaizda ar laimėjimas? Gal padarom Nidoje Poezijos pavasarį? Būtinai.

3. Kuršių Nerija yra unikali milžinės, gamtos ir pagoniškų dievų kūrybos pasekmė

Gyvas smėlis prarydavo ištisus kaimus, vien per 1706–1846 m. dingo keturiolika kaimų. Ir senoji Nida dukart (1678 m. ir1732 m.) buvo dingus. Kai žmonės susiprotėjo nenaikinti miško bei krūmais apsodinti smėlynus, jie jautėsi saugiau, nes beformė stichija buvo supančiota apynasriais. Mano galvai didžiausia kiekio ir laiko apimtis yra šiame sakinyje: visą likusį gyvenimą grimzti skradžiai, žemyn į smėlį.

4. Grįžtame prie prabangos

Nida yra brangiausias Lietuvos kurortas (lietuviams, aišku) – mat kiekvieną nosinaitę, kiekvieną citriną ar kėdę reikia atvežti iš žemyno. Išsiduoti, kad atostogavai Nidoje, reiškia, jog esi turtingas, žymus, žymus ir turtingas, kempingo pankas arba kad tavo seneliai nidiškiai. Ne sezono metu čia poilsiauja inteligentai, keisti dviratininkai, Mc’o karta, jachtų savininkai atlekia apžiūrėti savo siūbuojančio turto. Sezono metu – visi kiti. Demisezoniniai yra vokiečiai ir rusai, kurie vis dar prasitaria, kad „my liubim Pribaltiku, potomu što tam ticho ir poka spakoino, ibo malo našych”. O vokiečių akys pilnos nostalgijos ir gražių lietuvių moterų (jos tikrai gražios). Turbūt abi temas valdo jų pinigai. Apie Adolfą Klaipėdos teatro balkonėlyje pamirškime, nes tai jau politika.

5. Dieviškos gamtos ir kurortinio romano tema

Jai atskleisti geriausiai tinka pagyvenę vokiečiai, ieškantys malonumų, sekso ir kartais žmonų lietuvių. Nostalgijos temą jau paminėjau, o malonumas yra tai, kas turi būt nuolat atgaminama. Potencialias nuotakas galime skirstyti dvi grupes: jaunas, norinčias emigruoti, sukurti šeimą ir auginti jiems vaikus – nes bet kuris vokietis yra turtingesnis už daugumą lietuvių, ir išsiskyrusias moteris, kurios tiesiog nori oriai nugyventi gyvenimą – kas vėl reiškia sočiai ir be snukių daužymo. Kol juokiatės, žiūrim skaičius. Pagal statistiką, 63,3 proc. Lietuvos moterų patyrė savo sutuoktinių ar partnerių prievartą.

2010-aisias apie 3300 lietuvių susituokė su užsieniečiais – tai didžiausias skaičius ES. Moterys rinkosi vokiečius, amerikiečius, rusus, britus, vyrai – ruses, baltaruses, ukrainietes etc.

Seksualinio priekabiavimo atvejų Lietuvoje priskaičiuojami tik keli procentai (palyginkim su 40 proc. ES), bet mes niekada nesužinosime, kodėl – gal jos tiesiog BIJO skųstis? Moterys jaučiasi kaltos, net jei jos – prievartos aukos; kas iš to, kad auštąjį mokslą baigusių lietuvių moterų procentas didžiausias ES (67 proc. universitetų diplomų Lietuvoje gauna moterys).

Žinoma, jauni vokiečiai visada laukiami Nidoje.

6. 2006-ųjų gegužę išdegusi plynė buvo nacionalinė katastrofa

Visi įtarė padegimą, bet niekas nebuvo nubaustas, tiksliau, mes visi buvom nubausti netekę 200 ha miško. Tema ne apie UNESCO ir ne apie 5 mln. litų minėtą žalą, bet apie bejėgystę prieš ugnį. Tada, kai penkias dienas raudodama tauta spoksojo į televizorius ir laukė laukė laukė, buvo susikūrusi ta retoji nieko bendra neturinčiųjų bendrija (A.Lingis).

7. Ok, Thomas Mannas

 Jei manote, kad žinote viską, tai rimtai pasirauskite „Google‘yje“ ir jo vaikų atsiminimuose.

8. Komunizmas Nidoje

 1965 m. Nidoje lankėsi Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir. Juos lydėjo Antanas Sutkus, viename interviu prisipažinęs, kad nieko nežinojo apie komunistines Sartre’o pažiūras. Aišku, mes atsimename tą Vakarų maniją vadintis komunistais, nes nei apie gulagą jie ką nors žinojo, nei jų seneliai mirė Sibire. Bet grįžkime prie Nidos. Sutkus fiksavo jų vojažą per smėlį. Taip Lietuvoje buvo įteisinta Dokumentacija kaip Menas. Dėl to dauguma šiuolaikinių menininkų turėtų padėkoti ir Sutkui, ir komunistams.

Nidos kopose, kaip mini Sutkus, Sartras staiga sustojo, apsidairė ir pasakė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje.“

Beje, kaip išaiškėjo vėliau, Sartre’o kelionėse į Sovietų Sąjunga svarbiausia buvo jo vertėja Zonina, su kuria jį siejo meilės romanas ir kuriai jis dedikavo savo garsiąją knygą „Žodžiai”. O kai romanas baigėsi, maestro į šią šalį niekada nebekėlė kojos.

9. Nidos kolonija istoriškai reiškia tą ir tą, patys žinote

Dabar kiekviena karta turi savo matymą, kaip kas turi atrodyti ir kaip galima piešti, o kada galima tik fotografuoti. Beje, Blodės ir kitų viešbučių atsiradimas vietiniams sukūrė naujas veiklos sritis ir pajamų – iš turizmo, ne tik žvejybos ar gintaro gavybos – šaltinius.

10. Papildyčiau „privalomą” sąrašą spalvomis – Nida yra mėlyna, jūra yra mėlyna (dėl atspalvių ginčykimės vėliau), todėl visi mėlynieji kobaltai ir Prūsų mėlyna spalva yra privaloma

Užsieniečiai turėtų atkreipti dėmesį į vandens sugraužtus medžio gabalus, nugludintus akmenis, švelnius stiklo gabalėlius ir gintarą. Bet apie tai kitame skyriuje.

11. Taigi, legendos. Pirmoji apie Jūratę ir Kastytį (baltalytį, kaip sakė Maironis)

Istorija jums žinoma iki kaulų smegenų, tad tik atkreipkime dėmesį į tobulus pagoniškus vardus.

O apie gintarus mūsų kartos nuomonė irgi aiški – vien todėl, kad mūsų seneliams ir tėvams gintaras toks šventas ir visada simbolizavo Lietuvos aukso laikus, mes jo niekad neglaudžiame prie savo kūno. Brrrr.

12. Antroji legenda apie Eglę Žalčių karalienę

Šitą liūdną istoriją žinote. Moralas toks – trys vaikai šeimoje jau labai daug, keturi turbūt per daug.

Čia baigiasi mūsų meilės istorijos, tad pereikime prie kūrybos. Pagal šį siužetą mes žiūrėdavome tą gražų tamsiai žalią filmą, kuris dabar jau atrodo tamsiai raudonas. Gal juosta blunka?..

O pagal to paties pavadinimo baletą 1965 m. sukurtas stilingas kino filmas.

13. O paskaitą baigsime džiaugsminga kūrybinga moterimi

Apie Milžinę Neringą žinote irgi viską. Moralas toks – moterys kūrėjos yra gėris, o kai perkate audinius, pagalvokite apie jų patvarumą. (Kai plyšo Neringos prijuostė, kuria ji per vieną didelę audrą nešiojo smėlį Ventės link, tas išbyrėjęs smėlis ir supylė Neringos m. Taip, Neringos Abrutytės knygos pavadinimas.)

*  *  *

Taip, mūsų pajūryje susitiko romeo ir džiuljetos, gulbės tuokėsi su gezais, kopose pasieniečiai radarais stebėjo jūsų blogą ir pusėtiną meilę ir kadaise nakčiai ardavo smėlį, kad niekas ant meilės sparnų neišskristų į nežinia kokias švedijas.

Ir dar. Jei išdrįsite su „mp3“ ausinuku sėdėti prie jūros, jus gali nubausti pagoniški dievai ir deivės. Nesvarbu, kad savo grotuvą pirkote savo įsivaizduojamiems rytiniams pėdinimams prie jūros ir atgal. Jūsų žingsniai visada bus mažesni nei Neringos, jūsų rūmai ne iš gintaro.

Ryt pirmadienis, ar išbėgsi ten, kur veda mėlynos akys?

„7 meno dienos“ Nr.18 (940), 2011-05-06