Prieš parodant daug sumaitotų kūnų (kriminalinės naujienos), kartais būna ir vadinamosios kultūros naujienos. Pranešama apie kokį nors parodos atidarymą, pakalbinami įvykio „kaltininkai“, kurie dažniausiai „labai džiaugiasi“, laiko gėles rankose, pastebi, kad ta sritis, kuria jis/ji užsiima yra nepelnytai primiršta. Kasdienė formulė. Ir kaip ji gali nenusibosti? Ir kodėl kas nors turėtų galvoti, kad kultūra nėra jubiliejų rutina, amžinai su taure vyno?

Sakykim, kad gal dar ir anksti tikėtis per žinias apie meną analitiškai suręsto sakinio. Kartais visai neblogai išsisukama leidžiant kalbėti kitiems. Tarkim, kad gana to, jog pranešama kur ir kas įvyko, ir kamera parodo bendrą vaizdą. Nors nemanau, kad visai televizijai pasamdę nors vieną menotyrininką/ę labai nuskurstų. Juk po sporto žinovą turi kiekviena, ką jau kalbėti apie orų berniukus ir mergaites. Mažai informacijos dar nėra blogiausia. Kraują virina iškraipyti pranešimai.

Kartais net norėtųsi paskambinti teisininkui ir paklausti, ką daryti, jei tavo vardu sakoma tai, ko gyvenime nesakytum. Teisininkas paskėsčiotų rankomis – nėra už ko užsikabinti, nes viskas pasakyta pernelyg aptakiai. Pavyzdžiui, „menotyrininkų teigimu“. Kokių menotyrininkų? Kas yra menotyrininkai? Iš kur tas jų vientisas balsas? Paprastai, jų nuomonės beveik apie viską stipriai skiriasi. Kas atliko tyrimą? Kokį ten tyrimą? Nesunku atsekti, – o gi paprasčiausiai toks buvo pirmas renginio organizatorių suformuluotas sakinys anotacijoje.

Štai čia ir prasideda klaidingų pranešimų grandinė. Net ne klaidų, o naivaus aplaidumo. Pasikliaujama anotacijomis. Bet juk anotacija yra elementari savo sukurto renginio reklama. Vadovaujantis tokia logika, žiniose turėtų būti skelbiamas ir naujų skalbimo priemonių aprašas...

Pasigilinkime į anotacijas. Labai svarbu, kas jas rašo. Yra seno kirpimo įstaigų, kurios, saugodamos reputaciją, žodžius stengiasi parinkti taupiai ir tiksliai. Todėl skelbia tik naudingą informaciją. Tačiau dabar vis dažniau perimama reklaminė retorika ir projektai tampa „neeiliniais, unikaliais, neapsakomai nepakartojamais“ ir pan. O žinių pranešėja/s iš lapuko perskaito tą patį į kamerą. Tuomet pamanai, kad televizija yra vieta, kur dar daug ką gali nuveikti net apsipūkuoti nespėjęs avantiūristas.

Dvigubas šnipštas išeina dar ir todėl, kad anotacijos dažniausiai rašomos mėgėjiškai. Organizatorių vadybininkų pastangom. Žavi/us pranešėja/s mėgėjiškai interpretuoja mėgėjiškai suformuluotą tekstą. Pasakoma daug kvailysčių ir banalybių. O blogiausia, kad kultūra atrodo kaip žiauriai nuobodus dalykas. Atmestinas požiūris į kultūrą kyla dėl to, kad ji laikoma laisvalaikiu. Pramogų juk nereikėtų traktuoti rimtai. Žiūrovai lauks kriminalų ir sporto. Arba perjungs kanalą.

Suprantu, kad daug ką hiperbolizavau. Pasitaiko ir gerų citatų, ir vertingos informacijos. Bet nustebtumėt, jei žinias pristatyti imtųsi profesionalai.

„7 meno dienos“ Nr.18 (940), 2011-05-06