Tiesa pasakius, mane šis įvykis labai sujudino, nes po mano buvimo Dubajuje liko slogus, prieštaringas įspūdis dėl viešo utopiškai optimistiško miesto pri(si)statymo (gigantiški užmojai ir vien tiktai geros naujienos) ir realaus miesto. Man Dubajus pasirodė pilnas vergiškai dirbančių žmonių, kur daug kas nutylima. Nebuvo panašu, kad kas nors išdrįstų apie tai kalbėti. Kaip dažniausiai ir pasitaiko, menininkai būna pirmieji.

Monika Krikštopaitytė: Kokios Jūsų mintys apie šią situaciją? Kokios buvo reakcijos vietos spaudoje? Ar apie tai diskutuota viešai? Kas kalbama dabar?

Loreta Bilinskaitė: Emyratuose vietos spauda yra cenzūruojama, čia rašoma tik pozityviai, kad ir kas nutiktų. Tad iš tikrųjų, susiduri su suklastota tikrove. Ima atrodyti, kad gyvenimas nuostabus, kaip ant debesies. Nėra jokių nusikaltimų, agresijos ir t.t. Kartais išgirstame, kad, pvz., žurnalas „Vanity Fair“ parašė labai kontraversišką straipsnį apie Emyratus, kur kritikuotas Dubajus ir jo suklastota tapatybė… Čia jautiesi kaip filme „Trumano Šou“, kur visur gatvėse žydi gėlės, stovi vieno tipo vilos, ir visa kartojasi kaip veidrodžio atspindžiai iki begalybės. Aplink laksto švytintys naujų markių automobiliai, beje, ryjantys daug benzino. Kadangi degalai pigūs, niekas net akimirkai nesusimąsto apie ekologiją! Susitikus švedus, vokiečius ar prancūzus, kurie galvoja net apie ekologiškai švarius skalbimo miltelius, pasijunti tarsi jie būtų tavo broliai ir seserys.

Dauguma emigrantų žmonų visą dieną būna labai „užsiėmusios“: pietauja, geria popiečio arbatėlę su draugėmis, eina į jogą, rūpinasi manikiūru ir pedikiūru. Jų vaikus augina filipiniečių ir indų moterys, kurias čia vadina tarnaitėmis. Gyvenimas kaip nerūpestingas miražas. Net saulė kiekvieną dieną šviečia tiesiai virš galvos – be šešėlio, kaip įjungta filmavimo aikštelės lempa.

Iš tikrųjų emigrantų bendruomenė labai laukia atkeliaujančių muziejų, nes čia yra tik prekybos centrų „kultūra“. Kiekvieną savaitgalį gali eiti degintis į pliažą, 12 mėnesių per metus. Arba pirkti ko nors, net jei nieko nereikia.

Dubajuje yra tik vienas vienintelis muziejus – Dubajaus („Dubai Museum“). Į jį nueiti įdomu tik vieną kartą, kai atvyksti. Abu Dabyje kol kas yra tik „Manarat Al Saadiyat“ muziejus. Bet šioje saloje po kelerių metų bus atidaryti nacionalinis „Zayed“ ir Guggenheimo muziejai, „Judesio meno centras“ („Performing Arts Center“). Nuostabūs šiuolaikiniai architektai Frankas Gehry, Zaha Hadid, Jeanas Nouvelis & Normanas Foster (!) jau yra parengę projektus. Apie jokį streiką čia niekur negirdėjau! Tyla!

Kalbėti apie filipiniečių, indų, pakistaniečių, šrilankiečių darbo užmokestį, gyvenimo sąlygas ir jų teises yra tabu. Niekas apie tai nenori kalbėti ar komentuoti. Realizuodama savo meno projektus daug laiko praleidžiu su pakistaniečiais, indais siuvėjais, ir kai jų paklausiu, ar jums čia gyventi patinka, jie visi, švytinčiom akim, atsako – taip. Jie savo atlyginimus siunčia namo, ir dėl šių pinigų jų vaikai gali lankyti mokyklą, žmonos pirkti maisto ir pan. Vyrai atvažiuoja dėl bet kokio darbo: statybininko, siuvėjo, krovėjo. Čia praleidžia 10–15 metų, namo grįždami tik mėnesiui per metus. Tačiau jie išlaiko Indijoje ar Filipinuose likusią savo šeimą ir gimines: žmoną, vaikus, brolius ir seseris... Ant jų pečių gula didžiulė atsakomybe, nes tėvynėje beveik neįmanoma gauti darbo. Tik emigrantai moka jiems daugiau nei įstatymo nustatą minimumą, nes paprasčiausiai tų žmonių gaila!

M.K.: Dar nepaprastai žadina vaizduotę tai, kaip bus tvarkomasi su vidiniais ir išoriniais konfliktais, kai reikės suderinti JAE kultūrines nuostatas, saugomas cenzūros, su tokiu nepatogiu dalyku, kaip šiuolaikinis menas. Ar tai apskritai įmanoma? Kai teko viešėti Dubajuje, net ant apatinių drabužių pakuočių nuotraukos buvo užteptos dažais, kad nesimatytų ko nereikia (nors pavaizduotas tipiškas vyro torsas ir tiek). Kino teatre nepamatysi filmų, kuriuose būtų palikta, rodos, nekalto bučinio scena... Tiesa taip buvo prieš 8 metus. Gal kas nors pasikeitė? Ar neatsitiks taip, kad dėl begalinio noro pirmauti ir turėti visa „kas geriausia“, „didžiausia“ ir pan., į miestą bus įvilktas „Trojos arklys“?

L.B.: Nuo 2003-iųjų visą laiką stebiuosi, kaip įmanoma išlaikyti cenzūrą taip greitai augančiame mieste?.. Visose parduotuvėse gali nusipirkti daug žurnalų, bet jų puslapiai būna jau peržiūrėti ir „užmozoti“ juodu flomasteriu ten, kur matosi bent truputis nuogo kūno. Manau, kad Lietuvoje tai labai patiktų katalikų kunigams! Man įdomiausia – kas tai daro? Pastebiu, kad kiekvienas užpaišymas turi savo stilių, netgi mąsčiau, ar nepadarius iš to kokio nors projekto. Vėliau pažįstami žmonės aiškino (iki dabar nežinau ar tai tiesa), esą tai daro kalėjime sėdintys nubaustieji.

Filmai, jei yra sekso scenų ar keiksmažodžių, karpomi ir kitaip dubliuojami ir toliau. Interneto puslapiai yra blokuojami, jei į paiešką įvedamas su pornografija arba seksu susijęs žodis. Mane šitoks ribojimas tik įkvėpia. Tarkim, šiuo metu daugybė produktų reklamuojami per seksualumą, Emyratuose visa tai irgi reikia parduoti, lygiai tas pačias prekes, kaip Europoje ar Amerikoje, bet nerodant kūno. Labai įdomu stebėti, kaip verčiamasi per galvą.

M.K.: Teko girdėti, kad Šardžoje vyksta šiuolaikinio meno bienalė (pradėjo veikti 1993 m., bet tik 2005 m. įsileido nūdienos aktualijas), Dubajuje – didžiulis renginys „Art Dubai“ mugė. Kas paliko didžiausia įspūdį?

Taip, ką tik baigėsi „Art Dubai“. Buvo atvykusios didžiausios galerijos ir „riebiausi“ meno pirkliai iš viso pasaulio. Pirmas vakaras buvo skirtas tik meno kolekcininkams. Per vieną dieną sienos buvo nusėtos raudonais taškais – pažymint, kad darbai nupirkti. „Art Dubai“, aišku, labai skiriasi nuo „Frieze“ meno mugės Londone. Čia nepamatysi Tracey Emins lovos. Bet, pvz., menininkas iš Irano Heari Zadeh sugeba sukurti politišką meną ir jį parodyti šiais metais dar kartą, nors praėjusiame „Art Dubai“ jo darbai buvo nuimti policininkų.

M.K.: Žinau, kad dalyvavote „Art Dubai“, tad gal galite trumpai papasakoti apie savo kūrinį.

L.B.: Rodžiau instaliaciją „Seserystė ir brolystė“ („Sisterhood & Brotherhood“). Naudojau JAE tradicinių moterų ir vyrų drabužių motyvus, interpretavau juos kaip skulptūrinius objektus. Per ornamentus analizavau moters ir vyro socialinius vaidmenis.

M.K.: Ar menininkas/ė gyvenantis/i ir dirbdamas/a Emyratuose turi laikytis tam tikro mandagumo? Ar Jūs jaučiate apribojimus?

L.B.: Manau, kad gyvenant čia, kur stipriai veikia cenzūra, lygiai taip pat stipriai provokuojamas ir kūrybingumas. Jei gyvenčiau kitur, mano darbai būtų visai kitokie! Vietą, turint galvoje visą jos keistumą, darbuose noriu atspindėti kaip veidrodis.

M.K.: Mačiau Jūsų parodos „Namai toli nuo namų“ („Madafati“), kurią surengėte pernai Dubajuje, katalogą. Ten, regis, pavaizduoti visi pinigus reprezentuojantys (skirti pasipuikuoti) atributai: brangių prekių ženklai, automobiliai, arabiško vyriškumo įvaizdžiai. Įdomiausia, kad visa tekstilinių atvaizdų kolekcija gali funkcionuoti dvejopai: rimčiausiai puošti interjerą Arabų Emyratuose ir būti ironišku klaustuku Vakaruose.

Taip darbuose yra daug ironijos ir komentarų apie kultūrą, kurioje gyvenu. Kičas, kuriuo tenka kvėpuoti, madingi prekių ženklai, kurie įkyriai apsupa tave kasdieną – šią kultūrą ir bandžiau atspindėti per siuvinėjimą pagal tradicinių arabiškų kostiumų taisykles.

Anksčiau esu darius nuotraukų seriją apie suklastotus kvepalus. Tik atvažiavusi išvydau daugybę jų klastočių, negalėjau atsižavėti pavadinimų perdirbiniais. Pasiūliau projektą vietiniam meno žurnalui „Bidoun“. Jie sutiko finansuoti ir publikuoti mano tikrų kvepalų reklamines kopijas su netikrais kvepalų pavadinimais. Pozavau pati, o fotografavo garsi fotografė Katarina Premfors Dubajuje.

Kvepalai, kuriuos „reklamavau“ yra pagaminti Kinijoje, o čia vietos turguose pigiai pardavinėjami kaip tikri. Tiems, kurie nežino, jie atrodo kažkur matyti... Kopijose parinkom šriftus ir spalvas kaip tikrų kvepalų, tik tai buvo Kalvino Cleano „Obscurity“ (o ne „Obsession“), Yves Saint Laurence‘o „Open up“ (ne „Opium“), Chanel „Failure“ (ne „Allure“), „DINKY“ (ne „DKNY“). Viską, kas matosi nuotraukoje, pirkau Satwa rajone.

Satwa rajone lankausi beveik kiekvieną dieną nuo tada, kai atsikrausčiau. Čia ir gimsta visa mano kūryba. Personalinei parodai viskas atkeliavo irgi iš Satwos. Mano „Madafati“ darbus siuvo siuvėjai pakistaniečiai, jie kiekvieną dieną vietos moterims siuva sukneles jalabija. Šios suknelės dėvimos namie, o išeinant į gatvę apsidengiamos juoda abaja. Aš savo siuvėjams daviau brėžinius ir mes kartu dirbom. Siuvinėjimo technika autentiška, ji nuo seno naudojama puošiant arabų nacionalines sukneles. Tačiau turinys ne tradicinis. Parodoje norėjau kalbėti apie dabartį, tai tarsi pasakojantys gobelenai.

M.K.: Ar su Jungtiniais Arabų Emyratais siejate tolesnę kūrybą?

L.B.: Kurti čia man patinka, bet darbus rodyti kitur gali būti daug įdomiau. Emyratuose mus vis dėlto laiko emigrantais, nors ir kuriu būtent apie jų kultūrą ir jų gyvenimą. Smagu būtų susibičiuliauti su kuria nors galerija, galbūt ir Lietuvos.

M.K.: Ačiū už pokalbį

Parengė Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.18 (940), 2011-05-06