Trys yra ir Audronės Vaupšienės istorijos, pristatytos Jono Meko vizualiųjų menų centre, o plačiau išskleistos parodą lydinčiame kataloge. Čia jos perskaitytos ir persakytos taip išsamiai (ypač vizualiai), kad imi ir susimąstai – kiek dar kartų vienokiu ar kitokiu pavidalu išnirs leitmotyvas „trys istorijos“. Kalbant apie kataloge esančius tekstus, tenka konstatuoti, kad nepasikartoti skaitant plačiaregius Agnės Narušytės ir Simono Rieso žvilgsnius yra nelengva. Tokiu atveju, telieka įsiterpti atsispiriant ir taip galbūt atrandant savąją prieigą.

Žvelgiant į pirmąją praradimo istoriją – 9 vinječių vaizdo projekciją „Instrukcija“ – prieš akis išnyra vienos visiems labai gerai žinomos pigių skrydžių (kitų nežinau) bendrovės lėktuvų sėdynių atkaltės. Skridę turbūt atsimins instrukciją – kaip elgtis atsitikus bėdai (lyg dar reikėtų kažkaip elgtis). Nebylus šiurpas kaklu nurieda, o akių kur sukti juk neturi, priešais tik ta nelemta sėdynė su saugumo instrukcija.

Žvelgdamas į Vaupšienės „Instrukciją“ taip pat tarsi tariesi neturįs kur sukti akių, bet slapčia (gal nuo savęs?) vis tiek nuolat grįžteli. Grįžteli į berniuką, įnirtingai šnopuojantį ir taip pat įnirtingai (sakytum, net įsakmiai) rodantį išmoktas jogos pozas, kurios jam tapo emigravusios motinos laukimo išraiška. Jeigu imi ir paklausi – kaip įveikti ilgesio liūdesį? Sienoje įrašytu tekstu berniukas atsako: „Aš galiu tau parodyti šitą figūrą.“ Ir netrukus pavymui priduria: „Ir kai taip darau, man nesunku.“ Stovi ir vėpsai, neturėdamas ką pridurti.

Kartkartėmis pasigirstantis besileidžiančio (ar kylančio) lėktuvo ūžesys, persidengiantis su berniuko šnopavimu, suveikia kaip nuoroda į Kipre dirbančios motinos figūrą. Garsas įgauna vaiduoklišką pavidalą ir tampa lėktuvo viduje galbūt sulėtėjusio (ar ir visai sustojusio) laiko tėkmės aiškinimu, lyg koks reliatyvumo teorijos sprendimas su kol kas dar neatrastais iš tiesų keblios situacijos sprendiniais.

Antrojoje istorijoje supažindinama su kaliniu, kuris savo audringą būtį apmąsto retrospektyviai. Randais ir randeliais nubarstytas kūnas, regis, dar giliau panardina buvusį „tulpinių“ gaujos narį į apmąstymus apie vaikystę, pomėgius: „(...) nemėgau šilto pieno nakčiai / mėgau žaisti karą / bijojau tamsos / patiko kasti sliekus žvejybai / nemėgau eiti į mokyklą / žaisdavom futbolą / norėjau dviračio...“. Čia, kur galbūt ir glūdi taip susiklosčiusio gyvenimo priežastis, buvęs kalinys randa išeitį. Ritmiškas fragmentiškų vaikystės prisiminimų kartojimas – tam tikra saviguodos forma ir galimybė bent kiek apmalšinti praradimo (šįsyk laisvės) skaudulį.

„Berniukas, pateikiantis išgyvenimo instrukciją, yra viename būties taške. Apie vaikystę pasakojantis kalinys – kitame. Jiedu sudaro patirties ir tapsmo simetriją: vienas reprezentuoja galimą pradžią ir priežastį, kitas – galimas pasekmes, berniuką kamuojanti nežinia nukreipta į ateitį, kaip perspėjimas, kalinio – į praeitį, kaip klaidos ieškojimas.“ Ši Narušytės įžanga apie du skirtingus būties taškus, kurie tampa ir istorijų išeitimi, puikiai viską apibendrina. Sakyčiau, kad šiuos taškus dar galima pavadinti ir linijomis, kurias viena kitos link ir brėžia Vaupšienė. Taip paroda įgauna ir kone tipologinį charakterį.

Apie praradimus kalba ir trečioji istorija – „Ekshumacija“. Šis kūrinys yra asmeniškiausias. Vaupšienė perfotografavo 14 antkapių (esančių kaime, kur menininkė praleido penkerius vaikystės metus) amuletų su mirusiųjų nuotraukomis. Atvaizdai sąmoningai „ištraukti“ iš mirtimi alsuojančios ovalaus medaliono formos ir eksponuojami A3 formatu. Taip sukuriamas savotiškas paradoksas – mirusiųjų atminimas tarsi „išplėšiamas“ iš mirties (egzistuojančios žiūrovo percepcijoje) gniaužtų. Rieso užčiuopta universali savybė, kurią Roland‘as Barthes‘as pavadino „buvęs“, atsiranda tik žinant, kad eksponuojamos nuotraukos yra ne paprastos nuotraukos, o antkapių medalionai. Tada imi ir įsiteigi čia esant kiek bauginančią aurą, regis, nei artyn prieiti nesinori. Lyg tos akys tavo gyvybės syvus čiulptų.

Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“, kurį, pasak Rieso, Vaupšienė labai mėgsta, „ieškojimas vyksta tarp skirtingų laiko registrų – praeities, dabarties ir ateities“. Iš tiesų visos Vaupšienės istorijos tokios ir yra – ieškojimai tarp praeities, dabarties ir ateities. Tik, žinoma, ieškojimais šios, sakykim, kad tikrovės ištraukos tampa perėję per Vaupšientės rankas. Teksto pradžioje minėtas simboliškas skaičius „trys“ tvirtai susaisto pasakojamas istorijas ir panardina jų klausyti pasirengusįjį į apmąstymus apie nuolatinius praradimus ir praradinėjimus, savus ir svetimus.

Paroda veikia iki gegužės 14 d.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g.14, „Vilniaus vartų“ komplekse)

Dirba antradienį–šeštadienį 12–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.18 (940), 2011-05-06