Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
ŠOKIS

Ne vien judesys


„Naujasis Baltijos šokis ’11“


Vita Mozūraitė

Share |
„Vyrų paslaptys“ NBŠ archyvo nuotrauka
Jau penkioliktą pavasarį Vilnius pasitinka Tarptautinį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ). Visą savaitę – gegužės 2-7 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, abejose Menų spaustuvės salėse ir jos kieme galėsime matyti Lietuvos ir užsienio šalių choreografų darbus.

Nors ekonominiai sunkumai festivaliui smogė gana skaudžiai, tačiau jo organizatorius – Audronio Imbraso vadovaujamas Lietuvos šokio informacijos centras – sugebėjo sudaryti margaspalvę užsienio šalių ir Lietuvos choreografų kūrinių programą. Regis, ji turėtų patenkinti įvairaus skonio šiuolaikinio šokio mėgėjus.

 

Tarp užsienio svečių pirmiausia reikėtų paminėti tuos, kurie jau svečiavosi Lietuvoje. Vienas iš jų – vengrų kilmės prancūzų choreografas, gerai vertinamas ir Vengrijoje, ir Prancūzijoje, – Palas Frenakas, kurio nostalgišką spektaklį „Rituliai“, rodytą Vilniuje 1995 m., gal dar pamena kai kurie žiūrovai.

 

Šįkart P. Frenako trupė atveža vieną iš naujausių darbų „Vyrų paslaptys“. Tai iššūkis paplitusiems stereotipams apie vyro esmę. Frenakas pateikia įvairiausius pjūvius, parodydamas vyrų fiziškumą, narciziškumą, jautrumą šiurkštumą, pretenzijas, požiūrį vienas į kitą. Spektaklyje šokantys penki vyrai žavi savo technika ir plastika, tarsi akrobatai laipioja virvėmis, flirtuoja su žiūrovais ir atvirai pasakoja apie save.

 

Kitas choreografas – Pale Granhøjus – jau gali būti laikomas Danijos šiuolaikinio šokio simboliu. 1990-aisiais įkurtos savo trupės 20-mečiui 2010 m. jis sukūrė spektaklį „Dance me to the end on/off love“. Spektaklyje skamba kanadiečio poeto ir dainininko Leonardo Coheno dainos, jas atlieka „Granhøj dans“ trupės nariai.

 

Savitas P.Granhøjaus humoro jausmas padeda jam scenoje sukurti įsimenančius vaizdinius. 1999 m. Vilniaus žiūrovus jis juokino spektakliu „La Ca La Sh la Latin“, kuriame geraširdiškai pasišaipė iš besaikio žavėjimosi Lotynų Amerikos šokiais. Ne mažesnę juoko bangą jis sukėlė 2004 m. spektaklyje „8IQ“ ironiškai parodęs aštuonių moterų portretus.

 

Naująjį spektaklį P. Granhøjus sukompiliavo iš daugybės smulkių vaizdų, kuriuos nesunkiai atpažintų prisiekę jo gerbėjai – tai dvidešimties kūrybos metų retrospektyva. Šiame švelnios ironijos kupiname autoportrete po ilgos pertraukos pasirodo ir pats trupės choreografas. Spektaklis „Dance me to the end on/off love“ buvo nominuotas presitižiniam Reumert prizui kaip geriausias metų šokio spektaklis, o pats choreografas pelnė ne mažiau svarų Danijos meno fondo apdovanojimą.

 

Festivalio NBŠ organizatoriai nuolat seka Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio naujoves, tad šių valstybių trupės nuo pat pradžių buvo tarp dažniausiai kviečiamų dalyvių. Šiemet į festivalio akiratį pateko choreografas Alanas Lucienas Øyenas, dažnai priskiriamas prie talentingiausių jaunųjų Norvegijos menininkų. Jis ir rašytojas, ir teatro režisierius, jo darbai vertinami ne tik tėvynėje, bet ir užsienyje, o daugiabriaunis talentas padeda jam kurti sudėtinga choreografija, dramatizmu ir emociniu krūviu pasižyminčius šokio spektaklius.

 

Trupės „Winter Guests“ spektaklyje „Ydingieji“, kuris ir bus parodytas NBŠ’11, choreografas kalba apie neapykantą sau. Tai agresyvoka kompozicija, kurią, pasitelkdamas šokį, žiaurius tekstus ir vaizdo medžiagą, atlieka pats A.L.Øyenas kartu su Izraelio šokėju Léo Lérusu. Tai spektaklis apie rasizmą, seksizmą ir kitus visuomenę bauginančius -izmus, sukeliančius vidinį įniršį.

 

Gerokai rečiau nei su kitais šiauriečiais, festivalyje susitinkame su Islandijos šiuolaikinio šokio kūrėjais. Šiemet turėsime galimybę vėl stebėti Islandijos choreografių darbus, nors šiuokart su žiūrovais komunikuojama ne kaip su stebėtojais. 2009 m. susikūrusios trupės „Kviss búmm bang“ narės Vilborg Ólafsdóttir, Eva Björk ir Eva Rún Snorradóttir teigia, kad jų spektaklyje „Safari“ nėra nei aktorių, nei žiūrovų – vien tik dalyviai. Ištrauka iš „Kviss búmm bang“ manifesto: „Mūsų tyrimo laukas – normalumas, ir drauge nenormalumas. Manome, jog viską galima ir reikia kvestionuoti. Mes tai darome kurdamos pasaulį, socialinę struktūrą, į kurią žiūrovai gali įsitraukti ir ją patirti.“

 

Panašiai, tik gal ne taip tiesiogiai, žiūrovus dalyvauti kviečia ir italų kilmės vokiečių choreografas Morganas Nardis spektaklyje „a one m(org)an show“. Šiame daugiasluoksniame koliaže choreografas moraliniam įsipareigojimui sakyti tiesą priešpriešina melą. Jis pasakoja apie save, sušoka savo biografiją ir kelias netikras istorijas, dainuoja, žongliruoja medijų galimybėmis, ironizuodamas tikrovės ir savęs išviešinimo tema. Šį menininką prisikviesti į festivalį rengėjams kainavo nemažai pastangų, nes jaunas, bet jau pagarsėjęs M.Nardis – laukiamas svečias daugelyje menų festivalių ir projektų.

 

Nereta viešnia Lietuvos scenoje – Latvijos choreografė Olga Žitluchina. Savitas humoro jausmas, lengva ir patraukli choreografija padeda ilgam įsiminti jos kūrinius. Šįkart festivalis siūlo pasižiūrėti O.Žitluchinos projektą „Prarasties šokiai“, kuris Menų spaustuvės kiemelyje bus rodomas nemokamai. Tai keturis kartus atliekama ta pati kompozicija; galima bet kada ateiti ir išeiti, pasižiūrėti ją iš skirtingų taškų ir kaskart kitaip suvokti. Pradinė „Prarasties šokių“ versija buvo pristatyta tarptautinėje mokslo ir meno konferencijoje METAMIND’ 2008, kurioje buvo nagrinėjama metamorfozės tema.

 

NBŠ’11 rodomus Lietuvos choreografų darbus galima suskirstyti į tris grupes. Vienai grupei reikėtų priskirti jau matytus, nors ir visai neseniai sukurtus darbus. Auksiniam scenos kryžiui nominuotas Vyčio Jankausko spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ tęsia šio vieno iš įdomiausių Lietuvos choreografų pastangas judesiu perteikti egzistencines patirtis. Tai pasakojimas apie žmogų užklumpančius iššūkius ir neišvengiamus kompromisus. Estetiški, ramybe alsuojantys V.Jankausko spektakliai leidžia ne tik gėrėtis gražiu judesiu, bet ir provokuoja pažvelgti į save.

 

Apie moterų patirtis spektaklyje „Šventė“ pasakoja choreografė Rūta Butkus. Jos monospektaklio atspirties taškas – laukianti Moteris. Ji rengiasi šventei ir tuo pačiu metu sutelkia dėmesį į buitį, jausmus, ritualus. Iš pažiūros statiškas spektaklis yra kupinas emocijų ir įžvalgų. Tai debiutinis jaunos choreografės, anksčiau pasižymėjusios kaip išraiškinga šokėja, kūrinys.

 

Choreografės Giedrės Ubartaitės ir kompozitorės Eglės Sirvydytės bendras spektaklis „Mono tyla“ brėžia ribą tarp tamsos ir šviesos, triukšmo ir tylos, sielos ir kūno judesių. G.Ubartaitė – psichologijos studentė, bet jau pirmasis jos darbas „Paunksmė“ jos suburtoje trupėje „Vėjo musės“ atskleidė gebėjimą analizuoti žmogaus elgesio priežastis, o tai padeda jai kurti psichologiškai pagrįstus šokio kūrinius. Už šokį „Mono tyloje“ G.Ubartaitė šiemet buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui.

 

Atskirai grupei priklausytų du spektakliai, kuriuos vienija specifinis žanras – šokio opera. Tai tarsi ką tik pasibaigusios Naujosios operos akcijos (NOA) aidas, juolab kad vieno spektaklio autorius – kompozitorius ir dainininkas Jonas Sakalauskas, NOA organizatorius. Spektaklio „Dykra“ choreografiją sukūrė klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko, kurios naujausias darbas „Paikos mergaitės maldos“ šiemet buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. A.Šeiko ir J.Sakalauskas dažnai bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, dalyvauja tarpdisciplininiuose projektuose. Šokio operą „Dykra“ inspiravo prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o knyga „Simuliacija ir simuliakrai“ ir Rodrigo Plá filmas „Vidinė dykuma“.

 

Kita šokio opera – „NO AI DI“ buvo parodyta praėjusių metų NOA ir pelnė audringus žiūrovų aplodismentus. Choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Sonata Visockaitė ir kompozitorė Rita Mačiliūnaitė pasakoja samių tautos sakmėmis paremtą istoriją apie seną šamanę, kuri, jausdama artėjančią mirtį, ieško, kam palikti savo išmintį. Gyvai atliekama muzika, dainavimas ir šokis akcentuoja šviesią žmogaus prigimtį, primena, kad didieji dalykai prasideda nuo mažų.

 

Trečioji spektaklių grupė – premjeros. Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia pasižiūrėti Birutės Letukaitės sukurtą spektaklį „Medėjos“. Epigrafu pasirinkusi skaudų Euripido Medėjos apsisprendimą nužudyti savo vaikus, choreografė kalba apie tūkstančius dienos šviesos neišvydusių aborto aukų. Spektaklyje šoka ne tik „Auros“, bet ir kiti šokėjai, skamba Skaidros Jančaitės atliekama Antano Jasenkos muzika.

 

2007 m. NBŠ dalyvavo M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai, rodę šiuolaikinio šokio kompozicijas. Šiemet išvysime juos atliekančius choreografės Loretos Juodkaitės šokio kompoziciją „Sapnų žemėlapiai“. L.Juodkaitė – išskirtinė Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėja, šokio studijas baigusi Austrijoje. Jos spektakliai kupini vidinio susimąstymo, perteikiamo išgrynintu prasminiu judesiu. „Sapnų žemėlapius“ L.Juodkaitė sukūrė pagal šešis kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio albumo kūrinius.

 

Dvi nedideles monokompozicijas – „Šokis Nr.2 (Indigo)“ ir „Šokis Nr.1 (Juoda)“ – festivalyje parodys choreografė ir šokėja Edita Stundytė. Nedažnai matome šios choreografės darbus, tačiau prisiekę Lietuvos šiuolaikinio šokio žiūrovai prisimins jos „Plaukia Ofelija, skęsta“, „Apie tyrąją Erendirą“, „Pilkas laikas“. Dvi naujos jos sukurtos miniatiūros skirtos Nieko vizualizacijai. Jos Nieko nereiškia, Nieko nepasako, nes greičiausiai ne vienas iš mūsų yra girdėjęs frazę: „Šokiai? Niekai.“

 

Šiųmetis festivalis išbandys ir seniai brandintą laisvos šokio kritikos idėją. Choreografai, šokėjai, bet kurios kitos profesijos jauni ir vyresni žmonės yra kviečiami rašyti festivalio spektaklių recenzijas. Tai galimybė pamatyti „kitą“ šokio pusę, kurią neretai žiūrovui padiktuoja jo asmeninė patirtis, profesija, pomėgiai, interesai, išsilavinimas. Gal publikuojamos recenzijos paneigs sustabarėjusius stereotipus, kad šokį gali suprasti tik šokėjai, rašyti recenzijas gali tik šokio kritikai, o vertinamas objektas – tik judesys.


„7 meno dienos“ Nr.17 (939), 2011-04-29

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti