Ką dar galima parašyti apie Marilyn Monroe? Ką galima pridurti prie beveik pusę amžiaus (aktorė mirė 1962 m.) žurnalistų, dokumentininkų, biografų armijos uoliai kurto pasakojimo? Žinome, kad ji buvo sekso simbolis. Kad taip pat buvo Holivude pasiklydusi našlaitė. Kaprizinga žvaigždė. Pamišėlė. Kankinė. Kvailoka blondinė. Buvo ypatinga aktorė. Nebuvo jokia aktorė. Buvo ambicinga. Buvo pasileidusi. Ja domėjosi bulvarinė spauda, moterų žurnalai ir rimti leidiniai. Jos fenomeną tyrinėjo intelektualai.

Rašytojas Trumanas Capote ją vadino „gražiu vaiku“. Rašytojui, scenaristui ir režisieriui Normanui Maileriui ji buvo „viena paskutinių kino aristokračių“. Feministė ir žurnalistė Gloria Steinem tvirtino, kad „ją skatino būti infantiliška, būti papuošalu; ji labiau buvo vertinama už išvaizdą, o ne už tai, kas buvo jos galvoje ir širdyje“. Rašytoja Joyce Carol Oates priduria: „Visi ją suvokė kaip elgetą, kurią per klaidą palaikė princese. Bet ji pradėjo vaidinti princesę ir tai ją sunaikino.“

Kai kurie autoriai taip rimtai nesvarsto. Andrew O’Hagano knygoje „Šuns Mafo ir jo draugės Marilyn Monroe pasvarstymai“ apie aktorę pasakoja keturkojis – baltas pudelis Mafas, kurį aktorei iš tikrųjų kadaise padovanojo Frankas Sinatra.

Tad yra rašytojų Marilyn, kareivių Marilyn, sąmokslų teorijų gerbėjų Marilyn, psichoanalitikų Marilyn, fotografų Marilyn, sinefilų Marilyn, menininkų Marilyn – Andy Warholas ją tapė, Krystianas Lupa pastatė spektaklį, o Woody Allenas jos portretą pakabino virš židinio. Kiekvienas turi savąją Marilyn ir kiekvienai epochai reikia naujos. Stulbina šio mito gyvybingumas. Kokia yra naujųjų laikų Marilyn?

Marilyn su „Ulisu“

Tai – intelektualė arba bent jau asmenybė, turinti literatūrinių ambicijų, poezijos autorė, uoli skaitytoja ir studentė („Graikų filosofija – auksinė proporcija – nei per daug, nei per mažai“, – užsirašo ji viename bloknote.). Knygos redaktoriai daro viską, kad kartą ir visam laikui sunaikintų seksualios blondinės įvaizdį. Knyga susideda iš Marilyn Monroe archyvų, kuriuos atsitiktinai surado trečioji Lee Strasbergo, „Actors Studio“ įkūrėjo, aktorės mokytojo ir patikėtinio, žmona Anna Strasberg. Čia ir mašinėle parašyti laiškai bei prisiminimai, užrašų knygutės, kartais – tiesiog pavieniai sakiniai. Paskubomis užrašytos, sunkiai iššifruojamos, pilnos užbraukimų ir pabraukimų ranka parašytos pastabos ant viešbučių popieriaus. Iš užrašų knygučių išplėšti lapai (arba su draudimo kompanijos pavadinimu), ant kurių užrašytas patiekalo receptas.

Pagaliau ir eilėraščiai, nors turint omenyje, jog šalia pateikiamos originalių užrašų faksimilės, kartais gali pasirodyti, kad knygos redaktoriai Stanley Buchtalas ir Bernardas Commentas savarankiškai paverčia užrašus poezija („Beethovenas / 6 paskutiniai kvartetai / Ravelis – valsas? Bartokas – kvartetai / tęsinys kitame puslapyje / įrašų sąrašas“).

„Fragmentai“ – tai įvairių Marilyn Monroe gyvenimo etapų užrašų rinkinys, ir jei juos kažkas sieja, tai nuolat pasikartojantis pasitikėjimo savimi motyvas: „Naujo teksto baimė / gal niekad nesugebėsiu jo išmokti / gal klysiu / žmonės pagalvos, kad esu netikusi, arba mane / išjuoks, arba pasižiūrės iš aukšto, arba nutars, kad nemoku vaidinti“. Tarp autoanalitiškų išvadų, sau pačiai duotų pažadų, psichinių būsenų aprašymų ir pastabų apie vaidmenis staiga pasitaiko nevilties kupini prisipažinimai, ko gero, labiausiai jaudinantys iš visų surinktų užrašų, nors greičiau jie įtvirtina mūsų Marilyn – giliai nelaimingo žmogaus suvokimą: „Viena!!! / Esu viena – visada esu viena / Kad ir kas vyktų.“

Rašanti, o ne gundanti mus pravertomis lūpomis, seksualia poza, žvilgsniu Marilyn. Jau „Fragmentų“ viršelis sufleruoja, kad tai visiškai kitokia knyga apie Monroe. Taip pat ir faktas, kad gražią jos įžangą parašė italų rašytojas Antonio Tabucchi. Kitos fotografijos taip pat neša aiškią žinią: štai Marilyn su „Ulisu“, Marilyn ant žolės su Capote’s „Žolių arfa“, knygyne su „Komivojažerio mirtimi“. „Fragmentų“ redaktoriai pasididžiuodami praneša, kad aktorės bibliotekoje buvo 400 knygų.

Marilyn su poete Edith Sitwell, su rašytoja Karen Blixen, su jau minėtu Trumanu Capote. Šis rinkinys padeda aktorei atsidurti naujame kontekste, nors lygiai taip pat būtų galima sudėlioti knygą iš jos atvaizdų su taurele arba cigarete rankose.

Strasbergų šeima ir „Fragmentų“ redaktoriai nori, kad pamatytume labiau žmogišką nei žvaigždišką Monroe – neįtikėtinai jautrią, protingą, suvokiančią save. Mitą pastatyti ant žemės nori ir JAV prieš kelis mėnesius pasirodžiusi knyga „MM – Personal“, dar vieno po daugelio metų atrasto archyvo medžiaga. Tai – dviejų spintelių, kurios matomos nuotraukoje, turinys. Knygoje jų fotografija – tarsi daiktinis nusikaltimo įrodymas.

Kaip girtas jūreivis

Štai dar vienas stulbinamas faktas: nors nuo Monroe mirties praėjo beveik pusė amžiaus, vis iškyla naujos nuotraukos, užrašai, dokumentai, daiktai, juostos – lyg jos biografija būtų neišsemiama ir ją būtų galima rašyti be pabaigos. Tarsi kur nors po žeme (arba greičiausiai Kinijoje) visą parą nenuilstamai dirbtų pogrindinis fabrikėlis „MM – memorabilia“, išspjaunantis iš savęs čekius, laiškus, kailinius, šviesių plaukų sruogas, fotografijas, filmus, butelius su neišgertu šampanu...

Minėtų spintelių (pilkos ir mėlynos), kurių nasruose prieš beveik dvejus metus buvo rasta tūkstantis dokumentų, istorija yra ilga ir sudėtinga. Jų savininkas Millingtonas Conroy’us – vienos Monroe asistenčių palikuonis, turėjo susitarti su Strasbergais, testamento galia įpareigotais rūpintis visu aktorės palikimu. Apie brangaus rinkinio egzistavimą Anną Strasberg informavo fotografas Markas Andersonas, kuriam Conroy’us leido nufotografuoti archyvą. Andersonas ėmė įtarinėti, kad Millingtonas Conroy’us nori išparduoti Marilyn lobius juodojoje rinkoje. Teisinis mūšis už dvi spinteles ir kailinių, bižuterijos bei iki tol neskelbtų nuotraukų kolekciją vyko paslaptyje, kai dienos šviesą išvydo „MM – Personal“ su Andersono nuotraukomis, kuriose matyti sąskaitos už kailinius ir tris Sigmundo Freudo raštų tomus, už pietus, batus, psichoterapijos seansą pas daktarę Marianne Kris, finansinės ataskaitos, gerbėjų laiškai, vizitinės kortelės, žvaigždės pasirašyti čekiai etc. Šiems daiktams žodžius knygoje suteikė profesorė Lois Banner. Monroe gyvenimą jau anksčiau tyrinėjusi profesorė prisipažino „Vanity Fair“, kad archyvas mums atskleidžia „kitą Marilyn Monroe pusę, kurios nėra biografijose, ir leidžia mums giliau suprasti, kas ji buvo kaip privatus asmuo“.

Žinoma, asmeniniai menininkų archyvai dažnai pateikia mums unikalių žinių ir leidžia suvokti iki tol nežinomą jų kūrybos kontekstą. Tačiau Monroe atvejis yra vis dėlto kraštutinis, pirmiausia todėl, kad tyrinėtojams mažiausiai rūpi jos aktorystė, filmai. Kiekviena jos ranka užrašyta popieriaus skiautė yra tarsi daiktinis įrodymas, kiekviena sąskaita yra vertinama. Feministė Lois Banner skelbia nuosprendį: „Monroe leido pinigus lyg girtas jūreivis.“

Jokiam kitam asmeniui nebuvo atlikta tokia nuosekli vieša visisekcija. Už to slypi poreikis suvokti, sukataloguoti ir apibrėžti fenomeną, kuriuo buvo Monroe. Tarsi dar vieni dokumentai ar kailiniai, nauji „atrasti“ daiktai būtų gabalėliai dėlionės, iš kurių vieną dieną pavyks sudėlioti tikrą, pilną Marilyn Monroe portretą.

Ar žinote, kad viename aukcione buvo siūloma net aktorės rentgeno nuotrauka? (Parduota už 20 tūkstančių dolerių.) Sunku rasti geresnę metaforą – norėtume Monroe visam laikui peršviesti, pamatyti, kas jos viduje, ir iškelti tai į dienos paviršių. „Fragmentuose“ ji prisimena sapną, kuriame Strasbergas ją operuoja, bet prapjautame pilve suranda tik pjuvenų. Jis labai nusivylęs, o ji išsigandusi, kad šitaip nuvylė mokytoją.

Ar Monroe archyvai – tai kažkas daugiau nei tik pjuvenos? Be abejo. Vertingi yra kai kurie dokumentai ir pačios aktorės užrašai. Bet kokią tiesą galima išplėšti iš senų nušiurusių kailinių? Ar iš „Chanel Nr. 5“ buteliuko?

Parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.16 (938), 2011-04-22