Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Vokiečių kino dienos


7 MD

Share |
„Bėk, jei gali“
Balandžio 29 d. Vilniuje, „Forum Cinemas Vingis“, prasidės Vokiečių kino dienos. Dienų organizatorius – Goethe’s institutas Vilniuje – šiemet programą parengė kartu su Šveicarijos ambasada, tad laukia ir susitikimas su retai mūsų ekranuose rodomu šveicarų kinu. Dienų atidaryme dalyvaus vokiečių aktorius Robertas Gwisdekas, sukūręs pagrindinį vaidmenį filme „Bėk, jei gali“. Iš Vilniaus festivalis persikels į kitus Lietuvos miestus ir vyks iki pat gegužės 22 dienos.

 

Atidarymo filmas – Dietricho Brüggemanno „Bėk, jei gali“ („Renn, wenn Du kannst“, Vokietija, 2010) pasakoja apie Benjaminą – inteligentišką, linksmą, bet nusivylusį vaikiną. Jis sėdi invalido vežimėlyje. Apie meilę jis nė negalvoja, bent jau taip Benas sako savo naujajam pagalbininkui Kristianui. Anika kasdien važiuoja dviračiu pro Beno butą. Trijulė susipažįsta, susidraugauja, susikuria ilgesio ir fantazijų pasaulį. Tačiau abu vaikinai iš Anikos tikisi daugiau nei draugystės, o mergina negali apsispręsti. Taip prasideda Beno kelionė į bedugnę, iš kurios jis vienas nebepajėgs išsikapstyti.

 

Vieno garsiausių šių dienų vokiečių režisierių Tomo Tykwerio („Bėk, Lola, bėk“, „Kvepalai“) filmo „Trise“ („Drei“, Vokietija, 2010) herojai Hana ir Simonas jau 20 metų yra pora. Jie gyvena Berlyne, yra gražūs, šiuolaikiški, subrendę, bevaikiai, išsilavinę ir blaiviai žiūri į gyvenimą. Kultūros renginių vedėja ir meno vadybininkas jau yra patyrę neištikimybę, norą turėti vaikų, persileidimus, išsiskyrimus ir grįžimus. Kartą abu netikėtai įsimyli tą patį vyrą – mokslininką Adamą Borną. Pirmiausia ryšį su juo užmezga Hana, šiek tiek vėliau – ir Simonas. Jie susitikinėja su Adamu, nenutuokdami, kad paslaptis, kurią jie vienas nuo kito slepia, iš tiesų juos jungia. Išbandymai prasidės, kai Hana netikėtai pastos.

 

Didelio šių metų „Kino pavasario“ žiūrovų dėmesio jau sulaukęs Chriso Krauso filmas „Poetės dienoraščiai“ („Poll“, Vokietija, Austrija, Estija, 2010) primins pamirštą vokiečių poetę Odą von Siering, tiksliau, 1914 m. vasarą, kurią ji su tėvu ir jo nauja šeima praleido dvare Estijoje, tuomet priklausiusioje Rusijos imperijai. Odos likimą paveikė susitikimas su estų anarchistu ir rašytoju, kurį jį slapstė tėvo – patologo anatomo laboratorijoje. Poetės dienoraščiuose aprašyta meilės istorija tapo filmo pagrindu. Filmo kūrėjai stengėsi atkurti staiga pasibaigsiančios epochos dvasią, jos prieštaravimus ir kartu susieti filmo herojų – vokiečių aristokratų likimus su po dešimtmečio Vokietijoje įsigalėsiančia nauja ideologija.

 

Alexanderio Adolpho filmas „Toks laimingas dar niekad nebuvau“ („So glücklich war ich noch nie“, Vokietija, 2009) – tradicinė meilės drama, kurios personažai – du visuomenės atstumtieji. Juos suvaidino populiarūs aktoriai Devidas Striesowas, Nadja Uhl. Flirtas su vieno butiko kliente sukčiui Frankui tampa nuosprendžiu: jis suimamas ir patenka į kalėjimą. Atlikęs bausmę, Frankas bando pradėti užsidirbti sąžiningai, bet ir vėl sutinka Tanią. Dėl jos jis padarytų viską. Neatbaido net tai, kad ji – prostitutė.

 

Michos Lewinsky komedijos „Civilinių aktų registratorė“ („Die Standesbeamtin“, Šveicarija, 2009) personažai taip pat gerai atpažįstami. Rachelė Hubli dirba civilinių aktų registratore, o meile seniai nebetiki. Tik kai netikėtai pasirodo jos vaikystės draugas Benas, Rachelė prisimena, ką reiškia įsimylėti. Bet Rachelė yra ištekėjusi, o Benas nori vesti. Ir dar nori, kad jį su išrinktąja sutuoktų būtent Rachelė.

 

Alaino Gsponero filmas „Lila, Lila“ (Vokietija, 2009) sukurtas pagal Martino Suterio romaną. Populiarus aktorius Daniel Brühl („Viso gero, Leninai“, „Negarbingi šunsnukiai“) vaidina Davidą Kerną, kurio debiutinis romanas „Lila, Lila“ puikuojasi bestselerių sąrašuose. Deja, Davidas nėra tos tragiškos meilės istorijos autorius. Jis tik paprastas padavėjas, o rankraštį rado sendaiktininko spintelėje ir jį pasirašė savo vardu, siekdamas sužavėti literatūrologę Mari. Davido bėdos prasideda, kai dalijant autografus netikėtai pasirodo bastūnas Džekis, kuris sakosi esąs tikrasis „Lila, Lila“ autorius.

 

Christopho Schaubo filmas „Džiulijos dingimas“ („Giulias Verschwinden“, Šveicarija, 2009) pelnė Lokarno kino festivalio žiūrovų simpatijų prizą. Tai pasakojimas apie amžių, jaunystę ir kitas vertybes. Per 50-ąjį savo gimtadienį apimta nevilties Džiulija nusprendžia eiti apsipirkti ir susipažįsta su vyriškiu, su kuriuo leidžia vakarą mieliau nei su gimtadienio svečiais. Kiti filmo personažai tą lemtingą vakarą taip pat patiria daug nuotykių. Tarp jų ir prabėgusios jaunystės besiilginti Leoni, kuri protestuoja prieš savo dukterį, senelių prieglaudą, visuomenės normas, senatvę ir su pasimėgavimu sugadina savo 80-ojo gimtadienio šventę.

 

Garsaus šveicarų režisieriaus Xavier Kollero drama „Avarija“ („Havarie“, Šveicarija, 2006) prabyla apie dabar itin aktualias ekologines katastrofas. Į vienos jų tyrimą įsipainioja ambicingas ekonomikos studentas Jensas, besistažuojantis tarptautinėje naftos prekybos kompanijoje. Į jį kreipiasi aplinkosaugos aktyvistė Beatris. Merginos įtarimai pasitvirtina: kompanija naftai transportuoti naudoja pigius, pasenusius tanklaivius. Beatris nori pasinaudoti Jensu kaip liudininku ir šią informaciją paviešinti, bet kyla viena problema: Jenso tėvas yra ne tik kompanijos valdybos pirmininkas, bet ir ruošiasi tapti Nacionalinės tarybos prezidentu.

 

Vaidybinių filmų programą papildys trys dokumentiniai filmai. Gittos Gsell „Šveicariško stepo ritmu“ („Bödälä – Dance the Rhythm“, Šveicarija, 2010) – tai greito tempo filmas apie žmones, kurių kojos yra tarsi archajiškas ir galingas meninės išraiškos instrumentas. Filmas kviečia į kelionę nuo Vidurio Šveicarijoje paplitusio tryptinio prie stepo, flamenko ir airiškų šokių. Ritmiškas trepsėjimas kojomis primena pirmykščius ritualus, jie išauga į reginį ir šokių varžybas. Filmas supažindina su aistringais šokėjais, žmonėmis, kurie kojų ritmu išreiškia džiaugsmą, malonumą ir gedulą. Vokiečių dokumentininkų Agostino Imondi ir Dietmaro Ratscho filmo „Neukölln Unlimited“ (Vokietija, 2010) herojai yra vienos šeimos nariai – aštuoniolikmetis Hassanas, devyniolikmetė Lial ir keturiolikmetis Maradona. Jie talentingi muzikantai ir šokėjai, nuo ankstyvos vaikystės gyvenantys Berlyno Neuköllno rajone. Vaikai užaugo su hiphopu ir breiku. Trijulės tėvai nelegaliai atvyko iš Libano ir jau 16 metų šeimai nuolat gresia išsiuntimas. Todėl Lial ir Hassanas sukuria planą, kaip savo kūryba galėtų užtikrinti šeimai pragyvenimą ir padėti legaliai įsitvirtinti šalyje. „Moteris ir penki jos drambliai“ („Die Frau mit den fünf Elefanten“, Vokietija, Šveicarija, 2009) pasakoja apie Svetlaną Geier, svarbiausią rusų literatūros vertėją į vokiečių kalbą. Ji ką tik baigė versti ir perdavė Ciuricho leidyklai „Ammann“ savo gyvenimo kūrinį – penkis didelius Fiodoro Dostojevskio romanus. Vertėja puikiai jaučia kalbą ir bekompromisiškai seka autoriaus idėja. Kartu su filmo režisieriumi Vadimu Jendreyko 85- erių moteris pirmąkart iš šalies, kurią pasirinko kaip tėvynę, keliauja į savo vaikystės vietas Ukrainoje. Filme susipina Geier gyvenimo istorija ir jos literatūrinė kūryba. Tai pasakojimas apie didžiulę kančią, tylius pagalbininkus ir netikėtas galimybes – visa aprėpiančią meilę kalbai.

 

Pagal Goethe’s instituto inf.


„7 meno dienos“ Nr.16 (938), 2011-04-22

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti