Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Su bundančia gamta


5-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2011“ Keramikos muziejuje


Lijana Šatavičiūtė

Share |
Karin Kalman. „Gyvas daiktas“. 2010 m.
J. Berginio nuotrauka
Keramikos muziejaus skliautai Kaune penktą kartą priglaudė Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos dalyvius.


„Pavasaris 2011“ kaip niekad spalvingas, pasižymintis dalyvių gausa (iš viso jų 81) ir meninių ieškojimų įvairove. Be lietuvių, daugiausia darbų pristatė latviai, kiek mažiau estai, o svečių teisėmis dalyvauja Švedijos ir Rusijos atstovai. Šių parodų sumanytojai ir organizatoriai – kauniečiai keramikai Živilė Bardzilauskaitė Bergins ir Juris Bergins. Jų pastangomis profesionalios lietuvių keramikos lopšyje Kaune nuo 2007 m. rengiamos parodos įgijo kasmetinių tarptautinių renginių pobūdį. Beje, pirmame Kauno „pavasaryje“ dalyvavo 37, antrame – 56 keramikai. Geros poligrafinės kokybės katalogai – įprasta šių parodų sudėtinė dalis. Kad saujelės entuziastų pastangos gali subrandinti gerų vaisių, įrodė ir Kauno tekstilės meno bienalės, išaugusios iš respublikinės tekstilės pristatymų.

 

Paroda patraukia plastinės formos įvairove – nuo dekoratyvinės paskirties darbų, figūrinės plastikos iki konceptualių objektų. Kaip ir kitose pastarojo laikotarpio keramikos parodose, vargiai ieškotume grynai funkcionalių kūrinių. Gal tik trapus ir peršviečiamas porcelianinis Aušros Kirkutytės-Kučinskienės arbatos servizas „Kiauras–nekiauras“, atliktas tikslumo reikalaujančia „ryžio grūdo“ technika, tiktų tiesioginei paskirčiai. Tačiau šis komplektas spinduliuoja tokią sakralumo aurą, kad greičiau skirtas pagarbiai grožėtis nei vartoti buičiai.

 

Parodos dalyvių meninį mąstymą tam tikra linkme kreipė bundančios gamtos, atgimimo, atsinaujinimo idėjos, kurias įkvėpė besiskleidžiantis pavasaris. Tačiau gamtos tematika tokia universali ir aktuali kiekvienai kuriančiai asmenybei, kad šiandien sunkiai įsivaizduotum dailės parodą, kurioje įvairiais pavidalais nesiskleistų augalijos ir gyvūnijos motyvai, nebūtų apmąstoma žmogaus ir civilizacijos priešpriešos, ekologijos problematika. Tai amžinos bendražmogiškos temos, jaudinančios įvairių pažiūrų menininkus. Organinės formos šiuo metu yra užvaldžiusios viso pasaulio keramiką. Gamtos atgimimo tema skatina tyrinėti giliuosius materialaus ir dvasinio gyvenimo klodus, kelia mintis apie laikinumą ir amžinybę, natūros ir kultūros priešpriešą.

 

Štai, skleisdami art deco dvasią, žaismingai prašuoliuoja stilingi Ačio Šnėvelio „Jūros arkliukai“, tingiai ropoja iš žiemos miego pabudę gyviai (Jovilės Talmantaitės El-Monsour vabalas), čiulba daugybė paukščių – nuo monumentalių, nepajudinamų (Jolantos Mašidlauskienės „Pavasaris“) iki lengvų, šmaikščių, nuotaikingų (Karlio Knopkeno „Maža šeimynėlė“), įvairiai stilizuotų (liaudiškos manieros, duonos raugu dengtas Skirmanto Petrausko „Paukštis“). Gamtos motyvai įvairiai transformuojami: jautriai skleidžiasi kuklus porcelianinis Pille’s Kaleviste’s žiedelis („Žalias“), pražysta fantastiški augalai (Vita Valdmane, Milena Pirštelienė), lapelius leidžia į česnaką panašus augalas (Karin Kalman „Gyvas daiktas“), stiebiasi atgyjanti abstrakti plastika – spygliukais tarsi kaktusai nusėtos Anne’s Türn formos „Mėlyni ir pūkuoti“, į tirštą mėlyną junginį sugulę Mairitos Folkmane’s porceliano juostos („Standartas II“). Gyvybe alsuoja tvirtos, nenusakomos prigimties struktūros (Mindaugo Pridotko „Būsena“).

 

Ramunės Pranckevičiūtės balto molio „Sniego gėlės“ yra gamtinės kilmės, kaip ir romantinę pasaulėjautą atskleidžianti sodri Onos Kreivytės- Naruševičienės kompozicija „Mėlynojo paukščio lizdas“. Prakutusių lietuvių interjerų puošmena – sumedžiotų žvėrių iškamšos – paskatino Dalią ir Rytą Jakimavičius ironizuoti vartotojiškos visuomenės vertybes („Trofėjai“), o nesibaigiantys politikų žaidimai – Domilę Ragauskaitę pavaizduoti juos kaip kiaušinių-šachmatų figūrų kombinacijas („Žaidimas“). Originaliai ekologijos tematiką gvildena Kristina Paulauskaitė („Eko krizė“) ir Maria Cottelessa („Ištroškęs orangutangas“).

 

Gamtiniai įspūdžiai susipina su praeities reminiscencijomis amorfiškame moliniame Violetos Ridikaitės- Laužadienės inde „Sapnas“, išmargintame archajiškais baltų ornamentais, senais rašmenimis, pirštų ir netobulų darbo įrankių paliktais pėdsakais. Jo negudri forma ir ją paryškinantis dekoras angobais bei mėlyna glazūra kelia asociacijų apie būties trapumą ir bėgantį laiką. Kultūrinę atmintį atgaivino Inese Brants, sukūrusi įvairių kraštų kryžių interpretacijas, ir Kristina Brattsand Carlsson, pateikusi schematišką, tarsi laiko patina padengtą raitelio paveikslą („Ženklas“). Natūros ir kultūros priešpriešos idėja paakino Ričardą Lukošiūną iš antikos, senovės Egipto ir Mesopotamijos statinių fragmentų bei rašmenų sukonstruoti it nebylus kalnas stūksantį žmogų-statinį „Palikimas“. Baltų ir etruskų genčių istorinių paralelių paieškos atskleistos Jurio Berginio kompozicijoje „Etruskai“, tarsi koliažas sudėliotoje iš analogiškų baltų ir etruskų ornamentų, architektūros motyvų, panašiai skambančių žodžių. Istorinė būtis, jau ne vieną dešimtmetį menininkus jaudinantys jos simboliai ir ženklai išryškėja ir Kauno parodoje.

 

Stiliaus ir koncepcijos požiūriu įvairiopa figūrinė plastika atspindi skirtingą keramikų meninį mąstymą. Pusmetrinė berniuko statulėlė „Arnas“ pasižymi lietuvių keramikai neįprasta natūralistine formos traktuote. Visiška jos priešingybė – apibendrinta ir stilizuota Vidos Juškaitės moters figūrėlė „Prisiminimų prisilietimai“ – inovatyvi individualizuotu pasaulio perteikimu ir gebėjimu nematomus dalykus – meditacinę nuotaiką ir vidinį susitelkimą – paryškinti plastiniais atitikmenimis, figūrą supančiomis subtiliomis juostomis. Šiandien keramikai nebijo būti apkaltinti literatūriškumu, siužeto plėtojimu ar panašiomis nuodėmėmis, dar ne taip seniai laikytomis modernizmo priešais. Jaudinančiai negrabi Agnės Šemberaitės mergaitės figūrėlė („Ji“) glaudžia negyvą paukštį. Sigitos Lukošiūnienės kompozicijoje „Šešėliai“ viena kitai nugaras atsukusios moters ir vyro figūros demonstruoja tarpusavio konfliktą, bet tarp jų nusidriekęs besibučiuojančiųjų šešėlis kalba ką kita. Vidinių išgyvenimų patirčiai skirta Živilės Bardzilauskaitės Bergins „Versmas“ šią temą perteikė plastinėmis priemonėmis – destruktyviu į dvi dalis perskeltu moters torsu, primenančiu dvi veido puses.

 

Ar galėtume teigti, kad lietuviai dažniau savo kūrybą grindžia siužetu, pasakojimu? Gal būtų ir per drąsu apibendrinti visą Baltijos šalių keramiką, bet šioje parodoje išplėtotas idėjinis pradas krenta į akis. Vis dėlto naratyvo pasirinkimą lemia ir itin įvairi, skirtingas tendencijas toleruojanti šiuolaikinės keramikos situacija. Formos raiškumo galima pasiekti ir kūrybiškai plėtojant lietuviškos keramikos tradiciją. Tautinės mitologijos ir pasaulėvaizdžio (statikos, naivios stilizacijos, savitos puošybos sampratos) ypatybes išlaikiusi, spalvotais moliais dekoruota Elvyros Petraitienės skulptūrėlė „Nijolė“ būtų tarsi prieštara teiginiams, kad liaudiškumas šiuolaikiniam menui neaktualus. Vyriška energija trykšta visai kitais principais grįsta Andriaus Janulaičio plastika (nardytojo galva „Žiūrintis į saulę“). Pagarbos nusipelno ir atpažįstamu individualiu stiliumi kuriantys autoriai (Aldona Šaltenienė).

 

Specifinio keramikos dirbinio – indo – tematika teikia be galo daug kūrybinių impulsų. Įvairiai transformuotas arba eksperimentuojant atsiradęs indas gali kelti begalę prasminių asociacijų (Audronė Vaškevičiūtė, Saulius Jankauskas, Marius Ramonaitis). Į konkrečią paskirtį nepretenduojantys preciziški Dainio Lesinio porceliano puodai žavi atlikimo meistryste ir harmonija. Apie keraminės medžiagos gyvybingumą byloja iš molio juostų susuktas Evos Berg padaras – kažkas tarp gyvūno ir arbatinio („Kovo triušis“). Ingridos Allik natiurmorte „Pavasaris“ su molyje įspaustomis seno porceliano duženomis užsimenama apie šios akimirkos trapumą, o Sergejus Karevas, nulipdęs iš dubens į viršų besistiebiančias žmogaus pėdas („Dirbtinė šlovė“), provokuoja aktualią kritinę mintį. Ramutė Juršienė tėvynę palikusiems tautiečiams skyrė grakščią porcelianinę lėkštę šaukštelių ažūro pakraščiais („Laukiam sugrįžtant“), Jekaterina Ominina politinę situaciją perteikė kaip instaliaciją „Galvų medžioklė“ – aplink fabrikinės gamybos lėkštę išdėlioti aštrūs stalo įrankiai.

 

Keramikai šioje parodoje apskritai neabejingi socialinėms aktualijoms ir visuomenės skauduliams. Pilietiškumo kategorijoje vyravo lietuviai, jie demonstravo įvairią stilistiką – nuo gana tradicinių (Juozo Adomonio aguonų galvučių prikrauto dubens „Opijaus kirtis“, Elžbietos Lengvinaitės inkilų kompozicijos „O gal tautiečiai dar sugrįš?...“) iki instaliacinio pobūdžio darbų. Valdas Kurklietis nulipdė padėklą-žemėlapį su karščiausiais Kauno „taškais“, kiekvieną jų pažymėdamas šimtagramine briaunota stiklinaite („Taurių terapija“). Tuo tarpu teisėjo mantija vilkintis krokodilas Žilvino Labanausko darbe „Laukiantys pedofilai. Mažyliai, kur jūs?“ sukels šypseną, o gal ir papiktins vaikų seksualinio išnaudojimo faktų sukrėstus piliečius. Miesčioniškos tuštybės problema primenama Eglės Labanauskės-Stankevičės kompozicijoje „Glamūriniai“, vaizduojančioje prestižinių drabužių firmų ženklais išpuoštus, iki blizgesio nugludintus užpakaliukus. Socialiai aktualiuose darbuose ne tik nepamirštamas, bet dažnai pabrėžiamas medžiaginis kūrinio aspektas. Nors eksponuojami ir postmodernizmui būdingos antimedžiaginės tendencijos besilaikantys darbai, naudojantys masinės gamybos detales. Bene įdomiausias iš tokių bandymų – Danutės Jazgevičiūtės lėktuvėlis („Reikėjo berniukams padangių žydrų“). Pirmą kartą Kauno „pavasarių“ istorijoje demonstruojamas latvių videomenas, kuriam keraminius personažus sukūrė Vita Valdmane.

 

Kauno „pavasariai“, kasmet suburiantys Baltijos šalių keramikus Kaune, siekia gilintis į bendrą archajinę ir istorinę regiono praeitį, atspindėti šiandienos keramikos ieškojimus. Gal platesnį geografinį bendradarbiavimą paskatins augantis parodų prestižas?

 

Paroda veikia iki gegužės 11 d.

Keramikos muziejus (Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejus; Rotušės a. 15, Kaunas)

dirba antradienį–sekmadienį 11–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.16 (938), 2011-04-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qyNSlIBC, 2016-05-02 16:20

BS low - rantoiality high! Really good answer!

DjLVWJMeFYQckdKstV, 2011-06-23 09:31

Thanks alot - your answer solved all my problems after seaverl days struggling

edma, 2011-04-25 20:31

Ar kas ka girdejote apie nauja V.Valiusio keremikos muzieju Utenos raj.?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti