Balandžio 1 d. pasirodžiusi Laimos Kreivytės tarpdisciplininio meno instrukcija („7md“, Nr. 13), kaip ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos tinklalapyje iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ perspausdintas 2010 m. Kęstučio Šapokos tekstas „Keletas pastabų apie tarpdisciplininį meną“ iš pažiūros liudija jau įprastas šiuolaikinio meno kristalizacijos tendencijas. Dailėtyrininkai išsamiai nusakė naujosios rūšies (ar porūšio) lauką, aptarė tarpdisciplininio meno (TM) charakteristikas (K. Šapoka labiau istoriškai-empiriškai, L. Kreivytė – labiau teoriškai) ir vargu ar šia tema dar reiktų ką nors pridurti. Vis dėlto viešojoje erdvėje paaštrėjęs TM klausimas intriguoja ne vien dėl preciziškai šlifuojamų definicijų. Abu autoriai aiškiai pasakė, kad naujos apibrėžties poreikis auga kartu su Kultūros rėmimo fondo paraiškų tarpdisciplininiam menui skaičiumi. Po TM projektinio finansavimo „stogu“ mėginama „pakišti“ projektus, kurių čia neturėtų būti, tai apnuogina ir „išplautos sąvokos“ problemą. Anot Šapokos, šiandien „kalbame apie tokį meną (sritį) kaip apie savarankišką reiškinį, reikalaujantį atskiro finansavimo, nors pats pavadinimas, bent jau neilgą laiko tarpą, reiškė laisvės troškimą“.

Nežiūrint teorinių vingrybių, pastaruoju metu iškylančią problemą iš tikro kur kas paprasčiau suvokti kaip elementarią konkurencinę įtampą kovojant dėl riboto finansavimo. Tai verčia gręžtis ne vien į savąją meninės vertės sampratą ir kitus „savaime suprantamus“ dalykus (jokių problemų nekiltų, jei KRF’as paprasčiausiai finansuotų „įdomų meną“!), bet ir į (objektyvesnių) prioritetų ir kvotų nustatymo kriterijus. Kitaip tariant, patį TM klausimą tenka traktuoti politiškai arba „grynai formaliai“, panašiai kaip kažkada kone privalomą vadovėlinį meno skirstymą į rūšis, šakas ar porūšius. Ir, be kita ko, iš anksto žinant, kad šiuo metu egzistuojantis lietuviškas TM suvokimas susiformavo veikiamas būtent vaizduojamojo meno (tai sufl eruoja ir KRF’o apibrėžimas, ir LTMKS).

Manau, kad pati meno sąvoka daugiausia yra politinė konstrukcija (žinau, jog ne visi tam pritars), taip pat kad ir tarpdiscipliniškumas neegzistuoja „pats savaime“, kaip imanentiškai meno kūrinyje glūdinti ir bet kuriam (išsilavinusiam) žiūrovui lengvai atpažįstama savybė. Mano minėtojo „pritempinėjimo“ išvengti beveik neįmanoma vien todėl, kad TM sąvoka pastaruoju metu nejučia virsta ir kokybės sinonimu. Kažkada Alfonsas Andriuškevičius principingai mėgino atskirti šiuolaikinį ir dabarties meną. Reikia pasakyti, kad toks atskyrimas, nors savo laiku ir tikslingas, taip pat tebuvo sąlyginis, tinkantis retoriškai brėžiant kažkada aktualią perskyrą tarp LDS ir ŠMC meno sampratų. Kadangi šiuo metu Lietuvoje kuriamas menas yra kur kas dažniau nei anksčiau vertinamas tarptautiniame kontekste, galima įtarti, kad, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų radikaliais iššūkiais pasižymėję kūriniai nebebūtų „šiuolaikiniai“ šiandienos vertintojų akyse. Patys savaime jie dėl to nebūtinai tampa mažiau įdomūs; juk gali būti ir taip, kad taikliausi pirmųjų lietuviškų akcijų, hepeningų ir pan. vertinimai dar nė neparašyti. Tiesiog tai, kas kažkada arba tam tikromis aplinkybėmis galėjo atrodyti kaip neįprasta, ilgainiui tapo normalia, neretai netgi inertiška praktika.

Mėginant „išplautąją“ TM sąvoką traktuoti labiau struktūriškai, klausimų gali kilti daugiau. Pavyzdžiui, VDA katedrų struktūra šiek tiek nesutampa su KRF’o remiamomis vaizduojamojo meno sritimis, mat VDA neturi nei šiuolaikinio meno fakulteto, nei atskiros tarpdiscipliniškumo katedros. Iš principo į tokius dalykus gal ir neverta kreipti dėmesio, juk skirtingos institucijos neprivalo „harmonizuoti“ savo veiklos ir suvienodinti padalinių pavadinimų pagal kieno nors suvokimą. Anot K. Šapokos, „šiandien dėl tam tikro požiūrio į kūrinį tapantis menininkas gali būti laikomas tarpdisciplininiu, o video ar fotografiją, performansą eksploatuojantis menininkas, vėlgi dėl požiūrio ir kūrybos principų, gali būti priskirtas tradicionalistų stovyklai“. Jau nebeįrodinėjama, kad net ir pačios šiuolaikiškiausios priemonės ne visada virsta makliueniškuoju message, vis dėlto čia norisi akcentuoti ir tam tikrus ne visada iš šalies pastebimus niuansus.

Mat, panašiai kaip ir L. Kreivytė, sulaukiau skambučio... Skambinęs VDA profesorius paprašė ką nors patarti monumentaliosios dailės (vitražo) diplomantei, „linkstančiai“ į konceptualiojo meno sritį. Vitražas ir konceptualizmas? Pirma reakcija – sunkiai įsivaizduojamas derinys. Nors nesakau, kad iš principo neįmanomas. Juk VDA „netradicinio“, „konceptualaus“ ir t.t. meno procesai įsisiūbavo tada, kai aiškesnio tarpdisciplininio meno apibrėžimo dar niekam nereikėjo, o grupinės Skulptūros ir Tapybos katedrų studentų iniciatyvos („Žalias lapas“, „Geros blogybės“, „Akademinio pasiruošimo grupė“ ir pan.) pačia savo veikla formavo bendrą naujojo meno supratimą. Tokiame kontekste jau ne pirmą dešimtmetį kai kurių dėstytojų bei studentų linksniuojami įvairiausi šiuolaikinio meno terminai pernelyg dažnai tampa lengva ranka dalijamu epitetu, bet ne aiškiai deklaruotu principu.

Pirmiesiems „sukilėliams“ baigus aukštąją mokyklą ir mėginant integruotis į platesnį kultūros gyvenimą, ryškėjo ir labiau formalizuotų institucijų bei apibrėžimų poreikis. Besikurianti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) siekė atsiriboti nuo LDS, nors iš pradžių buvo žvalgomasi į 1935 m. rugsėjo mėn. Kaune kurtos Lietuvos dailininkų sąjungos, t.y. ir „nemėgstamosios LDS“ pirmtakės, įstatus. Kai 1995 m. VDA naikinamos Grafikos katedros fotolaboratorijos pagrindu buvo steigiama nauja Vaizdo studija (nuo 1997 m. ji tapo nauja Foto-video katedra, vėliau – Fotografijos ir medijos meno katedra), šis žingsnis taip pat suvoktas kaip šiuolaikinio meno autonomiškėjimas. Atsiskyrimas nuo įvairiose VDA katedrose kuriamų objektų, instaliacijų ar sieninės tapybos konteksto buvo svarbus tuo, kad su šia kryptimi siejosi tolimesnis šiuolaikinio meno kalbos taikymas VDA studentų kūryboje. Šį procesą, žinoma, taip pat įtvirtino vis glaudesnis pastarųjų bendradarbiavimas su ŠMC kuratoriais.

Nežiūrint tokio bendra(darbia)- vimo, VDA Fotografijos ir medijos meno katedra a priori taip pat neturėtų būti traktuojama kaip kokybiškai naujesnį „požiūrį ir kūrybos principus“ diegiantis naujojo meno padalinys – šiuo atveju tiesiog pritariu K. Šapokos minėtai tradicionalistų bei tarpdisciplinininkų perskyrai. Šioje katedroje, kaip ir kitur, mokomasi ir tradicinių dalykų, pavyzdžiui, fotografijos. Vis dėlto pagal KRF’o skirstymą ji keistai „atitrūksta“ ir nuo dailės, ir nuo tarpdisciplininio meno sričių, ir šis atitrūkimas nėra vien retorinis – nemažai kalbama apie itin dideles būtent fotografijai skiriamas KRF’o kvotas. Taigi, kitaip nei fotografija, TM pačiame fonde traktuojamas tiesiog kaip viena iš finansuojamų sričių, o ne kaip koks nors „išskirtinis“ vizualinio meno bruožas. Įvairių formalių „nesutapimų“ galima būtų rasti ir daugiau, ką jau kalbėti apie „savaime suprantamą“ kūrybinių sąjungų lobizmą.

Jaunų menininkų karjeros aplinkybes čia miniu tik todėl, kad, iš esmės pritardama L. Kreivytės nusakytiems punktams, suabejojau penktuoju. Kol kas paprasčiausiai nematau prošvaisčių, kad TM samprata Lietuvoje formuotųsi be kokio nors institucinio pagrindo. Tarpdiscipliniškumą ar šiuolaikiškumą kur kas labiau nei tradicinį paveikslą ar skulptūrą apibrėžia būtent institucijos (pastarąsias čia suvokiu ne tiek kaip ŠMC, VDA, NDG ir galerijas, bet labiau kaip tose institucijose dirbančių kuratorių, įtakingų meno kritikų formuojamą institucinį lauką). Kažkodėl manau, kad šiame specifiniame lauke arba besikeičiančių meno praktikų generuojamoje teorinėje atmosferoje ilgainiui bus koreguojami ir valstybinio finansavimo principai. Ko gero, vis mažiau reikšmės turės dailės žanrai, orientuoti į tradicinį medžiagų bei priemonių panaudojimo repertuarą, pavyzdžiui, svarbiau bus tai, kas vadinama „menu viešoje erdvėje“, o ne „granito skulptūrų simpoziumu“. Greičiausiai ir toliau bus kalbama apie „ribas peržengiantį“ šiuolaikinį meną (tiesą sakant, būtų sunku ir įsivaizduoti šiuolaikinį meną, kurio kūrėjai netvirtintų peržengiantys vienokias ar kitokias ribas), bus kuriami ir naujus procesus apibūdinantys terminai, nors naujojo meno legitimacija galbūt įgaus kitą, nei šiandien įprasta, „šiuolaikiškumo logiką“. Tai, žinoma, nereikš tradicinių priemonių ar (tradicinių) atrankos procesų išnykimo, nereikš ir sumažėjusio vertintojų subjektyvumo. KRF’o paraiškas vertinantys ekspertai konstatuoja būtent gerėjančius rašančiųjų įgūdžius, kai paraiškos kone idealiai atitinka fondo prioritetus ir reikalavimus, bet vėliau vis vien tenka galvoti apie „papildomą“, ne visada aiškiai apčiuopiamą ir ne visada vienprasmiškai nusakomą kokybės kriterijų mažėjančio finansavimo akivaizdoje.

„7 meno dienos“ Nr.15 (937), 2011-04-15