Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 15 (937), 2011 balandžio 15 d. > Kinas > Valstybė keičia tik drabužius
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Valstybė keičia tik drabužius


Sergejus Ursuliakas apie būsimą serialą „Gyvenimas ir likimas"


7 MD

Share |
„Gyvenimas ir likimas"
Rusijos televizija „Rossija" pradėjo kurti 12 serijų televizijos filmą pagal vieną svarbiausių XX a. knygų - Vasilijaus Grossmano romaną „Gyvenimas ir likimas".

 

Režisierius Sergejus Ursuliakas (g. 1958) sukūrė originalius filmus „Rusiškas regtaimas", „Vasaros žmonės", „Rašinys Pergalės dienai", „Užrašai iš mirusiųjų namų", bet žiūrovams jis geriau žinomas kaip populiarių serialų „Likvidacija" ir „Isajevas" autorius. Apie naują projektą su juo kalbėjosi kino kritikas Andrejus Archangelskis. „Ogoniok" žurnale vasarį išspausdintą pokalbį pateikiame sutrumpintą.


Anksčiau kurti Jūsų serialai „Likvidacija", „Isajevas" - tiesiog vaidybiniai filmai. Dabar laukia epas, politika, milžiniški mastai. Kaip tam pasiryžote?


Taip, vaidybinio kino erdvėje jaučiuosi laisviau. Filmuoti „Gyvenimą ir likimą" sutikau ne iškart. Ko gero, dar niekad taip ilgai nesipriešinau. Romaną ir skaityti sunku, o ekranizuoti - dar sudėtingiau. Kilo klausimas: „Kas visa tai žiūrės?" Bet paskui,pamatęs ir Eduardo Volo-darskio parašytą scenarijų, ir didžiulį „Rossija" norą, staiga supratau, kad mano pasipriešinimas atrodo juokingai. Kad atvirkščiai: ekranizuoti tokią prozą - didžiulė sėkmė.


Kas Jus labiau trikdė: ar tai, kad filmo niekas nežiūrės, ar sudėtinga, rimta būsimo filmo medžiaga?


Viena vertus, medžiagos rimtumas, kita vertus, kad ji jau ne sykį girdėta. Kai skaičiau romaną pirmą kartą, 9-ajame dešimtmetyje, tai buvo labai nauja. Dabar kiekviena romano temų-karas,represijos, Holokaustas, stalinizmas - atskirai jau ne kartą aprašyta ir įkūnyta ekrane, teatro scenoje. Bet svarbiausia, kad šiuolaikinio žiūrovo lygis neatitinka Grossmano romano masto. Tarsi per radijo „San-son" koncertą į sceną išeitų vedėjas ir praneštų: „Skriabinas. Ekstazės poema." Reakcija greičiausiai būtų: „Dink iš scenos, bjaurybe." Štai šito aš ir bijau labiausiai. Kalbu ne apie savo darbo, bet apie ekranizuojamos literatūros lygį ir potencialią reakciją. Taip, man neramu. Gali sukurti profesionaliu požiūriu nuostabų darbą, bet jei serialą rodo televiziją, jį turi žiūrėti žiūrovai. Kitaip apskritai nėra prasmės imtis darbo.


Kas aktualaus išliko Grossmano romane?


Pagrindinė romano tema - žmogaus ir valstybės konfliktas, manau, mums visada bus aktualus. Todėl, kad mūsų valstybė, keisdama drabužius, iš esmės išlieka tokia pat. Nežinau, ar tai būdinga tik rusiškai erdvei, ar bet kuriai valstybei, bet pas mus mažai kas pasikeitė. Suprantu, kad kai kurios Grossmano svajonės (jis labai daug kalba apie laisvę) -tai žmogaus, gyvenančio visiškoje nelaisvėje, svajonės. Bet konclagerio sąlygomis tavo jutimai vienokie, o kai tu, kaip mes dabar, atsidūrei pataisos darbų kolonijoje - gyvenvietėje, - jau kitokie. Pavyzdžiui, man vis dažniau kyla mintis,kad nesugebant būti laisvam, laisvė pavirsta nelaisve.


Dažniausiai apie romaną sakoma, kad jame lyginamos Stalino ir Hitlerio sistemos. Prisimenama nacio frazė, ištarta sovietų politiniam darbuotojui: „Mes - jūsų mokiniai." Ar tai bus akcentuojama filme?


Romanas ne toks žinomas, kaip kad esame linkę manyti. 1987 m. jį perskaitė visi, kas galėjo, susižavėjo, o vėliau, manau, mažai kas skaitė dar kartą. Beje, skaityti antrą kartą romaną sunku. Tai potencialiai didis romanas. Tragišką vaidmenį ir vėl suvaidino valstybė,kai 7-ajame dešimtmetyje romaną konfiskavo ir neleido jo užbaigti. Jei Grossmanas būtų turėjęs tokią galimybę, manau, jis būtų perrašęs jį ne vieną kartą, kaip Tolstojus vienuolika kartų perrašė „Karą ir taiką". Bet rezultatas tas, kad yra kūrinys, kuriame tas pats personažas vadinamas keliais vardais, todėl romaną reikia tikslinti.

 

Žinoma,prisideda ir tai, kad televizijos formatas reikalauja tam tikrų supaprastinimų . Romano patosas išliks, bet apie kai ką seriale bus tik užsiminta, o ne pasakyta tiesiai. Apie tai kalbėti sunku. Jaučiuosi lyg vakar pastojusi moteris, turinti kalbėti apie tai, kur dirbs jos berniukas. Aš pats dar ne visai žinau, kas bus. Nežinau, ar man pavyks išsaugoti gilumą. Turint omenyje šiuolaikinio žiūrovo lūkesčius, bijau, kad netekčių bus.


Grossmano romane pasakojimas koncentruojamas aplink Stalingrado mūšį. Pavyzdžiui, režisierius Levas Dodinas savo spektaklyje akcentavo mokslininko Strumo šeimos gyvenimą. Ką Jūs pabrėšite?


Scenarijus maždaug 70 procentų atitinka knygą. Žinoma, bus įvykių viršenybė. Ir Stalingradas užims daug vietos. Būtinai išsaugosime Ženios Sapošnikovos ir pulkininko Novikovo meilės liniją. Bet visai neliks vokiečių konclagerio. Mes sau negalime leisti visų pasakojimo linijų, jų romane be galo daug. Bus politinio darbuotojo Krymovo, Strumo likimai. Dar nežinau kaip, bet tikrai bus Strumo motinos atsisveikinimo laiškas iš geto.


Kai kurie istorikai, kad ir Markas Soloninas, teigia, kad buvo du karai: iki Stalingrado, kai kariauti už sovietų valdžią nenorėjo niekas, ir vėliau, kai kone visi norėjo suvesti savo asmenines sąskaitas su Hitleriu ir jau kariavo už save. Grossmano romane stebime šalį šio sąmonės lūžio akimirką: žmonės masiškai liaujasi melavę sau ir kitiems, liaujasi bijoję tiesos.


Man regis, Grossmano, kaip ir Tolstojaus, romane yra neišsakytų minčių apie tai, kad egzistuoja viršininkų ir kareivių karas. Labai dažnai tai du skirtingi karai, Stalingrade tai buvo ypač akivaizdu.

 

Ten apskritai dažnai neaišku kas vyko. Daug svarbių dalykų atsitiko nepaisant visų strategijų, planų, žemėlapių, tai buvo grynas didvyriškumas, sėkmė ar atsitiktinumas . Stalingradas - tai kareivių karas. Kai mūšis laimimas ne strategiškai, o tiesiog todėl, kad štai tokie žmonės atsidūrė toje vietoje ir viską atlaikė. Viršininkai tokiose situacijose dažniausiai tik trukdo. Būtų gerai, jei jų nebūtų visai.


Strumą vaidins Sergejus Makovec-kis. Tokių tarp tiesos ir pareigos besiblaškančių inteligentų jis suvaidino jau dešimtis. Jūsų filmuose taip pat. Nebijote pasikartojimų?


Ne. Mano filmuose Makoveckis vaidino daug ir niekad nesikartojo. Jo prigimtis tokia, kad, pavyzdžiui, jam būtų sunku suvaidinti sumo kovotoją. Bet kuriuo atveju jis vaidins susidvejinusios sąmonės, maištingos sielos žmogų. Aktoriaus uždavinys -rasti naujas spalvas. Jo diapazonas nepaprastai platus. Manau, rasime naujas galimybes.


Pernai savo Stalingradą parodė Nikita Michalkovas. Fiodoras Bon-darčiukas filmuoja „Stalingradą". Jūs filmuosite savo. Beje, kaip dabar filmuojami mūšiai? Natūroje ar paviljone? Jūsų filmo kadruose bus „tikras" karas ar tai jau nebesvarbu?


Žinoma, svarbu. Be abejo, filmuosime natūroje. Kai ką pripieši-me, nes visaverčių batalinių scenų neįveiksime. Tai nebus Sergejaus Bondarčiuko „Karas ir taika" ar Jurijaus Ozerovo „Išlaisvinimas". Mūsų kitokie uždaviniai. Mes pasistengsime būti tikroviški rodydami lokalų karą. Tikroviškesni nei, tarkime, filmuose „Likvidacija" ar „Isajevas". Ten aš sau galėj au leisti tam tikrą laisvę, čia – negaliu. Pasikviesime konsultantų. Jie mus neleis daryti grubių klaidų.


Be Strumo, kas dar bus pagrindiniai personažai?


Romane sunku suprasti perėjimo nuo vieno herojaus prie kito logiką. Mes iš pradžių bandėme tuos perėjimus pateisinti, bet paskui nusprendėme , kad nereikia prigalvoti to, ko nėra romane. Bus Strumas, Krymovas, Novikovas. Ir dar bus vienas herojus – majoras Beriozkinas.


Kas jis?


Grossmano romane yra toks personažas, vienas Stalingrado didvyrių. Volodarskis jį prikūrė. Panašus į Lokotkovą, kurį Aleksejaus Germano filme „Patikrinimas keliuose" suvaidino Rolanas Bykovas. Tokia menko rango karo materija. Bet Strumas dar turi žmoną Liudmilą, yra jos sūnus (pas mus jis sujungtas su romano sūnėnu), Novikovo mylimoji Ženia. Yra Strumo draugė Marija Ivanovna Sokolova... Novikovą vaidins Jevgenijus Diatlovas, aktorius iš Sankt Peterburgo, Krymovą - Aleksandras Balujevas. Tris pagrindinius moterų vaidmenis vaidins Lika Nifontova, Polina Agurejeva ir man nauja aktorė Anna Michalkovą.


O ką ji vaidins?


Mariją Ivanovna, Strumo meilę. Neseniai vyko pirmieji filmavimai, turiu pasakyti, kad esu labai ja patenkintas. Daugiausia seriale vaidina nelabai žinomi aktoriai. Kai iš kiekvieno apkaso žiūri Sovietų Sąjungos liaudies artistas, žiūrovui kyla maskarado įspūdis.


O Stalinas bus?


Ne, nenoriu. Bus balsas už kadro.


Jums Strumas - nugalėtojas ar auka?


Žinote, viena vertus, jie visi - nugalėtojai, kita vertus - aukos. Labiau aukos. Pagrindinė mano serialo spalva bus užuojauta.


Kiek užtruks filmavimas?


Tokiais atvejais atsakoma: „Iki mirties." Bus du filmavimo etapai: nuo sausio iki birželio ir nuo rugsėjo iki gruodžio. Kuriame krisiu, nežinau. Bet kol kas filmuojame. Dalį filmuosime Samaroje, nes Strumo šeima evakuojasi į Kuibyševą. Samara, sakyčiau, palieka miesto,kuriame ką tik pasibaigė karas, įspūdį... Tikiuosi, tai mums palengvins filmavimą. Maskvos epizodai filmuojami stebuklingai išlikusiose Maskvos gatvėse. Visa kita rinksime po gabalėlį.


O Volgograde ar filmuosite?


Ne. Ten aplankiau muziejus, kovinės šlovės vietas. Suprantama, kad iš Stalingrado ten neliko nieko. Iki tol nekūriau jokio karinio filmo, todėl tai man bus sunkiausia filmavimo dalis. Du žmonės kambaryje - man įprasta. Du žmonės apkase - visai kas kita.


Kuo išsiskiria karinis filmas, kuo jis specifiškas?


Karo filmavimai susiję su technologijų gausa. Pralėkė kulka - turi likti pėdsakas. Pistoleto garsas ne toks kaip automato. Raketa turi pakilti į dangų. Bet vos tik surinki: „Filmuojami", viskas sustoja. Baisiausia - eikvoti jėgas tam pačiam. Pridėkite dar sniegą, purvą, lietų. Kaip Stalingrade.


O kur visa tai filmuosite?


Dalį - prie Jaroslavlio, dalį - prie Riazanės. Kai ką dar netoli Peterburgo, Smolensko. Reikia atiduoti pagarbos duoklę „Rossija" televizijai: ji prisiėmė milžinišką krūvį, mane stebina toks užsispyrimas.


Televizijos vadovai paprasčiausiai supranta, kad norint patraukti reiklesnę ir pažangesnę auditoriją būtinas sudėtingesnis turinys.


Kaip suprantu, televizijos auditorija išlieka ta pati. Jei, tarkime, tuo metu, kai viena televizija rodo serialą „Baltoji gvardija", kitas kanalas rodys serialą „Ji nėščia 3" arba kokį nors kitą niekalą, sudėtingesnis filmas bemat pralaimės reitingus. Bet tai, kad televizijos, bent jau „Rossija", nori kažką keisti, mane žavi.


Parengė Kora Ročkienė


„7 meno dienos“ Nr.15 (937), 2011-04-15

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti