Tapytojo drobės – savitas neribotos fantazijos pasaulis, patraukiantis žiūrovą sudėtingais, originaliai interpretuojamais ir daugiaplaniais siužetais, džiuginantis akį drąsia ir laisva tapymo maniera, turtingu koloritu. Dėliodamas kompozicinius ir prasminius akcentus, autorius ypač meistriškai naudoja spalvą ir šviesą. Barokiškas baugumas ir paslaptingumas, tamsa ir švytėjimas, tapysenos ekspresyvumas ir tam tikras formos neapibrėžtumas, „nutylėjimas“, tradicinių komponavimo schemų laužymas, skirtingų faktūrų, tapymo stilistikų naudojimas kartais netgi viename paveiksle, siurrealistinis vaizdinių traktavimas sukuria tam tikrą sapno, regėjimo, sakmės atmosferą. Jo drobėse galima aptikti ir baroko, ir abstrakčiosios tapybos, ir impresionizmo, ir ekspresionizmo, ir simbolizmo bei romantizmo elementų. Skirtingų tapybos stilistikų atbalsiai A. Šiekštelės kūryboje leidžia nuspėti, kad autorius nenuilsdamas ieškojo labiausiai jam priimtino tapybinės kalbos būdo, geriausiai atspindinčio sudėtingą jo vaizdinių, metaforų ir simbolių pasaulį.

Nors tapytojo paveiksluose neabejotinai tvyro sapno ar regėjimo atmosfera, iš tikro autorius labai įdėmiai žvelgia į jį supantį pasaulį ir jo reiškinius, į žmonių tarpusavio santykius. Tiesa, jis regi ne tiek paviršinį, kasdienį, materialųjį šio pasaulio luobą, kiek esminius, giluminius jo klodus. Todėl net kasdienio gyvenimo scenos, vaizduojami paprasti buities darbai įgauna paslapties ir sakralumo atspalvį. Pavyzdžiui, paveiksle „Grybų valymas“ (1998, iš ciklo „Tėviškė, vaikystė“) naudojamos meninės išraiškos priemonės (kontrastinga šviesos ir tamsos kaita, formų apibendrinimas, ratu besisukanti kompozicija) paprastą buitinę sceną paverčia simbolinio vyksmo reginiu.

Algirdo Šiekštelės drobėse gausu ir archajinių, ir krikščioniškų simbolių, tačiau jie suvokiami, interpretuojami ir pateikiami dažnai netradiciškai, savaip. Naudodamasis daugybe simbolių ir įvairiais žmonijos kultūrinio palikimo, pasaulėvokos klodais, tapytojas kuria savą mitologiją, savitą pasaulį, kuriame kartu būna ir veikia tiek pramanytos, fantasmagorinės, tiek antgamtinės, tiek žemiškos būtybės. Realybės, fantazijos, kasdieniškumo, sakralumo sluoksniai čia susipina į vieną nedalomą visumą („Šeima 2“, 1991; „Emigrantai“, 2006; „Be pavadinimo“, 1986, ir kt.). Laikas ir erdvė praranda savo konkretumą ir tampa visa apimančiomis dimensijomis: per romantišką mėnesienos peizažą keliauja priešistorinių dinozaurų šešėliai („Naujakurys“, 1995), balta skarele apsigobusi moteris, taip ryškiai primenanti gerąsias Lietuvos kaimo močiutės, nutapyta šalia tiek laike, tiek erdvėje tolimos civilizacijos statinius primenančio aukuro su fone stūksančiomis piramidėmis („Aukuras“, 2000), keisti miestai stūkso neapibrėžtoje ir neatpažįstamoje erdvėje („Išgalvoti miestai“, 1985) ir t.t. Panašių pavyzdžių A. Šiekštelės kompozicijose gausu ir ši savita ikonografija liudija, kad autorius pasaulį suvokia kaip vieną nedalomą kosmosą, kurio judėjimas veikiamas amžinų ir nekintančių principų.

Dailininko artumą gamtai, dėmesį senajai, savo šaknimis pagonybės laikus siekiančiai simbolikai byloja jo darbuose besikartojantys gyvūnų (žirgo, liūto, briedžio) motyvai. Ypač dažnas yra paukščio motyvas, keliaujantis iš drobės į drobę. Pelėdos, varnai, balandžiai, keisčiausi paukščiažmogiai egzistuoja vieni šalia kitų, kiekvienas nešdamas savą prasminį krūvį, savą žinią. Taip lyrišką, idilišką kompoziciją bauguliu atmiešia kur nors kamputyje nutapytas grėslus paukštelis žmogaus veideliu („Mergaitė su kukučiu“, 2003), baltas gyvybės paukštis švyti nežemiškų pabaisų apsuptas („Bosnija“, 2000), didžiaakė pelėda budi prie žemėn nusileidusio miegančio mėnulio pjautuvo („Mėnesienos sonata“, 2002) ir t.t.

A. Šiekštelės paveikslai kupini ne tik personažų, bet ir vyksmo. Netgi tada, kai visi personažai formaliai žiūrint nutapyti statiškai, kai nevaizduojamas joks išorinis veiksmas, darbai pulsuoja vidine dinamika, paslėpta energija, slėpininga gyvastimi. Šis slėpiningos paveikslų gyvybės pulsavimas ir patraukia žiūrovą, verčia įsižiūrėti, sekti sudėtingais autoriaus kuriamo pasakojimo vingiais, mėginti įžvelgti ir suvokti, kartu mėgaujantis puikia ir laisva, akį džiuginančia tapyba.

Paroda veikia iki balandžio 23 d.

 „Arkos“ dailės galerija (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) dirba antradienį–penktadienį 12–19 val., šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.15 (937), 2011-04-15