Per iškilmingą „Kino pavasario“ uždarymo ceremoniją paaiškėjo 16-ojo festivalio nugalėtojai.
Konkursinės programos „Nauja Europa - nauji vardai“ žiuri, vadovaujama režisieriaus iš Makedonijos Milcho Manchevskio, geriausiu įvardijo rumunų režisieriaus Bogdano George's Apetri filmą „Laisvėje“. Žiūroviškiausio filmo titulas šiais metais atiteko kanadiečio Denis Villeneuve'o filmui „Moteris, kuri dainuoja“. Šiemet buvo pirmą kartą renkamas žiūroviškiausias lietuviškas filmas - juo tapo Jono Trukano juosta „Knygnešys“. Kino kritikės Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Laima Kreivytė bei Renata Šukaitytė išrinko geriausią lietuvišką debiutą - Manto Kvedaravičiaus filmą „Barzakh“.
Pasižiūrėti Denis Villeneuve'o „Moterį, kuri dainuoja“ paskatino iš paskos filmui sklindantis didžiulis susižavėjimo ir entuziazmo debesis. Originalus filmo pavadinimas „Incendies“ - „Gaisravietė“ rengėjams, matyt, nepasirodė patrauklus, todėl jie prisiminė sovietinį hitą, kuriame pagrindinį - dainuojančios moters - vaidmenį sukūrė Ala Pugačiova. Žinoma, ironizuoju, nes jau užaugo nauja karta, kuriai Pugačiovos vardas nesako nieko. Tik paradoksas, žiūrovų mėgstamos istorijos ir jų pasakojimo būdai nesikeičia. Denis Villeneuve'o filmas sužavėjo ne tik lietuvius, bet ir kelių kitų festivalių (Roterdamo, Varšuvos...) žiūrovus ir net Amerikos kino akademiją, nominavusią filmą užsienio filmo „Oskarui“. Tai geriausias įrodymas, kad lietuvių festivalinė publika nelabai skiriasi nuo kitų. Kad žiūrovų nuomonė sutampa su „Oskarų“ rinkėjų, o ne su kritikų balsais, kurie, žinia, neina į kinematografinį dangų, seniai aišku. Įdomiau pasiaiškinti, kodėl išsiskiria vertinimai.
„Moteris, kuri dainuoja“ sukurta pagal iš Libano kilusio Kanados dramaturgo Wajdi Mouawado pjesę „Gaisravietė“. Joje pasakojama dramatiška karo pabėgėlės Naval istorija. Jai mirus, dvyniai vaikai turi vykdyti testamentą, iš kurio sužino, kad motinos gyvenimas buvo daug sudėtingesnis nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tvarkinga Kanados notaro sekretorė ir gana atšiauri motina, pasirodo, buvo didvyrė, tėvynėje tapusi legenda. Vykdydami paskutinę motinos valią duktė ir sūnus ieško savo brolio ir tėvo, apie kuriuos prieš tai nežinojo nieko. Duktė Žana (Mélissa Désormeaux-Poulin) grįžta į motinos tėvynę ir eina jos gyvenimo keliais iki pat išeities taško. Neteisėtas kūdikis, kurį senelė atiduoda į prieglaudą, pilietinis karas, kuriame ieškodama sūnaus Naval (kaip visada įstabi Lubna Azabal) tampa teroriste ir atsiduria kalėjime, čia patirti kankinimai ir prievarta, kurios vaisius - dvyniai. Žanos ir jos brolio paieškos galiausiai atves prie tėvo, kuris, pasirodo, yra ir ilgai ieškotas brolis.
Tragiška Naval gyvenimo istorija ir incesto motyvas, be abejo, turi priminti graikų tragedijas. Tragedija filme turi perteikti visą karo nešamą blogį. Karas ne tik griauna miestus, išardo šeimas ir žmogiškus ryšius, jis skverbiasi į žmogaus psichiką. Išgyvenusi karą Naval nebegali mylėti savo vaikų ir pati pasmerkia save. Įsivaizduoju, kad teatro scenoje, sąlygiškoje, tiesiogiai neįvardytoje arabų šalies erdvėje vykstanti Naval ir jos vaikų tragedija skamba įtikinamai. Bet perkeltas į ekraną tas sąlygiškumas ima erzinti, nes žiūrint „Moterį, kuri dainuoja“ akivaizdu, kad pasakojama apie 1975-1990 m. Libano įvykius, pilietinį karą, Beiruto (filme jis, regis, vadinamas Darešu) apsiaustį, Sabros ir Šatilos palestiniečių stovyklų skerdynes, karinę krikščionių organizaciją, žudžiusią musulmonus...
Šie faktai atkurti ne viename vaidybiniame ar dokumentiniame filme, nors man labiausiai įsiminė Ari Folmano animacinis „Valsas su Baširu“. Paradoksas, bet animacinė juosta kur kas mažiau sąlygiška už „Moterį, kuri dainuoja“. Matyt, todėl, kad „Valse su Baširu“ konkretus yra kaltės ir atsakomybės jausmas. Villeneuve'as elgiasi atvirkščiai. Jis nekaltina nei vienų, nei kitų. Aukos jo filme yra ir žudikai. Naval yra auka ir žudikė, jos vyriausias sūnus kartu yra ir musulmonų snaiperis, ir krikščionių kalėjimo kankintojas sadistas. Filme tai rodoma gana prikišamai, pasitelkus poetiškus vaizdus ir iliustratyvią muziką. Tačiau logika šlubuoja. Pirmiausia neįtikėtina, kad pažangioje aplinkoje atsidūrusi (dėdė leidžia pacifistinį laikraštį) ir universitete studijuojanti Naval susirengia ieškoti į našlaičių namus atiduoto kūdikio tik prasidėjus karui, neįtikina ir krikščionės Naval pasirengimas padėti musulmonams. Įspūdingos autobuso sudeginimo scenos vis dėlto nepakanka, kad moteris taptų teroriste ir žudytų savus. Teatrališkas sąlygiškumas ir čia pakiša koją, bet leidžia supaprastinti ir konfliktus, ir personažų motyvus. Žiūrovus, aišku, sužavi „Moters, kuri dainuoja“ jausmingumas, kuris yra svarbiausias panašių filmų ingredientas. Prie jo pridėkime šiek tiek žiaurumo, tragiškos lemties, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių, mirties motyvus ir žiupsnelį egzotiškų tolimų kraštų vaizdų, gaubiamų poetiškos atmosferos.
Svarstydama apie „Moters, kuri dainuoja“ sėkmės mechanizmą, prisiminiau taiklią Jurijaus Civjano pastabą. Nagrinėdamas ikirevoliucines rusų kino melodramas ir jų liūdnų pabaigų poveikį žiūrovams, Civjanas įžvelgia ryšį su XIX a. rusų teatro melodrama, kildinama iš klasicizmo epochos tragedijos. Pastaroji buvo adaptuota iki masinės sąmonės lygio ir labai išpopuliarėjo plačiausiuose visuomenės sluoksniuose. „Moters, kuri dainuoja“ mechanizmas panašus - antikinė tragedija apie likimą, moterį ir atsakymo į svarbiausius klausimus ieškančius jos vaikus filme redukuota iki tam tikro šiuolaikinės ir pakankamai pažangios masinės sąmonės lygio. Filmas ne tik šokiruoja vis dar tabuizuota incesto istorija, bet ir dar kartą patvirtina žiūrovų moralinius įsitikinimus ir įsivaizdavimus apie karo blogybes bei moters pasiaukojimą.
Jei rumunų režisierius Bogdanas George Apetri filme „Laisvėje“ būtų pasinaudojęs panašiu receptu, jis tikrai būtų sulaukęs daug didesnio žiūrovų dėmesio. Bet pasakodamas apie vieną buvusios prostitutės Matildos, kuri iš kalėjimo išleidžiama į motinos laidotuves, gyvenimo dieną, jis nepasirinko nei laimingos melodramatiškos pabaigos, nei aiškios moralisto pozos. Nors jo pasakojama istorija tokia pat dramatiška ir universali. Matilda (meistriška Ana Ularu) nusprendžia pakeisti likimą. Ji nori pabėgti į laisvę, susigrąžinti sūnų ir gyventi kitaip nei iki šiol. Ji nesirenka priemonių ir yra pasirengusi viskam, kad tik įgyvendintų savo tikslą. Apetri rodo tik vieną Matildos gyvenimo parą, bet aiški filmo struktūra leidžia atskleisti visą herojės gyvenimą: santykius su šeima, iš kurios ji pabėgo, ryšį su suteneriu, kuris yra ir jos vaiko tėvas, istoriją, kodėl ji atsidūrė kalėjime (tarsi save prieš kelerius metus Matilda stebi vežamą parduoti banditams naują sutenerio auką) ir jos gyvenimo viltis, siejamas su sūnumi. Matildai egzistuoja dvi vertybės - laisvė ir sūnus. Sukrečiančiu filmo finalu režisierius įrodys, kad jos abi neįmanomos. Apetri pasakoja iš esmės universalią istoriją, kuri gali vykti bet kur, t.y. ten, kur egzistuoja prievarta, seksualinis išnaudojimas, neteisybė ir maištas. Bet kad ta istorija taptų universali ir įtikinama, režisieriui ją reikėjo panardinti į beveik dokumentiškai parodytą šių dienų Rumunijos kasdienybę. Kalėjimo, daugiabučio, viešbučio, vaikų namų ar pedofilų pamėgtos plynės miesto pakraštyje vaizdai sukonkretina ir kartu paverčia metaforišką kiekvieną Matildos pastangų pasiekti tikslą etapą. Apetri priverčia patikėti savo herojės pastangų žlugimo neišvengiamumu ir patirti tikrą katarsį. Čia ir glūdi režisieriaus meistriškumas, kurį pelnytai įvertino „Kino pavasario“ konkurso žiuri.
„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08
|