Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 14 (936), 2011 balandžio 08 d. > Kinas > Visuomenių ant tilto problemos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Visuomenių ant tilto problemos


„Kino pavasario“ svečiai”


Kino pavasaris

Share |
„Pakeliui”
Šiemet į „Kino pavasarį“ gausiai susirinko konkursinės programos filmų kūrėjai iš Rytų ir Vidurio Europos. Su keliais iš jų – aktorėmis Zrinka Cvitesic ir Irena Hristoskova, režisieriais Srdjanu Koljevičiumi ir Bence Miklauzičiumi kalbėjosi Aistė Račaitytė.

Tai – ne filmas apie religiją

 

Ne tik meniniais, bet ir žiūroviškumo kriterijais besivadovaujanti nepriklausomų kino teatrų asociacijos CICAE žiuri savo favoritu pasirinko bosnių režisierės Jasmilos Žbanic filmą „Pakeliui“. Jis pasakoja apie jaunos poros santykius, kurie ima griūti vyrui netikėtai atsivertus į islamo ortodoksų tikėjimą. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Zrinka Cvitesic, atstovaudama filmui Vilniuje, sutiko atsakyti į kelis klausimus.

 

Ar tikrai filme rodomos problemos yra aktualios šių dienų Bosnijoje ir Hercegovinoje?

 

Jei klausiate apie pagrindinės istorijos fone vaizduojamus politinius ir religinius kelių bendruomenių nesutarimus, – taip, tai yra šių dienų problemos. Tačiau pagrindinė filmo tema greičiau yra moralinė pozicija. Tai – kova už meilę ir gyvenimą, už tai, kas svarbiausia. Mano herojė stengiasi suprasti pasikeitusį vyrą ir savo norus, bando ieškoti išeities ir išsaugoti santuoką.

 

Šio filmo režisierė yra moteris, ar manote, kad jis būtų kitoks, jei jį būtų kūręs vyras?

 

Žinoma. Jasmilos filmai visada pasakoja moterų istorijas, visuose kūriniuose žvelgiama iš „jos“ pozicijos.

 

Filmo konfliktas kyla iš dviejų skirtingų požiūrių į religiją. Kaip manote, kurioje pusėje yra režisierė?

 

Visur, kur tik nukeliaudavome su šiuo filmu, dažniausiai mus klausinėdavo apie religiją. Režisierei ilgainiui tai įkyrėjo, nes filmo idėja – ne religiniai nesutarimai Bosnijoje. Jai reikėjo stiprios ir galingos jėgos, su kuria meilei būtų sunku kovoti. Todėl ji pasirinko islamo fundamentalistų pažiūras. Jei klausiate apie Jasmilos tikėjimą, ji yra tradicijų besilaikanti musulmonė, nesusijusi su vahabitų bendruomene. Tiesą pasakius, Bosnijos musulmonai bijo ortodoksų, ir tai aktuali problema. Tačiau filmas ne apie tai, režisierė nusivilia, kai žiūrovai „Pakeliui“ supranta tik taip. Pirmiausia tai filmas yra apie meilę.

 

O kaip Jūsų herojė Luna? Ar ji galėtų gyventi su tokiu vyru?

 

Filmuojant neturėjome galutinės pabaigos, priešpaskutinę dieną režisierė manęs paklausė, ką aš manau, ar Luna sugrįš pas mylimąjį, ar ne? Paprašiau manęs to paklausti kitą dieną. Žinoma, ir tada negalėjau atsakyti. Filmuojant paskutinę sceną, supratau, kad ir man, ir Lunai reikia, kad praeitų šiek tiek laiko. Manau, kad ji turėtų pabūti su savimi, suvokti, ko labiausiai nori. Neabejoju, kad ji tikrai pasiliks vaikelį.

 

Suvaidinote įsimintiną vaidmenį, kaip toliau klostosi jūsų kūrybinė veikla?

 

Tiesą pasakius, su šiuo filmu susiję mano jausmai yra dviprasmiški. Vieną vertus, labai džiaugiuosi pavykusiu vaidmeniu, kita vertus, šiek tiek pykstu ant filmavimo grupės, nes pastaruosius pusantrų metų neveikiau nieko kito, kaip tik keliavau po festivalius, atsiminėjau apdovanojimus ir susitikinėjau su svarbiais žmonėmis. Žinoma, tai nuostabu, bet teko atsisakyti pasiūlymų vaidinti teatre ir kine. Negalėjau dirbti. Tikiuosi, šis festivalis jau bus paskutinis. Manau, dabar turėtų viskas pajudėti. Filmas padėjo agentams iš Londono, Niujorko ir Los Andželo mane surasti, atsivėrė keliai į Holivudą, turiu daugybę pasiūlymų. Kartais jau nebesuprantu, kas vyksta mano gyvenime. Laukia trys vaidmenys europiečių filmuose ir aš nekantrauju pradėti dirbti.


 

Du gero filmo lygmenys

 

Konkurse Serbijai atstovavęs režisieriaus Srdjano Koljevičiaus filmas „Moteris sulaužyta nosimi“ – romantinė komedija apie tris nepažįstamus žmones, kuriuos susiejo vienas įvykis ant Belgrado tilto.

 

Diskusijoje po filmo užsiminėte apie šio filmo misiją.

 

Mano tikslas – kurti gerą kiną, kuris turi du lygmenis. Siekiau, kad filmas būtų linksmas ir įdomios formos, tačiau taip pat norėjau, kad giliau, po emocijomis ir humoru, skleistųsi sudėtingesnės prasmės. Norėjau, kad žiūrovai mėgautųsi filmo veiksmu, bet vėliau turėtų apie ką pamąstyti. Menas pirmiausia yra meistriškumas, todėl manau, kad režisierius turi mokėti sukurti keliasluoksnį kūrinį – ne tik festivaliams ir kritikams, bet ir platesnei auditorijai.

 

Jūsų filme aptariamos gana universalios problemos, ar tai reiškia, kad Serbijoje nebeliko etninių nesutarimų, kurie anksčiau buvo itin aštrūs?

 

Svarbiausias impulsas kurti filmą buvo šių dienų Belgradas, nuotaikos ir jausmai, apėmę jo žmones praėjus dešimčiai metų po konflikto. Kalbu apie savo dabartinę aplinką, kuri emocine prasme, man rodos, yra įstrigusi tarp praeities ir ateities. Taigi tiltas, centrinė filmo figūra, yra tiltas tarp senojo ir naujojo Belgrado. Manau, ši įstrigimo būsena būdinga visoms šalies sritims, visi jaučiame, kad yra ir kita upės pusė, bet taip pat jaučiame, kad mes vis dar ne ten. Domino ne politiniai ar socialiniai problemos aspektai, bet asmeninė personažų kova su iš praeities ataidinčiais suvaržymais. Mano tikslas buvo suteikti jiems vilties, parodyti optimistiškesnį kelią.

 

Šalia pagrindinės taksisto ir nuo tilto nušokusios moters linijos, pradėtos dar dviejų personažų istorijos. Ar tai reiškia, kad sulauksime dar dviejų filmų, kuriuose jos bus baigtos?

 

Norėjau, kad pabaiga liktų atvira. Pagrindinę istoriją užbaigiau, bet norėjau, kad blondinės ir vaistininkės ateitis liktų neaiški. Nenorėjau klasikinio holivudinio scenarijaus, kur visų personažų istorijos baigiasi. Kita vertus, man jos buvo reikalingos kalbant apie praeities įveikimą, šia prasme, manau, jų linijos yra išbaigtos, nes abi herojės supranta, kad yra laisvos elgtis kitaip. Serbijoje daugybei žmonių būtinas emocinis sukrėtimas, kad jie pagaliau atsivertų galimybėms ir tęstų gyvenimą.


 

Vengrų humoro ypatybės

 

Festivalio svečias iš Vengrijos – filmo „Žaliojo drakono vaikai“ režisierius Bence Miklauzičius. Nuotaikinga komedija pasakoja apie vienišą nekilnojamojo turto agentą, kurį svarbiausių vertybių moko nuoširdus sandėlio prižiūrėtojas iš Kinijos.

 

Kodėl filme atsirado kung fu?

 

O kodėl gi ne? Nuo vaikystės dievinau Bruce’ą Lee, bet negalėjau kurti kung fu filmo Vengrijoje, todėl nuorodos liko tik pavadinime. Žinoma, pavadinimas susijęs ir su pačia istorija, nes filmo veikėjas yra kinas ir jis turi tam tikrą drakono legendos viziją.

 

Ar egzistuoja nacionalinio vengrų humoro ypatybės?

 

Nežinau, ar yra kažkas fenomenalaus. Kalbant apie filmą, personažas vengras turi tipiškų bruožų. Jis mano, kad yra apgailėtinas, kad gyvenimas labai blogas ir taip toliau, ir tai iš tikrųjų yra labai vengriška. Juokingos situacijos ir kyla jam susidūrus su kitu veikėju, kuris mąsto visiškai kitaip.


 

Nesu radikali anarchistė

 

Bulgarų režisieriaus Dragomiro Sholevo filme „Pastogė“ paauglį panką suvaidino aktorė Irena Hristoskova. Jos herojus pankas anarchistas svečiuojasi pas savo naują draugą – tradicinėje šeimoje augantį dvylikametį. Berniuko tėvams susitikimas su sūnaus draugais ir jų deklaruojamas požiūris į gyvenimą sukelia šoką.

 

Ar sudėtinga buvo vaidinti vaikiną?

 

Šį klausimą užduoda visi. Man tai nebuvo sunku, nes herojaus charakteris man labai artimas. Tačiau gyvenime, nors panašius žmones gerbiu ir toleruoju, nesu radikali anarchistė.

 

Ar Bulgarijos visuomenė pakankamai tolerantiška subkultūroms?

 

Manau, kad senoji karta nesupranta kitokių žmonių. Nors jaunimas šiek tiek atviresnis, mums vis dar reikia laiko priprasti.

 

Kodėl režisierius vaidmenį skyrė būtent Jums?

 

Turbūt jis tiesiog jautė, kad aš tai galiu padaryti geriau ir įdomiau nei visi atrankoje dalyvavę aktoriai.

 

Kaip bulgarų žiūrovai priėmė tokį vaikų auklėjimo vaizdavimą?

 

Filmas buvo sutiktas labai šiltai, Sofijos kino festivalyje žiūrovai daug juokėsi. Bulgarams turbūt patinka, kai svarbios kasdieninės problemos vaizduojamos su juodo humoro prieskoniu. Manau, bulgarų kultūrai būdinga, kai gyvenime svarbūs ar liūdni reiškiniai pateikiami humoro forma.

 

Kalbėjosi Aistė Račaitytė


„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08

Versija spausdinimui

Komentarai

MqRUrzizJUUMTtc, 2011-06-23 13:50

This forum nedeed shaking up and you’ve just done that. Great post!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti