Festivalis namuose, t.y. Vilniuje, prilygsta remontui. Gyvenimas sustoja, darbai taip pat, bet pamatytų filmų sąrašas kažkodėl ilgėja ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Nori pamatyti kuo daugiau, bet vis pristinga tų dešimties minučių, kurių programos sudarytojai, regis, sąmoningai nepalieka, kad nespėtum filmui pasibaigus perbėgti iš vienos salės į kitą. Žinoma, prisideda viltis, kad filmas bus parodytas jau tradicija tampančiame festivalio pratęsime. Ko gero, „Kino pavasaris“ gali pretenduoti į ilgiausio festivalio rekordą: ar galite įsivaizduoti, kad Kanai ar Berlynas truktų beveik tris savaites?

Įspūdžių daug, bet juos visus „suregistruoti“ lieka mažai laiko, todėl kasdien prisiekiu sau, kad kitąmet per festivalį kraustysiuos į tinklalapį. Tačiau kitų metų dar reikia sulaukti, o aplink visi tik ir dalijasi įspūdžiais ir nusivylimais. Pabandysiu taip pat kelis suformuluoti.

Pastebėjau, kad kartais apie filmus įdomiau galvoti, nei juos žiūrėti. Taip man atsitiko su Abbaso Kiarostami „Patvirtinta kopija“. Siužetas paprastas: Toskanoje susitinka moteris ir vyras. Jis (William Shimell) - anglas intelektualas, rašytojas - atvyko pristatyti savo knygos, kurioje teigia, kad kopija gali būti vertingesnė už originalų kūrinį. Ji (Juliette Binoche) - prancūzė, antikvarinės parduotuvės savininkė, pasisiūlė parodyti svečiui Areco apylinkes ir nuvežti į stotį. Regis, ir jį sugundyti. Kodėl jai svarbu pasikalbėti su knygos autoriumi, paaiškės gana greitai - prieš kelerius metus jie atsitiktinai susitiko aikštėje, moteris kalbėjosi su sūnumi, ir tas vaizdas įkvėpė rašytoją. Ar rašytojas tai prisimena?

Bet netrukus pasivaikščiojimas pakryps kita linkme. Kavinės savininkė palaikys juos pora ir tai bus ženklas pradėti žaidimą. Binoche herojė pasakoja apie savo nelaimingą santuoką ir provokuoja rašytoją reaguoti taip, tarsi jis ir būtų jos vyras. Žaidimas yra žaidimas: kiekvienas bematant ima kurti streotipines situacijas („Tau nerūpi šeima“, „Kam galima skambinti sekmadienį? - Tik meilužei“, „Nepastebėjai, kad aš pasidažius“ etc.) ir taip pat stereotipiškai reaguoti.

Bet palaipsniui žaidimas įtraukia abu filmo personažus. Lūžis įvyksta, kai vyras ima moteriai atsakinėti prancūziškai, tarsi susitapatindamas su niekad nematytu originalu. Pamažu jie grįžta prie savo jausmų ištakų ir realybė vis dažniau užleidžia vietą prisiminimams. Ar žaidimas gali tapti realybe, Kiarostami neapsisprendžia ir palieka herojus viešbučio kambaryje, ten, kur Binoche herojė ir jos vyras praleido medaus mėnesį. Ar rašytojas pasiduos moters gundymams?

Tai - ne vienintelis žaidimas su realybe, kurį filme žaidžia režisierius. Manau, kad jam vis dėlto svarbesnė meno ir tikrovės santykių tema. Neatsitiktinai veiksmas nukeltas yra Italiją, Toskaną, kur, pasak filmo personažų, didžiausias pasaulyje meno vertybių tankis. Kas svarbiau, kopija ar originalas? Mene atsakymas, regis, aiškus, o gyvenime, kur mes visi esame tik kažkieno genų kopijos ir dažnai nesėkmingai bandome atrasti save? Kiarostami randa veidrodinį kiekvienos situacijos ar klausimo atspindį ir kartais net akivaizdžiai užsižaidžia: jaunavedžių pora, pora prie skulptūros, finale iš bažnyčios išeinanti senukų pora - tai vis tos pačios abiejų herojų diskusijos apie santuoką atspindžiai.

Man to pasirodė akivaizdžiai per daug. Nors šifruoti paslėptas filmo prasmes - vis rečiau pasitaikantis malonumas. Dažniau esame priversti taisyklingai perskaityti gana neįmantrias ir literatūriškas alegorijas, režisieriaus inscenizuotas kino erdvėse. Toks man pasirodė kito iraniečio režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmas „Baltosios lankos“. Sūri ašarų jūra, Dievas, kurio kojos mazgojamos žmonių ašaromis, menininkas, kuris neišsižada savo požiūrio ir nori tapyti raudoną jūrą, kai visi ją mato mėlyną, ir dar daugybė filmo metaforų, be abejo, poetiškos ir daugiaprasmės, bet pažodžiui ir „pavaizdžiui“ perkeltos į ekraną atrodo negyvos. Kino poezija dažniausiai gimsta tiesiog iš realybės.

Michelangelo Frammartino filmą „Keturi metų laikai“, atvirkščiai, yra įdomiau žiūrėti, išgyventi, nei apie jį galvoti. Režisierius panardina į gryną autentišką tikrovės stebėjimo malonumą, tad jo filosofines išvadas galų gale priimi kaip neišvengiamą blogybę, nes ir taip visos giliausios filmo prasmės slypi stebimoje tikrovėje, ir dėlioti lygybės ženklą tarp seno piemens, ožiuko ar anglimi pavirstančio medžio visai nebūtina. Filmo sėkmės paslaptis - persisotinimas virtualia, daug kartų perkurta, paklūstančia visiems įgrisusiems medijų dėsniams realybe. Frammartino neatveria nieko nauja. Juk kažkada tokį pat efektą darė ir Robertho Flaherty „Nanukas iš Šiaurės“. Bet vis dėlto „Keturi metų laikai“ siūlo ir šį tą daugiau - galimybę pusantros valandos įsiklausyti ir įsižiūrėti į tai, kas nuolat vyksta šalia, tik dažniausiai lieka nepastebėta. Į totalią, viską išsemiančią kasdienybę.

Panašiai elgiasi ir Cristi Puiu filme „Aurora“. Trisdešimt šešios kažkokio Viorelo gyvenimo valandos iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kiekvieno iš mūsų kasdienybės, prisodrintos smulkių darbų ir dažnai visiškai beprasmiškų judesių.

Pirmą filmo valandą pagalvojau, kad panašiai atrodytų ir mano diena. Čia ir glūdi filmo paslaptis ir, atsiprašau, bet nesugalvoju kito žodžio, jo žavesys. Privertęs stebėti kiekvieną nuobodaus Viorelo, kuris netrukus taps žudiku, gyvenimo detalę, režisierius priverčia ieškoti ribos, skiriančios adekvačią reakciją nuo neadekvačios. Kur prasideda beprotybė? Kur ta riba, kurią peržengęs žmogus nebegali suvaldyti prievartos ir pagiežos? Kai atsakysite į šiuos klausimus, režisierius užduos dar sunkesnį: kaip atskirti Viorelo suvokiamą realybę nuo tos, kurioje gyveno kiti filmo personažai? O gal kiekvienas gyvename vis kitoje ir jos niekad nesutampa, nors matome visi tą patį?

Kai rašau šias eilutes, festivalis dar yra nesibaigęs ir konkurso nugalėtojas dar nežinomas. Man jis aiškus, bus įdomu, ar tą patį išrinks ir žiuri. Bet apie tai ir apie žiūrovų skonio ypatybes bei mėgstamiausią jų išrinktą filmą (nors jau neabejoju, kas juo taps) - kitą savaitę.

„7 meno dienos“ Nr.13 (935), 2011-04-01