Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Tik būk!


Įspūdžių kaleidoskopas iš Nidos meno kolonijos atidarymo


Danutė Gambickaitė

Share |
Nidos meno kolonijos pastatas. R. Narkaus nuotr.
Kaip parašyti jau išspręstą ir nuspėtą tekstą? Pirma, negali kalbėti apie Nidos meno kolonijos atgaivinimą niekaip kitaip (problemiškai) - tik gerai. Tai geras ir teisingas sprendimas. Bet dar nepaleidžiu „beveik“ ar „nors“, tegu klaidžioja jie šiame tekste apie Nidos meno kolonijos atidarymą patys sau kaip menkutė geranoriška abejonė, neturinti išvadų, nes dar per anksti jas daryti.

 

Vykstant į Nidos meno kolonijos atidarymą, atsitiktinai teko sudalyvauti keistame pokalbyje su neringiškiu taksi vairuotoju. Bepasakodamas savo gyvenimo istoriją (vyras gimė Kaukaze, panoręs tapti jūrininku atvyko į Klaipėdą, čia susirado žmoną, o ši ėmė ir neišleido jūron), žodis po žodžio senukas išsitarė ir kelis įspūdžius apie Nidos meno koloniją. Tai, ką vienur ar kitur nugirdo, matė. Spėjau išgirsti ir suprasti (jis prastai kalbėjo lietuviškai), kad „gražiai, gražiai ten viskas išstatyta, sutvarkyta, įdomu, kieno tas viešbutis ir kaip iš sandėlio tokį gražų namą ištaisė?“, kad „labai gera vieta. Nori jūros - trys žingsniai, kopų - du. Tik būk sau, tik būk“, - porino senukas.

 

„Tik būt, būt tik arba tik pabūt“, - nuolankiai antrinau. Nerija visada stipriai (į)veikia ir atitinkamai nuteikia. Šįsyk atsiminiau vokiečių rašytojo Ernsto Jungerio romaną „Afrikietiški žaidimai“. Tiksliau, iš jo nyrančią jauseną - kad ir kaip, kur, kiek bėgtum, niekada nepabėgsi, nebent tik apibėgsi. Tas jausmas ypač raiškiai patiriamas mažame žemės ir smėlio lopinyje, apsuptame jūros, upės, ežero ar vandenyno. Tik šios rūšies klaustrofobija yra kitokia, ne kelianti paniką ir desperatišką bėgimą kur nors, o apsupanti, suturinti ir nukreipianti žvilgsnį savęs link. Niekur nepabėgsi - tik būk! Su savim, kitu, galų gale kitu savim. Lagūnoje ši patirtis, rodos, skverbiasi į plaučius su įkvėptu oru.

 

Kalbant apie Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Jau nuo XIX a. pabaigos ten pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Vėliau Skruzdynėje įkurtas Hermanno Blode's viešbutis tapo kolonijos centru. Lagūnos unikalumas visada traukė įvairių sričių kūrėjus nuo Thomo Manno iki Jeano-Paulio Sartre'o ar „Žalio lapo“ grupės.

 

Vilniaus dailės akademija 1600 kv. m ploto statinį Nidoje įsigijo 1999-aisiais. Pastatas statytas apie 1975 m., ilgą laiką naudotas kaip sandėlis, nuo to laiko beveik neremontuotas. Patalpos nuo 1999-ųjų eksploatuotos tik vasarą, per studentų praktikas. Kiek pamenu Nidos meno koloniją iš tų laikų, jos būklė buvo, švelniai tariant, nekokia. Tačiau ta Nidos energetika viską užglaistydavo. Keistai gerai atrodo iš senųjų pastatų ansamblio belikęs angaras su grafitais - toks menkas, purvinas, bet daugeliui sujudinantis atmintį. Pavyzdžiui, aš atsiminiau tekstilės katedros dėstytojo Jono Stankevičiaus verdamą uzbekišką plovą. Tiesa, kažkas, regis, mėgino šią tradiciją pratęsti ir per kolonijos atidarymą. Neteko paragauti, ar tinkamai. 

 

Kalbant apie dabartinės kolonijos architektūrą galima pasakyti, kad architekto Algimanto Kančo studijos projektuotas kolonijos pastatas bendrame kontekste glumina gal tik ryškios raudonos spalvos sienomis. Spalva sukėlė nerimą dar anksčiau, vos pamačius projektą virtualioje erdvėje. Tačiau realybėje nerimas subyra ir ištirpsta drauge su šviesa, rūku ir smėliu. Pradžiugino, kad kolonijoje daug atvirų erdvių (didelių langų, terasų, balkonų etc.). Net ir vidinės erdvės struktūra - labai atvira, „bendrabutinio“, komuniško tipo. Nors teko nugirsti ir tokių potyrių, kad tas atvirumas, bendruomeniškumas uždaresniuosius kiek glumina. Viskas labai balta, gražu ir gaivu - tik būk.

 

Atgaivinta Nidos meno kolonija ne tik architektūrine prasme. Vykdomoji direktorė Rasa Antanavičiūtė ir meno direktorius Vytautas Michelkevičius neblogai padirbėjo populiarindami projektą už Lietuvos ribų. Pavyzdžiui, Nidos meno kolonija pristatyta Berlyno naujųjų medijų festivalyje „Transmediale“, taip pat tokiuose internetiniuose meno naujienų tinklalapiuose kaip „E-flux“. Reikia tikėtis (tuo visiškai neabejoju), kad rezidencijos pritrauks įvairių ir įdomių menininkų ne tik iš Lietuvos.

 

Tiesa, jei atvirai, pirmasis nelietuvis kolonijoje rezidavęs menininkas iš Prancūzijos Quentinas Armand'as itin „neužkabino“. Per atidarymą jis pristatė specialiai tam skirtą kūrinį - „iš kruopščiai miške atrinktų lazdų ir medžio šakų surištą plaustą, skirtą Nidos kolonijai „įsikibti“, pradedant savo kelionę tarptautiniuose šiuolaikinio meno vandenyse“. Regis, Nidoje privalėjo būti koks nors kūrinys (pavyzdžiui, plaustas) iš vietoje surinktų ir surištų pagaliukų. Atsiminiau teksto pradžioje gal kiek dirbtinokai aktualizuotą prieveiksmį „beveik“.

 

 

Atidaryme pristatytos ir VDA katedros bei dvi savaites čia dirbusios kūrybinės grupės. Pirmosios kuratorius - kolonijos administratorius Linas Ramanauskas. Antrosios - Nacionalinės dailės galerijos kuratorius ir garso menininkas Tautvydas Bajarkevičius. Labiausiai atmintin įsibrovė šios kūrybinės grupės veiksmai. Pavyzdžiui, Eglės Eigirdaitės ir Mildos Laužikaitės performansas su trombonu, sukurtas per dirbtuves „Kuršių nerijos garso ir vaizdo takelis“. Vieniša, stafažinė žmogaus, pučiančio tromboną, figūrėlė peizaže (kopose, pamiškėje, pajūryje) susiliejo su minėtu lagūnoje sustiprėjančiu žvilgsniu į save, savotiška savipreparacija. Performansas buvo tarsi ėjimas iš dienos į vakarą, iš tyliau į garsiau, iš mažiau į daugiau. Čia užtenka pūsti tromboną su kopomis, jūra, mišku, sekant atsiritančios bangos ritmu, ar vis kartoti kažin kokio maršo fragmentą medžių apsupty.

 

Ties Juliaus Balčikonio „+/-“ prisiminiau Audronės Žukauskaitės paskaitoje, kalbant apie tapsmą asubjektiškam, išgirstą menininkės Clemencios Echeverri kūrinį „Treno“, kuriame veikia ištekančios ir įtekančios upės tėkmių vaizdo projekcijos. Regis, Balčikonis šiuo atveju remiasi panašiu principu. Sugretinti vaizdai keliaujant iš Smiltynės į Nidą ir iš Nidos į Smiltynę vėl tarsi stumteli susimąstyti apie konkrečios vietos (Kuršių marių) inspiruotus pojūčius. Visada apima keistas jausmas važiuojant tuo siauru vingiuotu keliu pusšimtį kilometrų, žinant, kad niekur kitur fiziškai nuklysti nebegali. Tik jauti, kad ir vienoje, ir kitoje pusėje žvilgsnį skalauja vanduo. Savotiškas kvazaras ar galbūt tapimas viskuo.

 

Vietoj pabaigos pasiskolinsiu Thomo Manno žodžius iš 1931 m. gruodžio 1 d. „Rotary“ klubo susirinkime Miunchene skaityto pranešimo, tegu jie nuskamba kaip metaforiškas palinkėjimas: „Dabar pats svarbiausias dalykas. Jūra! Tai jūra, kurią visi girdi ir į kurią čia visi keliai veda. Jūra kasdien maino savo veidą. Per audrą ji pajuosta, o iškilusios bangos pasidabina žaliom keterom. Visai kaip toje pasakoje apie žvejį ir jo pačią. Aš kartais pamanau, kad jūra, lygiai kaip ir snieguoti aukštikalniai arba dykumos, - savarankiškos gamtos reiškinių kategorijos. Kas jūrai neparodo deramos pagarbos, gali ir gerokai nukentėti. Netgi pačiame pakraštyje bangos turi dar tiek jėgos, jog rodosi, lyg liūto letenos vožčiotų per pečius.“

 

Apie vykstančius renginius ir reziduojančius menininkus skaitykite www.nidacolony.lt


„7 meno dienos“ Nr.13 (935), 2011-04-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

DheaQbEWHL, 2011-05-03 01:59

What a joy to find such clear thinking. Thanks for poistng!

architektūra, 2011-04-05 11:49

po nešvariai prasukto konkurso, kančo studija dar sugebėjo ir balkoną pavogti iš 1 vietos projekto... puiki kombinacija ir puikus trofėjus...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti