Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Lipdinio ramybė ir glazūros nerimas


Pokalbis su keramike Laima Matijošaityte-Martinkiene


Aleksandra Aleksandravičiūtė

Share |
Laima Matijošaitytė-Martinkienė. „Noumenas“. 2010 m. V. Trublenkovo nuotr.

 

Po sėkmingų pasirodymų pastarųjų metų grupinėse parodose neseniai surengėte dar dviejų keramikos ciklų parodas, jos sulaukė gyvo žinovų ir mėgėjų dėmesio bei komentarų. 2009 m. vasarą veikė ekspozicija Vilniaus Vokiečių gatvės Dailininkų sąjungos galerijoje vitrinoje, o 2010 m. kovo mėnesį įvyko paroda Pamėnkalnio dailės galerijoje. Kas paskatino jas surengti?  

 

Pernai gavau Kultūros ministerijos stipendiją, už kurią reikėjo atsiskaityti parodomis. Bet tai tik papildomas postūmis. Pastaraisiais metais mano galva nuolat pilna naujų keraminių kompozicijų projektų, vos spėju paskui savo minčių padiktuotus reginius. Įkūnijus vieną jau beldžiasi kitas, nuo minimaliai realistinės idėjos raiškos iki visiškos abstrakcijos.

 

Iš šių daugiariopų vaizdinių modifikacijų gimusius objektus apibūdinau vienu žodžiu - „polimorfiniai“. Juos pagal vaizdo struktūrą suskirsčiau į du ciklus. Vieną, kuriame idėjos perteiktos labiau tikroviškomis formomis, parodžiau vasarą Dailininkų sąjungos vitrinoje. Čia buvo septynios kompozicijos („Šokis“, „Prisiminimai“, „Kelionėn“, „Arkadija“, „Harpija“ ir kitos). Kitą grupę, dvylika kompozicijų, išreikštų abstraktesniais vaizdais („Inercija“, „Pirmosios pamokos“, „Apoteozė“, „Noumenas“, „Liūdna vaikystės daina“) eksponavau Pamėnkalnio dailės galerijoje. Tie ciklai neatsirado tuščioje vietoje. Kadaise ilgas vasaros valandas praleisdavau pievose ir miškuose. Ir visuomet mane stebino floros ir faunos detalių ir formų sąskambiai, pasikartojimai, jų atmainos ir panašumai. Pavyzdžiui, žolių stiebeliai ir gyvatės, žuvų pelekai ir augmenų viršūnėlės. Šis polimorfiškumas man įkūnijo viso gyvojo pasaulio vienovę (apie tai parodoje - kompozicija „Vešėjimas“).

 

Vizualiajame mene, kaip ir muzikoje, visuotinė jungiamoji grandis yra ritmika, kai kurių garsų ir jų derinių pasikartojimai viename kūrinyje. Tas pats ir literatūroje, ypač poezijoje - rimas ir ritmas. Jau prieš kelerius metus surenčiau keletą kompozicijų tam pasaulio polimorfiškumui išreikšti... Tačiau tai buvo tik pirmapradės idėjos, nors jau tuomet kilo mintis sukurti ciklą darbų remiantis šiuo pastebėtu gamtos reiškiniu.

 

Kaip gimsta kompozicijų idėjos?  

 

Jaunystėje temos kūrybai atsirasdavo iš svajonių, o mano amžiuje - iš prisiminimų, filosofinių pamąstymų (parodoje darbai „Noumenas“, „Apoteozė“), sapnų („Morfėjaus sapnas“). Kartais iš gyvenimiškos patirties („Pirmosios pamokos“), moters kasdienybės („Inercija“). Dažniausiai tema padiktuoja formą, plastinę raišką. Pavyzdžiui, kompozicija „Prieš lygiadienį“. Tos jaunystės vasaros Suvalkijos kaime ir ant žaginių sukrauta kvepianti džiovinama žolė... Prisiminimai nupiešė atmintyje formų siluetus.

 

Kaip pasirenkate koloritą, glazūras? „Polimorfiniuose“ spalva itin svarbi.  

 

Ją dažniausiai padiktuoja kompozicijos formos, kartais nuotaika, metų laikas. Būna, kad spalva norisi užgesinti savo vidinį nerimą. Ji negali būti tik paviršinė. Spalva taip pat turi savo gyvenimą - vidinį ir išorinį. Ji pulsuoja kaip ir mūsų širdis. Spalva švyti ir užgęsta, kai jai nepatinka apšvietimas arba kitos spalvos draugija. Taigi spalvos... Jas dedu keliais sluoksniais. Kiekvieną degu atskirai, kol pasiekiu norimą rezultatą. Mano keramikoje dažnai būna tam tikros spalvos metai.

 

„Polimorfiniai“ yra stambaus tūrio, aktyvaus plastinio pavidalo objektai. Ar skiriasi keramikos kūrinys nuo lipdytinės molio skulptūros?  

 

Jei skulptoriai dirba lauko skulptūrą, jie ima natūralią medžiagą iš gamtos. Jei kamerinę ir lipdo iš molio, jų technika visiškai kitokia nei keramikų. Tuo akivaizdžiai įsitikinau, kai gyvendama Palangoje keletą metų dirbau savo keramiką jų kūrybinėse dirbtuvėse. Gal dėl to, kad mūsų darbo principai visiškai skirtingi, labai gerai bičiuliavomės ir domėjomės vieni kitų darbais. O galbūt didžiausias skirtumas tarp skulptūros ir keramikos yra tas, kad bene pusę pastarosios darbo sėkmės nulemia spalva - tapyba ant formos.

 

Lipdydama savo kūrinius juntu tikrą palaimą, netgi nusiraminimą. O pradėjus dirbti su spalvomis (šiuo atveju - glazūromis) atsiranda vidinis nerimas, kuris kuo toliau, tuo labiau kažkokiais vidiniais kanalais tekėdamas virsta kaitria lava ir gresia išsiveržti dideliu vulkanu. Dažnai pirminis mano spalvų sluoksnis būna labai ryškus. Degdama darbą antrą ir visus vėlesnius kartus stengiuosi tą spalvų lavą prigesinti, kad atitiktų mano lipdinio ramybės laipsnį.

 

„Polimorfiniuose“ dar labiau nei ankstesnėje kūryboje išryškėja autoriniai ne tik plastinės formos, bet ir vaizdinijos formavimo ypatumai. Lietuvių keramikoje, ypač mūsų kartos dailininkų kūryboje, nestinga poetinių asociacijų, poteksčių. Vis dėlto „Polimorfinių“ vaizdinija išskirtinė. Čia natūraliai ir harmoningai gyvena būtybės, kilusios iš vabzdžio, žmogaus ir augalo („Šokis“, 2009). Nestebina ir molio debesys, praplaukiantys peizažo pakraščiu („Prieš lygiadienį“, 2010) arba praslenkantys prieš žmonių akis. Kodėl toks dėmesys senovės graikų miego ir sapnų dievui Morfėjui? („Morfėjaus sapnas“, 2010).

 

Man atrodo, kad viską, ką matome, galime nulipdyti iš molio. Tačiau sunkiausia padaryti tai, ko nematome, pavyzdžiui, jaučiame, užuodžiame, girdime. Bet didžiausia mano svajonė - nulipdyti įvairiausių būsenų jūrą.

 

Nors jau seniai brendo idėja įvairias kontempliacines nuotrupas įkūnyti keraminėmis formomis, pirminės mintys dažnai ateidavo iš sapnų. Kartais tai būdavo realistiniai vaizdiniai, nors dažniausiai - abstraktūs pavidalai, vizijos. Ir jos išvinguriuodavo tarsi sugrįžimas iš kito, nepaprastai spalvingo ir gyvybingo krašto. Prisiminus vieną sapną dar ir dabar ima augti džiaugsmo sparnai. Iki šiol vaikiškai tikiu, kad tą miego pasaulį valdo kažkoks galiūnas, kuris kaip dovanas nuleidžia mums sapnus. Graikai jį surado ir pavadino Morfėjumi. Garbė jam.

 

Tarptautinėje aplinkoje būta įvairiausių bandymų peržengti tradicines vizualiąsias keramikos ribas. „Polimorfiniuose“ nėra nieko provokuojamo, tačiau jie netelpa į man žinomų krypčių apibrėžtis.  

 

Aš retai laikausi kokių nors principų. Tiksliau, pripažįstu tik vieną - kūryboje kiekvienas turime ieškoti savo kelio. Gal jis bus ir klystkelis, tačiau tai bus ieškojimų kelias. Ir tik jis gali jei ne patį autorių, tai kitą nuvesti į naujus vieškelius, naujus atradimus. Todėl man įdomu, ką daro kiekvienas menininkas, jei jis turi savo braižą. Keramikoje taip pat turiu autoritetų, iš kurių darbų aš mokausi ir kuriuos vadinu savo mokytojais. Tačiau jie eina savo keliu, o aš vis dar tiesiu savąjį takelį...

 

Kalbėjosi Aleksandra Aleksandravičiūtė


„7 meno dienos“ Nr.13 (935), 2011-04-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

tjRCKZfgdtk7, 2016-05-02 10:22

If your arlcties are always this helpful, "I'll be back."

Jurga, 2011-05-23 19:11

KAIP as ja suprantu...

HmmCKRWrIERwPjlC, 2011-05-04 02:13

Hey, good to find smoenoe who agrees with me. GMTA.

lankytojas..., 2011-04-04 20:13

darbai geri bet eksozicija ???... viskas ant grindu. Keista .

orka, 2011-04-04 10:39

darbai tikrai įspūdingi

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti