V. Barkauskas beveik vienintelis iš mūsų kompozitorių numeruoja savo kūrinius. Muzikų žargonu, tai opuso (op.) numeriai, rašomi greta kūrinio pavadinimo. Šiuo klausimu vienos nuomonės šiais laikais nėra, daugybė šiuolaikinių autorių to nedaro. Tačiau muzikologams ir muzikos kritikams šie skaičiukai labai parankūs. Jie tiksliai nurodo, kiek kūrinių autorius jau parašė ir padeda be klaidžiojimų sekti jo braižo evoliuciją bei daug kitų kūrybos dalykų.

Išbandęs skirtingas kūrybos sistemas V. Barkauskas sukūrė savo stilių, jungdamas serijinės technikos ir tonalumo principus. Bet svarbiausia kompozitoriui - ne kokias priemones jis naudoja, o ką savo muzika pasako. Kurdamas muziką V. Barkauskas siekia, kad ji būtų išraiškinga, emocionali, kad atlikėjas pajustų tai, ką autorius pasakė, ir galėtų įsitikinęs perduoti klausytojui, o klausytojas pajustų atlikėjo dvasinę nuotaiką. Tai, pasak kompozitoriaus, muzikos gyvavimo triada: kompozitorius - atlikėjas - klausytojas.

Aštuoniasdešimtmetį švenčiantis kompozitorius sukūrė jau 132 veikalus. Pats naujausias, op. 132 - tai Septintoji simfonija, pirmąsyk suskambėjusi praėjusį šeštadienį (kovo 19 d.) įvykusiame jubiliejiniame koncerte (jį vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis). Roberto Šerveniko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras gausiai susirinkusiai publikai parengė įdomią ir patrauklią programą, aprėpusią keturis V. Barkausko kūrybos dešimtmečius: minėtą Simfoniją Nr. 7, op. 132, „Tris aspektus“, op. 17, ir operos „Legenda apie meilę“, op. 39, IV paveikslą. Koncerto įdėmiai klausėsi orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas, pirmasis V. Barkausko muziką, kaip tik „Tris aspektus“, 1969 m. išvežęs už „geležinės uždangos“. Šis opusas buvo labai palankiai sutiktas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Profesorius Algirdas Ambrazas rekomendavo analizuoti jį kaip ypatingą nacionalinės specifikos raiškos pavyzdį, kai ši specifika reiškiasi ne ištisomis liaudies melodijomis, o jų fragmentais arba mažomis struktūromis, kurių prisodrintas muzikinis audinys. Labai įdomu buvo klausytis šio kūrinio puikaus atlikimo ir gerai pajusti „aną“ jo sukūrimo epochą su visomis „gudrybėmis“ (literatūroje - tai buvo skaitymas tarp eilučių).

„Legenda apie meilę“, sukurta 1975 m., garsinės medžiagos ir komponavimo požiūriu nuo „Trijų aspektų“ skyrėsi tarsi kito autoriaus veikalas. Per gerus penkerius metus kompozitoriaus braižas kardinaliai pasikeitė. Pateikto paveikslo muzika - ekspresyvi, orkestro faktūra - tiršta, dinamikos kaita intensyvi ir - jokių folklorinių struktūrų. Vokalinės partijos, ypač Valdovės - atonalios, alsuojančios ekspresionizmo estetika. Kūrinį atliko Inesa Linaburgytė, Asta Krikščiūnaitė, Liudas Mikalauskas, Fausta Savickaitė, Algirdas Bagdonavičius, choras „Vilnius“ (vadovas Povilas Gylys) ir NSO.

Ryškiausią įspūdį šiame koncerte paliko naujoji V. Barkausko simfonija. Jau Šeštojoje, sukurtoje prieš dešimt metų, kompozitoriaus muzikinis mintijimas, palyginti su ankstesnėmis simfonijomis, buvo gerokai pasikeitęs. Dabar, po dešimtmečio, jo kalbėsena įgijo dar daugiau skaidrumo ir šilumos, aiškumo ir savito grožio. V. Barkauskas meistriškai valdo formą, kurią nesunkiai atseki iš klausos, be partitūros. Visuma formuojama accelerando (greitėjimo) principu. Kūrinio motto „žmogus, pasaulis, žingsniai“ sufleruoja ir šio greitėjimo prasmę: gyvenimo tėkmės greitis keičiasi, labai lėtai slinkęs ankstyvoje jaunystėje, ilgainiui laikas ima lėkti pašėlusiu greičiu. Tai akivaizdžiai išreikšta simfonijoje.

Viskas prasideda iš pačių gelmių. Pradžioje (Praeludium) pasigirsta pats žemiausias vargonų garsas „do“, jį papildo žemiausias fortepijono garsas, paskui girdime tamtamą, gongą, vėl vargonus; garsų skalė ir instrumentų sudėtis šiek tiek plečiasi, skamba žemiausias kontrabosų registras... Iš šios sustingusios žemų garsų masės išnyra garsas „La“ (Andante), nuo kurio prasideda muzikinis vyksmas. Kompozitorius paaiškino, kad kūrinio garsinę medžiagą jis organizavo in A („la“), o Andante dalį komponavo principu, panašiu į „klangfarbenmelodie“. Simfonijoje įprasmintus mąstymo žingsnius galime suvokti tiesiog kaip atskirų kontrastingų kūrinio dalių seką. Spėliojau, ar autorius turėjo omenyje konkrečiais garsais išreikštą žingsnį. Pasirodo, taip. Kompozitorius paaiškino, kad antroje (Andante) dalyje violončelėms tęsiant „la“, suskamba „sol“ (septimos intervalu), o kai „sol“ pakartoja altai ir galų gale jis pereina aukštyn į „la“, tai ir yra pirmasis žingsnis. Šis didžiosios sekundos intervalas tampa visos simfonijos leitmotyvu. Antroje, ketvirtoje ir šeštoje dalyse (visos trys yra Andante) šis leitmotyvas labai svarbus, jis išreiškia žingsnius.

Vytautas Barkauskas šią simfoniją rašė ilgai, trejus metus, ir tvirtino daugiau stambių simfoninių drobių neberašysiąs. Šiaip ar taip, lauksime naujų jo kūrinių, linkėdami puikios sveikatos ir neblėstančio kūrybingumo.

„7 meno dienos“ Nr.12 (934), 2011-03-25