Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 12 (934), 2011 kovo 25 d. > Kinas > Iš monstro gyvenimo
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Iš monstro gyvenimo


Interviu su filmo „Aurora“ režisieriumi Cristi Puiu


Santa Lingevičiūtė

Share |
„Aurora”
Cristi Puiu - vienas žinomiausių rumunų Naujosios bangos režisierių. Antrame savo pilno metražo filme „Aurora“ režisierius suvaidino ir pagrindinį personažą Viorelą. Nesugebėdamas susitaikyti su jį supančia realybe, Viorelas imasi ginklo. Režisierius pasakoja apie individo ir visuomenės santykį pokomunistinėje Rumunijoje. Su Cristi Puiui kalbėjosi žurnalo „Film Quarterly“ vyriausiasis redaktorius Robas White'as.

Filme „Aurora“ sąmoningai slepiate informaciją, tad žiūrovai nelabai supranta, kokie personažų santykiai.

 

Klausiate, ar turiu tą informaciją? Taip, turiu. Kai kurie režisieriai ja manipuliuoja, norėdami suteikti siužetui daugiau paslapties. Tačiau man logika kine labai svarbi. Nepamirškite, kad esu istorijos pasakotojas, o vienoje pirmųjų pamokų apie kiną man buvo paaiškinta, kad kinas yra elipsės menas. Savo filme nieko neslepiu. Viską smulkiai išanalizavau ir palikau tik tuos momentus, kurie labiausiai tiko istorijai papasakoti.

 

Filmo pabaigoje Viorelas ieško Andrėjos. Kas ji tokia?  

 

Stebiu Viorelą trisdešimt šešias valandas, tad aišku, jog jis sutiks nemažai žmonių, kurių jūs nepažinsite. Tame epizode jis ieško buvusios žmonos draugės. Tiksliau, ieško kaltų, nes mano, kad tik kiti žmonės atsakingi už jo žlugusią santuoką. Tačiau scenarijus tikrai nebūtų geresnis, jei būčiau jame įrašęs tokią eilutę: „Ieškau Andrėjos, savo žmonos draugės.“

 

O kaip Viorelo meilužė Gina, kurią matome pirmuose epizoduose ir kuri vėliau jam duoda kažkokių tablečių?  

 

Ji jam duoda ksanakso. Svarbu, kad ji - ta pati daktarė Gina iš filmo „Pono Lazaresku mirtis“. O Viorelo motinos Pusos kaimynė yra greitosios seselė. Taip pat iš ankstesnio filmo. Tiesiog norėjau, kad seselės namuose būtų jos ponas Lazaresku (senas vyriškis, pasiūlantis Viorelui išgerti). Viorelo kaimynė iš viršaus - dar viena seselė iš „Pono Lazaresku mirties“. Norėjau susieti abu šiuos filmus apie mirtį. Tik pirmajame vyras ją priima, o kitame - ją neša. Gina yra gydytoja, gal Viorelas susitikinėja su ja dėl prostatos bėdų, o gal dėl savo hipochondriško būdo. Viorelas bando susitaikyti su skyrybomis. Pavyzdžiui, suremontuoja butą, kad galėtų pradėti naują gyvenimą. Be to, turi romaną, kuris tikrai nevykęs, nors žiūrovams gali atrodyti, kad jie - vyras ir žmona. Scenarijuje poros santykis apibrėžtas, tačiau galiausiai nenorėjau, kad jis būtų labai aiškus. Rašydamas scenarijų per daug nukrypau į tradicinį istorijos pasakojimą. Tačiau netikiu tokia istorija! Manau, kad kinas - daugiau nei istorijos papasakojimas, tad turėjau kai ką išmesti. Reikėjo sugalvoti, kaip papasakoti išgalvotą istoriją dokumentiniu stiliumi ir kad kai kurie dalykai, nutinkantys personažui, nebūtų iki galo suprantami trečiajam asmeniui - žiūrovui. Apie matytus įvykius padarome tokias išvadas, kokios mums parankiausios. Kai pasakoji savo istoriją ir būni sau nuoširdus, perteikiama mintis negali būti labai aiški. Turi laikytis faktų ir leisti žiūrovui atlikti detektyvo vaidmenį. Juk mes tai darome, kai skaitome knygas ar žiūrime filmus. Norime užbėgti įvykiams už akių. Kai paimu į rankas laikraštį, jaučiuosi lyg gyvenčiau pranašysčių amžiuje - visi tik ir pranašauja, kas bus. O kaip padaryti, kad kamera neformuotų išankstinės nuomonės, kad nebūtų nuspėjami jos judesiai? Juk visąlaik bandome ką nors nuspėti. Negalima kamerai leisti elgtis kvailai. Ji nėra tik fiksavimo priemonė. Už jos stovi stebintis asmuo. Kinas - tai realybės, gyvenimo tyrinėjimo priemonė. Gerai, tada kyla kitas klausimas, kodėl kuriami vaidybiniai filmai apie prasimanytas istorijas? Todėl, kad tas prasimanymas glūdi mūsų mintyse. O prasimanymai - lyg įrodymas, kad pasaulis suvokiamas skirtingai. Kamera nejuda atsitiktinai, ją vedžioja mūsų intencijos. Kinas gali būti antropologijos priemonė, leidžianti pažvelgti ne tik į išorinį, bet ir vidinį pasaulį, esantį mūsų galvose.

 

Kaip ir kiti neseniai sukurti rumuniški filmai, „Aurora“ teigia, kad nėra vienintelio požiūrio. Nei „Dievo akies“, nei kitų autoritetų. Gal tai humanistinis atsakas į bet kokią ideologijos formą?  

 

Taip. Trumpai tariant, darau prielaidą, kad žiūrovas buvo toje vietoje, apie kurią pasakoju. Todėl pasakojamą istoriją galiu sutrumpinti, pasikliaudamas pašnekovo žiniomis. Nesileisiu, pavyzdžiui, į tokias detales, kur yra stotis, oro uostas ar viešbutis. Mylimas žmogus ar artimi draugai gali suprasti mus iš kelių žodžių ar net žvilgsnių. Kurdamas „Aurorą“ nesielgiau visiškai taip pat, tačiau bandžiau perteikti tokį požiūrį. Juk kai kurie dalykai peržengia filmo ribas. Filmas nėra bilietas į vieną pusę. Tai abipusis procesas: lyg pradėtum statyti tiltą iš vienos pusės, o kitas asmuo - iš kitos. Ir mes susitinkame kažkur pusiaukelėje.

 

Vadinasi, intymumo tema labai svarbi? Įdomi mintis, ypač stebint Viorelo šaltumą.  

 

Kuriant filmą vis atsirasdavo naujų detalių ar minčių. Klausiau savęs, kodėl vienas asmuo žudo kitą. Nežinojau, tačiau priežastis pasufleravo istorija. Pamenate, filmo pradžioje Gina ir Viorelas kalbasi apie Raudonkepuraitę ir kas nutiko senelės drabužiams, kai ją suėdė vilkas. Vėliau Viorelas patėviui liepia liautis nešiojus jo tėvo paltą. Lyg patėvis būtų vilkas, o Viorelas – medžiotojas, kuris nušaus visus vilkus, keičiančius drabužius ir tapatybes. Viorelas nesugeba susitaikyti su besikeičiančiomis kitų žmonių tapatybėmis ar socialiniais statusais. Žmona yra žmona, o ne buvusi žmona. Ji turi būti jo žmona. Jo pasaulio įsivaizdavimas labai sustabarėjęs. Todėl pradžioje įtraukiau Raudonkepuraitės istoriją, kad turėčiau priežastį jo veiksmams paaiškinti. Jis rengėsi ilgai, bet kodėl pasirinko būtent tą dieną? Gal laukė patvirtinimo? Gal tai padaryti nėra taip paprasta? Todėl filmo pavadinimas ir yra „Aurora“. Nemanau, kad viskas gyvenime yra tik juoda arba balta. Aurora - aušra - akimirka, kai susitinka diena ir naktis. Esu filmo režisierius, pasakoju istoriją, o kartu bandau ją suprasti. Tiesiog žinau kai kuriuos faktus, o pateisinti tai, ką darau, suprasti gyvenimą - tai susitaikyti su mintimi, kad visko negaliu suvokti. Tačiau tai sunku, nes dauguma ieško atsakymų.

 

Pasirinkote tokią kameros poziciją, lyg norėtumėt pabrėžti jos distanciją, ypač kai ji „nelipa“ su Viorelu laiptais. Žiūrovas nepamato vėliau įvykdyto užpuolimo. Žiūrovui vėl statomos kliūtys.  

 

Trisdešimt šešios vieno individo gyvenimo valandos negali būti aiškiai perteiktos. Net jei ir visas jas filmuoji, vis tiek liks klaustukų. Stebint tas trisdešimt šešias valandas kai kas aišku, kai kas ne. Žmonės nuolat dingsta iš regėjimo lauko. Juos girdi arba ne, matai arba ne. Žmogaus matymas ribotas. Juk neturime vištos akių! Rudolfo Arnheimo knygoje „Kinas kaip menas“ sakoma, kad kūrėjas įpareigotas iš realybės atsirinkti detales ir jei pasirinksi vieną dalyką, kito nebegalėsi. Jei pasuksi kamerą viena kryptimi, neužfiksuosi to, kas vyksta už jos. Tų sąlygų režisierius nepakeis. Tad kiekvienai filmo scenai parinkdavau vieną tikslią kameros poziciją. Jei kažkas iš svetainės eina į tualetą, apie tai galima sužinoti išgirdus nuleidžiamą vandenį. Kinas suteikia galimybę pasirinkti jo elementus, kad galėtum parašyti kinematografinį sakinį. Nežinau, ar man pavyko tai perteikti. Tiesiog noriu pasakyti, kad gyvenimas svarbesnis nei kinas.

 

Viorelas yra monstras. Kartais man jis primena paukštį, o kartais - mašiną. Jis elgiasi kaip Terminatorius. Jis vadovaujasi savais įstatymais, nesijaučia priklausantis kokiai nors bendruomenės grupei. Ar jis neįkūnija pokomunistinio individualizmo?  

 

Ir taip, ir ne. Pats savęs to klausiau. XIX a. pabaigoje gyvenęs rašytojas Pompiliu Eliade Paryžiuje išleido knygą apie prancūzų įtaką Rumunijai. Aišku, tada dar nebuvo komunistinės Rumunijos, bet perskaitęs knygą supratau, kad tuometinė ir dabartinė Rumunija panašios. Klausiau savęs, kodėl žmonės tokie individualistai, tačiau atsakymo neturiu. Gal kaltas ir komunizmas. Komunizmo laikais laikraščiuose mirgėdavo šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Turbūt filmo politinė žinia yra ta, kad norėdamas išgyventi ir sugyventi su kitais privalai tartis, ieškoti kompromisų. Meno pasaulyje tai labai sunku priimti. Nė vienas herojus, kurių pavyzdžiu bandome sekti, nenuolaidžiauja, o tai jau kvepia fašizmu. Toks yra ir Viorelas. Jis nori primesti pasauliui savo filosofiją nesileisdamas į jokias diskusijas. Kad galėtume gyventi bendruomenėje, turime ieškoti kompromisų, nusileisti. Tai labai svarbu. Gal tai ir atsako į klausimą, kodėl žmonės žudo. Individas, kuris vadovaujasi tik savo filosofija, nėra lankstus, galiausiai gali ką nors nužudyti, nusižudyti arba pasitraukti iš bendruomenės. Tad pasakodamas šią istoriją ieškojau atsakymų į klausimą, kaip įmanoma išgyventi šiuolaikinėje bendruomenėje.

 

Parengė Santa Lingevičiūtė


„7 meno dienos“ Nr.12 (934), 2011-03-25

Versija spausdinimui

Komentarai

wSDaDxTn, 2016-05-02 15:51

If you want to get read, this is how you shulod write.

cRzaFPwUUBwoP, 2011-12-01 12:01

Keep these articles cmonig as they've opened many new doors for me.

GRGEcetBiEjFgDMZPnc, 2011-06-23 15:00

Yo, that's what's up turtuhflly.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti