Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 12 (934), 2011 kovo 25 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su teatrologe Rasa Vasinauskaite
Dar kartą apie Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“
Vytauto Barkausko 80-mečio koncertas filharmonijoje
„Trupė liūdi” – Tarptautinės teatro dienos proga
Monika Krikštopaitytė: Susirašinėjimas šešėliais (3)
„Laikas ir erdvė“ - Kazės Zimblytės ir Gintauto Trimako paroda „Lietuvos aido“ galerijoje
Lijana Šatavičiūtė: Valstybės himnas kitaip (1)
Instaliacija „Tautiška giesmė“ LR Seimo II rūmų parodų galerijoje
Stepono Šarapovo skulptūros „Tauras“ likimas
Pokalbis su Gasparu Noé
Santa Lingevičiūtė: Iš monstro gyvenimo (3)
Interviu su filmo „Aurora“ režisieriumi Cristi Puiu
Jonas Ūbis: Fone - istorija (1)
Krėsle prie televizoriaus
Tarptautinei teatro dienai artėjant
Pokalbis su vaikų knygų iliustruotoja Lina Dūdaite
Pokalbis su vaikų knygų iliustruotoju Rimantu Rolia
Austėja Adomavičiūtė : Maištas po Jaunimo teatro stogu(3)
Tomo Jašinsko spektaklis „Keturiais vėjais“
Giuseppe Verdi „Otelo“ premjera LNOBT

Jūratė Katinaitė

Kodėl talentingi ir patyrę dramos režisieriai imasi statyti operas? Atsakymas turėtų būti - nes myli operą. Tačiau dažniausiai nulemia smalsumas išbandyti naują teatrinę formą, nes jie myli teatrą.

 

Tuomet atėję į spektaklį žiūrovai labai greitai pajunta, myli ar nemyli režisierius operą ir kurlink nuvedė smalsumas. Jei režisierius nejautrus muzikinei dramaturgijai, jis pasitelkia savo įdirbį ir ima statyti dramos spektaklį, kurį trikdo du neparankūs veiksniai - iš orkestrinės sklindanti muzika, kurios nei pagreitinsi, nei sulėtinsi, nei sustabdysi, ir artistai, kurie, priešingai nei dramos teatre, daug ko negali, nes turi dainuoti. Dėl antrosios problemos tenka ieškoti kompromisų, o štai pirmosios įmanu ir nepaisyti. Tegul sau skamba. Žinoma, tenka „sutalpinti“ mizanscenas į muzikinį laiką.

 

O ko iš režisieriaus tikisi patyręs operos žiūrovas? Kad jis sustiprins, pagilins ne tik veikalo suponuojamas idėjas, bet ir muzikinės dramos keliamas emocijas. Lūkesčiai nesutampa, todėl dažniausiai vieni kitais nusivilia: publika kaltina režisierius nejautrumu muzikai, o režisieriai publiką - inertiškumu ir konservatyvumu.

 

Žinoma, yra daugybė netalentingų režisierių prastų spektaklių, bet jei kalbame apie autentiško meninio mąstymo, talentingus, bet muzikinės intuicijos neturinčius kūrėjus, dažniausiai susiduriame su naujovišku standartu - hibridiniu spektakliu, kuriame paraleliai, priartėdami vienas prie kito ar nutoldami, kartais net stipriai oponuodami vyksta du teatriniai veiksmai - vizualusis ir muzikinis. Kitaip tariant, muzika - sau, sceninis vyksmas - sau. Kuris iš jų laimi žiūrovo dėmesį - nesunku atspėti. Esame pagavesni regimajai informacijai, todėl muzika nuslysta į antrą planą ir tampa sceninio vyksmo akompanimentu. Po tokio spektaklio negali pasakyti - geras jis ar blogas, tenka taip pat susidvejinti ir kalbėti apie vizualiąją ir muzikinę puses. Suskyla ir mintys, vertinimai, patirtos emocijos.

 

Jei režisierius įsiklauso į muziką, joje turėtų išgirsti jei ne savosios koncepcijos kontūrus, tai bent spalvą, aromatą. O jei tokio gebėjimo neturi - kimba į siužetą ir dažnai patenka į akligatvį, nes operų libretai ne visuomet pasižymi stipria dramaturgija.

 

Režisierius Eimuntas Nekrošius Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pastatė jau antrą operą, ir jo inspiracijų šaltinis - taip pat libretas. Šįsyk jam pasisekė - Verdi „Otelo“ libreto (aut. Arrigo Boito) pagrindas - W. Shakespeare'o drama. E. Nekrošius mėgsta klasikinius šedevrus, imasi jų pasakojimo savita simbolių kalba. Šią autentišką teatrinę kalbą jis pasitelkia ir operoms statyti. Koks jos santykis su muzikine partitūra? E. Nekrošius nekuria muzikai alternatyvaus spektaklio, iš pirmo žvilgsnio netgi paiso jos, imasi tik komentatoriaus, tiksliau, iliustruotojo vaidmens. Galėtum tokį požiūrį pavadinti netgi pagarbiu kompozitoriaus atžvilgiu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Verdi-Nekrošiaus „Otelas“ juda lyg sunkiasvoris traukinys. Kodėl? Režisierius nepasitiki kompozitoriaus intuicija ir imanentine muzikinio teksto dramaturgija. Apmaudu, kad būtent šia partitūra, į kurią G. Verdi sukrovė viso gyvenimo patirtį, kuria senatvėje, po didelės kūrybinės pauzės, sugebėjo paradoksaliai atgimti ir debiutuoti kaip neoromantinės, povagnerinės muzikinės dramos autorius, režisierius nepatikėjo. Todėl ėmė taisyti padėtį, užkraudamas storą savo simbolių semantinį sluoksnį ir vėl pateko į tuos pačius - dvigubo spektaklio - spąstus. Tad muzika šįsyk - vėl auka. Spektaklio muzikinis vadovas Gintaras Rinkevičius interpretavo veikalą su galinga ekspresija, bet ji vangiai pasiekė publiką, atsimušdama į visiškai kitokio tempo ir pasaulėjautos sceninį vyksmą. Tai specifinis nekrošiškas sceninis tempas, kuris anksčiau jo dramos spektakliuose atimdavo žadą ir priversdavo pagal jį tvinkčioti pulsą. Deja, ši išretinto pulso magija nebesuvaldo paskutinių E. Nekrošiaus dramos spektaklių laiko, ji išsisklaido ir spektakliai tiesiog prailgsta. Antai „Idiote“ pagal Fiodorą Dostojevskį pirmajame veiksme galima išgyventi to nepamirštamo nekrošiško tempo euforiją, net fiziologiškai patirti tuos pačius pojūčius, bet nuo antro veiksmo ji ima sklaidytis, kol galutinai išnyksta. Tai sunku racionaliai paaiškinti. Galbūt tos magijos „suprogramavimui“ reikia daug daugiau laiko, nei leidžia dabarties meninės produkcijos apyvartos tempai.

 

Operoje - kas kita, niekur nesidėsi, ritmas čia - dirigento rankose. Tačiau „Otele“ muzikinį ritmą permuša režisieriaus pulsas, mes sekame paskui jį, jis laiko mūsų dėmesį ir, kad ir kokia aistra pulsuotų muzika, susikoncentruojame į režisieriaus simbolių kalbą. O ji kaip visada stipri, jos vienos užtektų, kad žiūrovo dėmesio koncentracija būtų maksimali. Kai kur režisūrinė partitūra šiek tiek „suplonėja“ užleisdama vietą muzikinei, bet reikšmingesniuose muzikinės dramos momentuose režisierius imasi atsakomybės, nepasikliaudamas G. Verdi gebėjimu valdyti dramaturgiją ir veikti žiūrovą.

 

Spektaklio pradžioje dar prieš suskambant muzikai į avansceną išeina Jagas ir iš teatro uždangos galvos aukštyje iškerpa kvadratinį medžiagos gabalėlį. Publika nuščiūva, taip dar iki pirmojo muzikos garso prasideda spektaklio magija. Kad tai Dezdemonos nosinaitė, dėl kurios įsiplieskia drama, žiūrovai supras vėliau, o kol kas šis simbolis - tik intriga. Pro iškirptą uždangos „langą“ Jagas nužvelgia sceną. Aišku, kad šis personažas (kol kas dar nežinia, kad tai Jagas) dramoje bus ir veikėjas, ir stebėtojas. Tokių Jago stebėjimų „iš šalies“ spektaklyje dar bus, ir tai sustiprina jo, kaip kruvinosios dramos iniciatoriaus, vaidmenį.

 

Itin paveikus, talpus ir poetiškas sparnų - angelo, Dezdemonos meilės, jūros kriauklės, lopšio ir karsto - įvaizdis. Tačiau juos prislopina daugybė smulkesnių, lengvai ar sunkiai šifruojamų simbolių, kurie apkrauna žiūrovą darbu ir vietomis ryžtingai atriboja nuo muzikos girdėjimo. Kartais jie net ima erzinti, kaip striksintis vaikų choras ar Emilijos įkyriai draikomas baltas audeklas (suprask, Dezdemonos vestuvinis apdaras) skambant Dezdemonos (Sigutė Stonytė) dainai apie gluosnį. Tai tylioji operos kulminacija, kai jau tvyrote tvyro nelaimės nu...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru