Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 11 (933), 2011 kovo 18 d. > Kinas > Kas valdo likimą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kas valdo likimą


Nauji filmai - „Likimo ekspertai“


Živilė Pipinytė

Share |
„Likimo ekspertai“
Nežinau, kaip jums, bet man jau pradeda nusibosti filmai, kurių veiksmas vyksta žmogaus smegenyse arba yra susijęs su valia ir pastangomis. Bet, žinoma, dėsninga, kad tokie ryškūs filmai kaip Christopherio Nolano „Pradžia“ ir Martino Scorsese „Kuždesių sala“ tampa gausių sekėjų grobiu.

Intelektualus trileris skamba išdidžiai, bet sekėjams dažniausiai pavyksta pasiskolinti tik efektingus realybėje slypinčių kitų - virtualių, pasąmonės ar sapnų tikrovės vaizdus, o ne diskurso apie žmogaus galimybes jas keisti esmę.

 

Panašiai atsitiko ir šįkart. Pseudointelektualus siužetas, efektinga futuristinė scenografija, geri aktoriai ir įspūdingas montažas, pasirodo, reikalingi tik tam, kad žiūrovai sužinotų, jog tikra meilė nugali viską. Režisūroje debiutuojantis scenaristas George'as Nolfi filmo „Likimo ekspertai“ („The Adjustment Bureau“, JAV, 2010) pagrindu pasirinko Philipo K. Dicko apsakymą. Nežinau, kas iš jo liko filme, bet įtariu, kad nedaug, nes sunku įsivaizduoti ironišką ar kartais net cinišką rašytoją pasakojant romantišką istoriją apie meilę, nugalinčią aukščiausių jėgų iš anksto griežtai suplanuotą likimą.

 

Matto Damono herojus šįkart yra Deividas, darantis puikią politiko karjerą. Jis - charizmatiškas, protingas ir jautrus. Atsitiktinis susitikimas su jauna moterimi gali pakeisti jo likimą. Kažkas suinteresuotas, kad taip neatsitiktų. Filmo kūrėjai gana anksti atveria kortas: tam tikra organizacija (aukščiausia jėga, materializuota likimo forma - žiūrovui paliekama šiokia tokia interpretacijos laisvė) suplanavo, kad Deividas taps JAV prezidentu. Todėl vyrai, dėvintys ir lietuviškuose filmuose populiarias skrybėles, akylai seka, kad niekas nesugriautų planų. Deividas išskiriamas su mergina (Emily Blunt). Bet jis ir po kelerių metų Elizos ilgisi. Tada Deivido „globėjai“ nusprendžia nieko nebeslėpti ir pasako jam tiesą. Vis dėlto Deividas pasirenka meilę, nors rizikuoja prarasti savo tapatybę. Tada atsiranda kitas argumentas: Deividas gali sugriauti merginos likimą, nes jai skirta tapti ypatinga menininke.

 

Jei režisierius nuolat nebandytų paaiškinti to, kas ir taip aišku, pasirinkimo tema skambėtų įtikinamiau. Juolab kad net spalvoti žurnalai jau taip entuziastingai nebeaiškina, kad tikra moteris gali suderinti karjerą ir šeimą. Laimė, Emily Blunt suvaidinta heroje galima patikėti. Pasirinkimo klausimas iškyla ir Deividui. Jo „globėjai“, regis, daro viską, kad jis suprastų, jog politiko karjera gali kompensuoti asmeninę laimę, ryšius su kitais žmonėmis ir tikėjimą.

 

Tačiau filmui persiritus į antrą pusę, abiejų herojų karjeros klausimai nebeužgožia ekrano. Supranti, kad tai filmas apie meilę, o gana egzotiška herojų aplinka - kasdieniškas didmiestis, grūste prigrūstas biurų, ir jo jaukios kavinių ar teatrų oazės, iš kurių personažai staiga patenka į skrybėliuotų vyrų biurus ar ant dangoraižių stogų, - yra tik jaukas naiviems žiūrovams.

 

Iš pradžių ir aš užkibau, pamačiusi, kad likimo pasiuntiniai skiria vieni kitiems pasimatymus senovinėje bibliotekoje, prie didelių medinių žaliomis lempomis apšviestų stalų. Juk Wimo Wenderso Berlyno angelai taip pat rinkdavosi bibliotekoje, o vienam iš jų taip pat reikėjo rinktis - likti angelu ar tapti mylinčiu vyru. Bet iki Wenderso filmo problemų Nolfi nepakilo, todėl prisiminiau panašesnį filmą - Peterio Chelsomo romantinę komediją „Serendipity“. Jos herojai buvo skirti vienas kitam ir nekovojo su likimu, bet elgėsi beveik taip pat.

 

Toks palyginimas leidžia geriau suprasti, kokiomis ligomis serga šių dienų kinas. Pirmiausia, žinoma, tai megalomanija. Nes pasakoti meilės istoriją apie du žmones tiesiog niekam nebeįdomu, reikia, kad ji būtų susieta su antgamtinėmis jėgomis, pseudoteorijomis (beje, dažnai įvairiomis visuotinio sąmokslo atmainomis) ir beveik su pasaulio pabaiga. Kita liga - manieringumas. Ekrane viskas gražu ar net tobula. Taip gražu, kad net negyva. Anksčiau maniau, kad tai reakcija į beveik dešimt metų arthause kine dominavusią „Dogmą '95“, liguistai besimėgavusią pasaulio ir žmonių netobulumu. Bet greičiausiai klydau. Juk net savaip futuristinių „Likimo ekspertų“ interjerai primena įvairių reklamų herojų namų interjerus, o šie - visame pasaulyje tokias pat kavines ir viešbučių kambarius. Virtualioji, žiniasklaidos ir medijų tikrovė diktuoja savo standartus. Gal todėl sunku rasti filmą, kurio herojai negamintų maisto ar nesimėgautų šiuolaikinės kulinarijos galimybėmis. Virš daugumos filmų tarsi gimtadienio balionas kyburiuoja šūkis: „Enjoy yourself!“ Iš jo dar bene prieš dvidešimt metų filme „Visi sako, kad aš tave myliu“ pasityčiojo Woody Allenas, įspraudęs šiuos žodžius į džiugiai šokančio numirėlio lūpas.

 

„Likimo ekspertų“ kūrėjai taip pat daro viską, kad tik žiūrovas nepajustų diskomforto. Užuot privertęs susimąstyti apie tai, ar galima, ar verta manipuliuoti likimu, ir ko verti šiuolaikiniai „minčių valdovai“, filmas siūlo be išlygų patikėti meilės galia. Ji nugali viską. Gal tikrai?


„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti