Jubiliejinį 2010-2011 metų sezoną, tęsdamas savo misiją propaguoti lietuvių muziką, kolektyvas pradėjo būtent lietuvių kompozitorių (Onutės Narbutaitės, Juliaus Juzeliūno, Vytauto Laurušo, Stasio Vainiūno) kūrinių styginių kvartetui koncertu. Po jo sekė dar trys koncertai: du iš jų skirti L. van Beethoveno, J. Brahmso styginių kvartetams, o trečiasis - F. Schuberto muzikai skirtas vakaras, kuriame buvo atliktas garsusis „Forelių“ kvintetas.

Vilniaus kvarteto kūrybinės veiklos sukakties proga savo mintimis, prisiminimais ir jubiliejinio sezono koncertų vertinimais dalijasi iškilūs Lietuvos muzikologai, kompozitoriai ir atlikėjai, ne vieną dešimtmetį stebėję kvarteto veiklą bei patys bendradarbiavę su šiuo kolektyvu.

Muzikologas Algirdas Ambrazas: Valstybinio Vilniaus kvarteto veiklą seku nuo pat jos pradžios ir visą laiką negaliu atsistebėti jos intensyvumu ir mastu. Šio talentingų muzikų kolektyvo repertuare - įvairių epochų ir kraštų kompozitorių sukurtas kvartetinės muzikos aukso fondas. Ypač džiugina atlikėjų dėmesys lietuvių kompozitorių kūrybai. Jie ne tik gyvu atlikimu ir įrašais plokštelėse įamžino mūsų muzikos klasikų (pradedant M.K. Čiurlioniu ir J. Gruodžiu) palikimą, bet ir inspiravo daugelį šiuolaikinių autorių sukurti vertingus kūrinius, paprastai pasižyminčius modernia, sudėtinga muzikos kalba.

Metams slenkant kiek pakito kvarteto sudėtis, bet išliko stabili itin aukšta atlikimo kultūra - grojimo meistriškumas, nepriekaištingas ansamblis, puikus stiliaus pojūtis. Tuo turėjau progos dar kartą įsitikinti, apsilankęs viename iš jubiliejinių Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertų lapkričio 21 d., kuriame buvo atlikti du vėlyvieji L. van Beethoveno kvartetai (Nr. 11 f-moll ir Nr. 15 a-moll). Koncerte buvo įtaigiai atskleista šių šedevrų muzikos gelmė, reiškiamų nuotaikų, skambėjimo spalvų įvairovė.

Šauniesiems Vilniaus kvarteto nariams linkiu nuolat tobulėjant sulaukti artėjančio jų veiklos auksinio jubiliejaus.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė: Vilniaus kvarteto koncertinė veikla mano kartą lydėjo nuo pat vaikystės. Sykiu formavo ir šio žanro vertybinį suvokimą, jo vietą muzikos žanrų hierarchijoje, o drauge - augant šio ansamblio repertuarui - gilėjo ir istorinės kvarteto žanro erdvės samprata. Visada imponavo Vilniaus kvarteto stygininkų darbštumas, meninė orientacija, profesinių įgūdžių mastas. O dabar, galvojant apie pastaruosius Vilniaus kvarteto kūrybinės veiklos dešimtmečius, negali nežavėti dar ir tai, kad minimo ansamblio koncertinėje veikloje išliko didžiulė pagarba plėtojamam žanrui, tradicijoms, o vertybinių kriterijų visumos nenustelbė noras prisitaikyti ar pataikauti publikai.

Tarp Lietuvos kamerinių ansamblių, ko gero, būtų sunku rasti kitą tokį, kuris taip nuosekliai, atkakliai ir su meile puoselėtų lietuvių kompozitorių kvartetų istoriją. Juk daugelis kūrinių ir radosi iš dalies todėl, kad Vilniaus kvartetas savo patirtimi drąsino autorius ir skatino šio žanro plėtotę Lietuvoje, o sykiu savomis interpretacijomis kūrė įsimintinus tų kūrinių meninius vaizdinius. Kvarteto veiklos brandoje susiformavo ir dar vienas koncertinės veiklos matmuo, kuris, sakyčiau, yra taip pat unikalus mūsų interpretacinėje praktikoje, - tai didžiuliai monografiniai ciklai. Juose atsiskleidė Vilniaus kvarteto gebėjimas įžvelgti žanro transformacijas, vidinio turinio įvairovę bei stiliaus plotį. Tad Vilniaus kvarteto kūrybinė veikla - drąsiai teigčiau - mūsų muzikinėje kultūroje sudaro savarankišką reikšmingą „opusą“.

Kompozitorius Vytautas Laurušas: Nuo pasiruošimo tarptautiniam konkursui Lježe (Belgija, 1972 m.) iki dabar mane su Vilniaus kvartetu sieja glaudūs kūrybiniai ryšiai. Visus styginių kvartetui parašytus mano kūrinius atliko Vilniaus kvartetas. Stebiu šio kolektyvo veiklą ne vieną dešimtmetį ir galiu labai atsakingai tarti, kad Vilniaus kvartetas yra visos Lietuvos pasididžiavimas. Sunku būtų rasti žemyną, kur jie nebūtų gastroliavę. Visur jų atliekamas menas sulaukia aukščiausių įvertinimų. Vilniaus kvartetas, šalia plataus klasikinio repertuaro, daug dėmesio skiria lietuvių kompozitorių kūrybai, tą ypač malonu pabrėžti.

Vilniaus kvarteto repertuare yra šeši mano kvartetiniai kūriniai, kurie kartais įvairiomis progomis atliekami. Džiaugiuosi, kad savo jubiliejiniuose koncertuose Vilniaus kvartetas atliko mano trečiąjį styginių kvartetą „Kopų vėjas“. Šis kvartetas gimė muzikologės Onutės Narbutienės užsakymu Thomo Mano festivaliui Nidoje. Deja, Onutei šio kvarteto premjeros sulaukti neteko, ji netikėtai paliko mus premjeros išvakarėse, o aš paskyriau šį kūrinį Onutės atminimui. Tai buvo bendra Vilniaus kvarteto ir mano dovana žymiai mūsų muzikologei atminti.

Rašydamas šį kvartetą, stengiausi kaip nors atspindėti nuostabią Neringos gamtą, kuria visi taip žavisi. Savo nuostabiais štrichais Audronė Vainiūnaitė, Arūnas Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas sukūrė įsimintiną Nidos grožį - ne vienas klausytojas juokavo, kad, klausydamasis kvarteto muzikos, pajuto smėlį tarp dantų.

Naudodamasis proga, noriu palinkėti Vilniaus kvartetui ir toliau taip puikiai atstovauti kamerinės muzikos žanrui pasaulyje. Galiu atvirai pasakyti, kad meistriškas Vilniaus kvarteto grojimas užkrečia mane noru rašyti šiam kolektyvui naują kūrinį.

Kompozitorė Onutė Narbutaitė: Vilniaus kvartetas yra vienas svarbiųjų Lietuvos kultūros ženklų. Išskirtinai gausus, nuolat įvairiomis kryptimis besiplečiantis kvarteto repertuaras, kūrybiškos koncertinės veiklos formos ir įkvėptos interpretacijos paliko pėdsakus jau ne vienos melomanų kartos sąmonėje. Mano akiratyje šis ansamblis atsirado ir įsirėžė atmintin nuo pirmųjų sąmoningesnių, bet dar vaikiškų muzikinės scenos stebėtojos įspūdžių. Jau tada savo aukštu kokybiniu lygiu jis buvo ryškus orientyras augantiems, savo kelio ieškantiems muzikams. Vėliau teko patirti, kad Vilniaus kvartetas yra kantrus, pagarbus, labai atsakingas ir jautrus kompozitoriaus partneris. Pirmas kūrybinis kontaktas buvo labai netikėtas - kompozicijos mokytojas Bronius Kutavičius pasiūlė kolektyvui pagroti mano (vienuoliktokės!) kvartetą, ir, nors man tuomet tai atrodė fantastika, jie sutiko. Su tuo įrašu ir įstojau į Konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuostabu, kad metams bėgant ir šiek tiek kintant kvarteto sudėčiai (tuometines Petro Kuncos ir Donato Katkaus pozicijas galiausiai perėmė Artūras Šilalė ir Girdutis Jakaitis) tas atvirumas nepažįstamoms, į „patikimą“ klasikinių vertybių sąrašą neįrašytoms muzikinėms teritorijoms nė kiek neišblėso. Dėl lietuvių opusų gausos savo repertuare (šalia daugybės kitos muzikos) vargu ar koks kitas ansamblis su Vilniaus kvartetu galėtų konkuruoti. Bet svarbiausia ne sąrašų ilgumas, o gyvas už jų slypintis kūrinių gyvenimas. Daugybė lietuviškų opusų tapo tokia pat visaverte repertuaro dalimi, kaip ir klasikiniai kūriniai: jie grįžta į kvarteto koncertus, įtraukiami į užsienio gastrolių programas, nesibijant sudėtingų ir anaiptol ne populistinių opusų. Šia prasme Vilniaus kvarteto „užsienio politika“ nuo seno išskirtinė. Juk ne paslaptis, kad tai, kas kartais vadinama „nacionalinės muzikos propagavimu“, dažnu atveju vis dar tėra tušti žodžiai.

Esu labai dėkinga šio ansamblio dalyviams už bendras patirtis, už jų sąžiningumą, už norą ir sugebėjimą pajusti, atliepti, rasti prasmes naujose partitūrose, už profesinį bei emocinį dosnumą perteikiant mano muziką klausytojams. Dabar mus sieja ir mano Mamos muzikologės Onos Narbutienės atminimas. Žinau, koks brangus ir mielas jai buvo ilgametis bendravimas, dalyvavimas kvarteto programose, kiek gražių akimirkų buvo išgyventa kartu ne tik Vilniuje, bet ir važinėjant po Lietuvos miestelius. O ir paskutinis jos komentaro palydėtas koncertas buvo vienas iš Vilniaus kvarteto ciklo „Mozartas ir Viena“ koncertų Vilniaus filharmonijoje 2007-ųjų vasario pabaigoje.

Šiandien, kai net artimiausioje aplinkoje nusipiginimas tampa beveik norma, linkiu Vilniaus kvartetui nepavargti ir tauriai, „riteriškai“, su jam būdinga ištikimybe eiti pasirinktu nelengvu keliu.

Pianistas Jurgis Karnavičius: Gerai prisimenu tuos, dabar jau ganėtinai nutolusius laikus, kai, dar besimokydami M.K. Čiurlionio menų mokykloje, su bendraamžiais kolegomis eidavome į Filharmoniją klausytis Vilniaus kvarteto koncertų. Kiekvienas šio kolektyvo pasirodymas mums buvo tikra šventė - iš scenos sklindančioms geroms emocijoms buvo neįmanoma atsispirti, jos skatino entuziastingą norą dar daugiau dirbti ir tobulėti. Ir nors per tuos kelis praėjusius dešimtmečius pavyko apsilankyti ne visuose kvarteto koncertuose, šių išskirtinių muzikantų kūrybinei raiškai niekada netapome abejingi. Aukščiausio lygio profesinis meistriškumas visada buvo neatsiejamas šio kolektyvo bruožas, o kai kurias ypač įdvasintas interpretacijas prisimenu taip aiškiai, lyg jos būtų skambėjusios vakar...

Visada stebėjausi ir žavėjausi ypatingu kvarteto sugebėjimu atitinkamai koreguoti savo, kaip atlikėjų, nuostatas, užmezgant puikų kontaktą su vienu ar kitu solistu. Priklausomai nuo tokio atlikėjo valios, tas pats kvarteto ne vieną dešimtį kartų grotas kūrinys atsiverdavo vis naujomis esminėmis prasmėmis ar suspindėdavo naujais niuansais. Ko gero, kamerinė muzika ypač žavi būtent dėl to gebėjimo čia pat reaguoti į partnerio kažkaip kitaip sugrotą frazę, kitokį atsikvėpimą, pauzę ar garso tembrą. Tokios akimirkos teikia didžiulį pasitenkinimą pirmiausia pačiam atlikėjui, leidžia patirti didžiulį dvasinį pakylėjimą.

Manau, Vilniaus kvartetas labai nusipelno pagarbos už tai, kad nepasidavė šiandien didelei pagundai siekti pigaus populiarumo bet kokia kaina. Šį sudėtingą gyvenimo egzaminą sugeba išlaikyti tik stiprūs, iš esmės menui, o ne komerciniams interesams atsidavę žmonės. Bendrauti su jais ir kartu kurti yra garbė, malonumas, laimė. Esu dėkingas likimui, kad turėjau ne vieną progą visa tai pajusti.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė Birutė Karosienė: Valstybinį Vilniaus kvartetą stebiu, stebiuosi ir juo gėriuosi nuo pat jų muzikinės veiklos pradžios, kai dar tuo metu buvęs Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras, profesorius Henrikas Zabulis „palaimino“ juos antroms (kvarteto) studijoms - aspirantūrai Maskvoje. Nepaprastai džiaugėmės mūsų „Lietuvos kvartetu“, kai 1964 m. iš Belgijos Lježo tarptautinio konkurso atvežė į Lietuvą sidabro medalį. Bet tartum dar brangesnė tapo tuo metu mūsų jaunojo Valstybinio Vilniaus kvarteto pergalė - 1972 m. konkurse laimėtas aukso medalis. Pagaliau, po 40-ies jų intensyvios koncertinės veiklos ne tik Lietuvos, bet ir garsiausiose pasaulio scenose metų, sulaukėme jų įvertinimo Nacionaline premija. Nedaug pasaulyje girdime styginių kvartetų, savo koncertiniu repertuaru apglėbusių tokią gausybę kūrinių, įvairiausių teminių koncertinių programų, kurių viršūnėje sutvisko visi J. Haydno kvartetai ir kurią vainikavo L. van Beethoveno visų 16 styginių kvartetų ciklas. Nuoširdžiausiai sveikinu Vilniaus kvartetą 45-mečio proga, linkėdama sveikatos ir ištvermės.

Parengė Rasa Aukštuolytė

„7 meno dienos“ Nr.10 (932), 2011-03-11