Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sezoniniai


Jaunųjų menininkų paroda „Sezonas“ Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Elena Grudzinskaitė. „Privatumas. Normos“. 2010 m. M. Šnipaitės nuotrauka
Įprasta manyti, kad Dailės akademijoje egzistuoja tam tikros hierarchinės arba kokybinės (konceptualumo prasme) perskyros tarp skirtingų disciplinų.

Tokios kaip keramika, tekstilė arba grafika, kurios reikalauja didžiausio kruopštumo ir technikos įvaldymo, dažnai laikomos amatininkiškomis, kas menininkui anaiptol nėra komplimentas. Tuo tarpu fotomedija ir ypač skulptūra išgyvena itin gerus laikus, tituluojamos dabartiniu avangardu. O reikia pripažinti, kad tai toli gražu ne visais atvejais būna tiesa.

 

Gal juokais, o gal ir ne tarp skirtingomis „vertybėmis“ atstovaujančių blokų kartkartėmis įsižiebia nedideli ginčai, dažniausiai grįsti stereotipais, inspiruojami noro pasismaginti, paerzinant kaimynus. Bene geriausiai tai atspindi grafiko Giedriaus Jonaičio videofilmo „Karas“ epizodas, kuriame jis susprogdina Skulptūros katedros duris. Todėl buvo bent kiek keista išgirsti apie bendrą jaunųjų skulptorių ir grafikų parodą. Pakvipo mitų laužymu, nedidele provokacija.

 

Dviejų skulptorių ir keturių grafikų paroda suręsta ekspromtu, per savaitę. Be didelių užmojų, kamerinio pobūdžio, pasitikint paties žiūrovo galiomis sujungti neartikuliuotas, parodoje eksponuojamuose darbuose išmėtytas užuominas ir susidaryti savo asmeninį pasakojimą. Čia išryškėjo pastaraisiais metais postuluojama iliustratyvumo vengimo dogma. Beveik visi kūriniai pasižymi atvirumu interpretacijai, skatina žiūrovo darbą su savimi. Mažoje galerijos patalpoje ratu išdėstyti darbai veikia kaip asociatyvios, vienas į kitą nukreiptos nuorodos. Tačiau paradoksalu, kad nors kiekvienas jų, imant atskirai, transliuoja savitas istorijas, sustatyti ir skaitomi ratu visi kartu jie įgauna gana iliustratyvią pasakojamąją formą.

 

Pirma pamatome Elenos Grudzinskaitės ofortą, kuriame pavaizduotas medžioklinis šautuvas, nukreiptas į toliau aptinkamus šekspyriškai išsipusčiusius Monikos Puzauskaitės pelėdžiukus („Dingę“ iš serijos „Raudonoji knyga“, 2010). Karolio Strautnieko miške kiūtinantis vilkas („Pilve“, 2010) šalia skulptorės Marijos Šnipaitės Kalėdomis atsiduodančios trobelės scenografijos („Sezoninis“) iš karto primena pasaką apie Raudonkepuraitę, nors tikiu, kad toks „ansamblis“ susidarė visiškai atsitiktinai. Lauros Grybkauskaitės „Būsena“ su eglutes primenančiu ornamentu vėlgi tarsi „trobelę“ apgaubiantis išorinis fonas, nors ir žymintis daugiau vidinį autorės jausmą ir visai nėra Šnipaitės instaliacijos užbaigimas. Kiek suglumsti tik išvydęs skulptoriaus Rafalo Piesliako (vienintelio parodos dalyvio, jau palikusio savo alma mater prieš keletą metų) instaliaciją su kėde ir virš jos tįsančia nuoga elektros lempute. Pastaroji iš karto atsineša šizofreniškas kitose jo parodose transliuotas reikšmes, kurios šitame teigiamame miško, medžioklės, eglučių kontekste atrodo gan svetimos. Be to, tiek Šnipaitės, tiek Piesliako instaliacijos mena interjerus (vienu atveju - kažką panašaus į medžiotojo namelį, kitu - siaubo filmo scenografiją), kurie egzistuodami šalia tarsi turėtų mesti vienas kitam meškerę, tačiau taip nenutinka. Parodos organizatoriai metė retą ir platų tinklą - nuo šventiškumo, vaikiško naivumo iki brutalumo ar užslėptos agresijos, ir pastaroji dalis kažkaip prasprūdo. Nors visos kitos žuvys užkibo tvirtai.

 

Parodos pavadinimas „Sezonas“, kilęs nuo Šnipaitės instaliacijos, ne tik puikiai „sukabino“ darbus, bet ir padėjo parodai išsiskleisti keliais sluoksniais, kurių kontūrus numatė ir parodos organizatoriai. Pavyzdžiui, sezonas - laiko tarpas, per kurį sukurti darbai, arba nuoroda į „tam tikrą laikotarpį, kuriam būdinga vis nauja, bet periodiška nuotaika, atmosfera ir reiškiniai“. Gana abstrakti koncepcija suveikė kaip savotiškas saugiklis, tačiau pasirodė esanti visiškai pakankama ir net atskleidžianti įdomius probleminius taškus. Vienas tokių - pusmetinis menininko studento gyvenimo ciklas, kai dukart per metus esi priverstas sustoti tam tikrame patikros punkte ir priduoti ciesoriui ataskaitą apie tai, ką esi nuveikęs, įrodyti, kad menininko vaidmuo yra stropiai atliekamas. Tik nedidelė dalis peržiūroms skirtų ar net diplominių darbų užsitarnauja teisę būti pavadinta meno kūriniais, dažniausiai jie pasilieka eskizo stadijoje. Tik išgyvenus keletą sezonų kartais pasiseka sukurti iš tiesų kažką savarankiško ir įdomaus, tad paroda ne tik yra savotiškai reprezentuojanti, bet ir reflektyvi tiek savo, tiek kolegų atžvilgiu. Pernai panašiu metu vyko Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda „Akademija“, kurioje dalyvavusios giminiškos skulptūra ir fotomedija bandė sučiupti šitą buvimo studentu menininku problemą, tačiau „Sezonas“ išplaukė daug natūraliau ir poetiškiau, tarsi elegantiškai sumėtęs pėdas tirpstančiame sniege.

 

Parodos pavadinimas itin tinka, kai ji vyksta keičiantis sezonams. O pavasarėjant visad traukia į mišką.

 

Paroda veikia iki kovo 12 d.

Vilniaus grafikos meno centras (Latako g. 3, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 11-18 val., šeštadienį 11-15 val.


„7 meno dienos“ Nr.10 (932), 2011-03-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

T4K0346fr, 2017-03-22 08:10

It's about time soomene wrote about this.

Rimgaudas, 2012-01-16 01:23

Gaminame akytą betoną ,galime užpilti bet kokią formą. Noriu pasiūlyti suvalkijos krašto skulptoriams pasireikšti ir papuošti kraštą savo darbais. Akyto betono gamybos eigoje galima dirbti kaip su moliu,formuoti tai ką sunku padaryti iš kitos medžegos. Tel. pasiteiravimui +370 679 72336

qKQQVpWu, 2012-01-09 08:12

It was dark when I woke. This is a ray of suhnsine.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti