Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 10 (932), 2011 kovo 11 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Po devynerių metų Al Jarreau vėl koncertavo Vilniuje
Rasa Aukštuolytė: Proga prisiminti (1)
Valstybinio Vilniaus kvarteto kūrybinės veiklos sukaktis
Diskriminacijos analizė
Goda Dapšytė: Judesio autentiškumas
Pokalbis su šokėju Léo Lérus
Giedra Radvilavičiūtė: Pavasaris. Išnykimo mechanizmai(4)
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Sezoniniai(3)
Jaunųjų menininkų paroda „Sezonas“ Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“
Valentino Antanavičiaus personalinė paroda „Titaniko“ ekspozicijų II a. salėse
Živilė Pipinytė: Prasideda kino maratonas (2)
12 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos būtina pamatyti
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Premjera
Kovo 11-17
Paroda „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė

Pastebėjau, kad įstrižas takas, kuriuo reikia nusileisti nuo Nacionalinės dailės galerijos kalniuko, veda ne tik Neries ir miesto link. Juo einant, kai kas paaiškėja.

 

Taip atsitiko ir po parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ - einu sau per įmirkusią tuštumą beviltiškai maža ir lėta, prasilenkiu su grupele tamsių figūrų ir tik po kelių žingsnių suprantu, kad kažkas ką tik buvo perplėšęs susiliejusį miesto vaizdą: trys spalvos ant praeinančio vaikino kepurės - geltona, žalia ir raudona. Iš tikrųjų, tai toks įprastas reginys, kad jo beveik nebepastebiu, o jei pastebiu, tai kreivai šypteliu, pagalvojusi apie simbolių banalėjimą, nepažįstamas Afrikos valstybes, pingantį patriotizmą ir kt. Bet šįkart toji kepurė priminė kažką, ko nebuvau spėjusi kaip reikiant įsisąmoninti - parodoje juk mačiau tas tris spalvas, net užsirašiau: „vandentiekio vamzdis, nudažytas žalsvais ir gelsvais dryžiais, o jungtis - raudonai“. Ir užsirašiusi patraukiau toliau, nes dar reikėjo pamatyti daug fotografijų, kurios dvidešimt metų ramiai sau dulkėjo ir pelijo niekam nereikalinguose archyvuose. Tik balzganame dienos snaudulyje blykstelėjusios spalvos, tiksliau - jų nepastebimumas, sugrąžino į praeitį: taip, nors ir neryškiai ir ne ta tvarka, nudažyti vamzdį, kaip tai padarė Visvaldas Dragūnas (a.a.), 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo valdžios nubrėžtų ribų pažeidimas, pasipriešinimo aktas, beveik nusikaltimas, kurį reikėjo slėpti, o ne rodyti.

 

Šis trumpasis jungimas išryškino tai, kas parodoje pristatomai Kauno „Plėšriųjų“ sekcijai tikriausiai ir buvo svarbiausia - laisvės diskursą. Žinoma, diskursas - tai tik šių laikų žodis, svetimkalbiu neutralumu pridengiantis „laisvės“ sąvokoje suskambantį patosą, kuris dabar yra kiek numirėliškai salstelėjęs. O juk anuomet šio žodžio jungimas su žodžiu „Lietuva“ keldavo tokį pat aitrų malonumą kaip tų trijų spalvų derinimas: geltona, žalia, raudona. Tai įvykdavo taip retai, kad nieko pridengti nereikėdavo. Priešingai, norėdavosi, kad žodžių junginys degintų kuo ilgiau. Net keista, kaip sunku apie tai kalbėti per laiko atstumą - vis labiau blunka dirbtinokai pagražinto atminties filmo spalvos.

 

Taigi: Kaunas, 9-ojo dešimtmečio pradžia. Lietuvos fotografija klesti - jos meistrai pripažinti Maskvoje, rengiamos teminės ir personalinės parodos, leidžiami albumai, juose - šių dienų gyvenimas, bet tauresnis, dinamiškesnis, jausmingesnis, poetiškesnis. Pridėjus reikiamą demonstracijų, Lenino paminklų, komunistų ir pionierių fotografijų kiekį, galima dokumentuoti nykstančias tradicijas, tvirtinti lietuvišką tapatybę ir gilintis į žmonių psichologiją, kasdienybę, būtį. Viskas vyksta sklandžiai. Viskas gerai. Bet štai Vilniuje visa tai nubraukia Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Alfonsas Budvytis, Violeta Bubelytė ir Algirdas Šeškus, parodydami sovietinės tikrovės tuštumą ir būties netvarumą, šaipydamiesi iš skambių partijos šūkių absurdo, paspalvindami pilką fotografijos uniformą. Jie išsklaido vieną iliuziją po kitos: Lietuvos fotografijos mokyklos, nufotografuotos realybės, realybės. Žinoma, tai - netinkama fotografija. Bet netrukus „neteisingai“ ima fotografuoti ir kiti (Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Remigijus Treigys, Raimundas Urbonas...), ir kaitos nebegalima sustabdyti. Nukrypimas tampa tendencija, nutįstančia į dabartį, peržengiančia nepriklausomybės slenkstį, įgyjančia konceptualumo reputaciją ir pernai pristatyta NDG parodoje „Nuobodulys“. Tačiau apie tai, kad Kaune egzistavo savita šio judėjimo atšaka - „Plėšrieji“, žinojo ar prisiminė nedaugelis.

 

Sovietmečiu Kaunas buvo ypatinga vieta. Prisimenu, kaip devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą eidama Laisvės alėja negalėjau atsistebėti, kad kai kurie (o gal net visi) parduotuvių pavadinimai parašyti tik lietuvių kalba. Be to, Kaune buvo „Žalgiris“, tarpukario Lietuvos dvasios likučiai, „Nemuno“ žurnalas, „Antis“ ir Romo Kalantos išdeginta skylė socializmo pergalės mite. Žiūrint iš Vilniaus, atrodė, kad Kaune laisvės daugiau. Bet štai Arūnas Kulikauskas, tada Fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje įkūręs jaunųjų sekciją, per spaudos konferenciją pasakojo kitaip. Jų rengiamas parodas Kaunas „dusinęs tyla“ - nors ir galima kur nors „Santakos“ kino teatre, ypač jei ten dirba tavo teta, pakabinti keistas, svetimas, nesuprantamas, lyg negrabiai padarytas, lyg nežinia apie ką pasakojančias fotografijas, niekas apie tai nieko nepasakys, niekas nesureaguos ir tai bus baisiau nei aršiausia kritika. Net nebūtina parodos nukabinti, persekioti kūrėjų (tiesa, Kulikauską kartkartėmis areštuodavo už neleistinų objektų, tokių kaip geležinkelio stotis ar kapeikų prašantis elgeta, fotografavimą) - geriausiai naikina tylos vakuumas, užgesinantis tavo balsą, išsiurbiantis pasiryžimą ką nors daryti, kurti.

 

Vis dėlto vienas dalykas dar gali išgelbėti - tai bendruomenė. Kai NDG auditorijoje susėdę Kulikauskas, Saulius Paukštys ir Giedrius Liagas pakaitomis pasakojo, kaip jie „gėrė“ - ir idėjas, ir alkoholį, ir vienas kito draugystę, buvo aišku, kad taip jie neleido numirti kūrybiniam įniršiui. Gėrimas, ir idėjinis, ir tas peiktinas svaiginamasis, kompensuoja tylą, gal net ją sutrina šnekomis (ne veltui viena patriotiškiausių Vytauto Kernagio dainų, vertusi liežuvį atlikti girtuokliui neįveikiamus viražus, buvo kaip tik apie tai). Bendruomenė, jos susibūrimai Kulikausko ir Stulgaičio laboratorijose atstojo ir mokyklos, ir legitimacijos, ir kritikos institucijas. Jie buvę negailestingi - ne tik jų laisvę varžiusioms institucijoms, cenzoriams ir fotografijos tradicijai, bet ir sau: savo pačių silpnoms idėjoms bei kūrybiniam brokui. Tai ir reiškęs bendruomenės pavadinimas - „Plėšrieji“, visada pasiruošę pulti ir taip išvalyti fotografijos genofondą. Bet ne mažiau įdomi ir pavadinimo genezė - jo ryšys su paprasta gyvenimo situacija: vienas bendruomenės narys, Gintautas Stulgaitis (a.a.), turėjo laboratoriją Zoologijos sode, kur, savaime suprantama, buvo ir Plėšriųjų žvėrių skyrius. Kauno tikrovė ir laisvės ilgesys susipynė viename žodyje.

 

Parodos pavadinimas „Zoo fotografija“ yra triguba nuoroda: į būtent taip pavadintą v...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru