|
Tobulos gyvenimo klausos poetas
Ne kartą buvo, kad tomis šviesaus gedulo dienomis žmonėms nė nereikėjo minėti Justino Marcinkevičiaus vardo pavardės: tarei, girdėjai „Poetas" - ir visa buvo pasakyta, visa aišku.
Graudus, žvarbokas baltumas krito ant mūsų, be akinamo spindesio ir juodų šešėlių, leidęs giliai ir toli įmatyti, lig pat širdies. Netyčia vis galėjai prisiminti taurius, kiek pakylėtus Justino Marcinkevičius žodžius, galėjai juos tarti nesidrovėdamas ir girdėti tokius, kokie jie kasdien yra, bet retai kada tokie - šventybės paliesti - išgirstami, atpažįstami. Tomis dienomis galėjo pasirodyti, kad žmonės atgavo pamatinių dalykų klausą. Prieš beveik...
|
Tai, kas didinga, matosi iš toli
Atėjo liūdna žinia: eidamas 81-uosius, mirė vienas didžiausių nūdienos rašytojų – lietuvių literatūros klasikas Justinas Marcinkevičius. Simboliška, kad jis išėjo iš gyvenimo Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kuri visada buvo įsirėžusi visuose jo apmąstymuose dar tada, kai ši problema buvo uždrausta – tarybiniais laikais.
Šis pamąstymas – tai ne duoklė šiandieninėms nuotaikoms, ne pataikavimas tam tikro momento nuotaikai, jis išplaukia iš didelio rašytojo kūrybos esmės, kai dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pasirodė nuostabi poetinė dramaturgija – trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, padariusi esminį poveikį plėtojant socialinės dramaturgijos žanrą daugelyje buvusių tarybinių nacionalinių literatūrų.
Išties, tai, kas didinga, matosi iš toli:...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
