Apie studijas

Su Švėgžda studijavome nuo pirmo kurso. Jis pradėjo mokytis laisvuoju klausytoju. Laisvieji konkuruodavo tarpusavyje, po pirmojo pusmečio ar po pirmo kurso (tiksliai nepamenu) tik vienas galėdavo tapti tikruoju studentu. Buvo velniška įtampa – kuris gi liks iš jų. Liko Algis... Mūsų kurse egzistavo kelios frakcijos, vienai priklausė Kostas Dereškevičius su Algirdu Taurinsku, kitai – mes su Algiu. Abu buvome aukštaičiai ir jau vien tai mus vienijo (nors Algis atvažiavo pabaigęs vieną kursą Telšių technikume). Buvau jauniausias, Algis vyresnis, todėl mokiausi iš jo. O abiem įtaką darė Dereškevičius. Jis buvo dar vyresnis, mokėjo ir subtiliai pablevyzgot. Atmenu, Algis mokė mane šokti čarlstoną – abu įsikabinę rankomis į lovūgalį malėme kojomis visokias figūras. Pirmame kurse su Algiu gyvenome instituto bendrabutyje Cvirkos gatvėje. Iš viso trylika žmonių kambaryje – nieks nieko netvarkė! Kadangi buvo daug pijokų (tokia bohemiška tradicija), po metų visus išmetė iš bendrabučio. Su Algiu sutarėme, kad ieškosime, kur gyventi. Vasaros pabaigoje atvažiavome ir išvaikščiojome visą Vilnių. Nuomojamą kambarį radome tuometinėje Margytės (dabar Krivių) gatvėje, kampiniame name prie aikštės. Į institutą žiemą čiuoždavom nuo Vilnelės kalvų. Kambarys buvo pereinamas, per jį vaikščiodavo dvi šeimininkės dukros – Čiurlionio menų mokyklos mokinės. Mergaitės mokėsi muzikos, už sienos girdėdavosi metronomo švytuoklė.

Į svečius ateidavo Leonardas Gutauskas, Petras Repšys, kiti. Atsinešdavo vyno, ir svečiai imdavo aiškintis, kuris iš jų didesnis menininkas. Jie buvo iš aukštesnių kursų ir mums imponavo. Lionka (taip vadindavo Leonardą) buvo senas vilnietis. Jis ir šeimininkę lenkę pakalbindavo, o kai abu su Petru ir Algis užtraukdavo senobiškai lietuviškai...

Tame kambaryje ir tapydavome. Nutapiau Algį grojantį gitara. Jis priminė Gogeną, nes buvo tamsus, prakaulus. Tais laikais dar nutepiau per mūsų aikštę einantį gogeniškai sukumpusį Algį. „Iš kur mes, kas mes ir kur mes einam“ – taip pavadinau tą paveikslą ir padovanojau Algiui.

Trečiame kurse vėl gavome bendrabutį. Gyvenome kambariuke trise – jis, aš ir Kęstutis Paliokas. Po savo lova Algis laikė stiklainėlius su iš namų atsivežta uogiene – tvarkingai sudėtus, užrištais dangteliais, kitas mamos gėrybes. Ateidavo toks Zenka Liekys ir, jei Algio nebūdavo, išsitraukia jo uogienę, kabina šaukštu ir glosto jo lovą: ,,Algeli, tu geras, tu geras.“ Neklausydavo, kai norėdavau suturėt. Algis grįžta, randa suvalgyta, bet nieko nesako.

Pirmą rudenį vežė talkon linų raut ar bulvių kast į kažkokį kolchozą Dzūkijoj. Važiavo ir Gutauskas, tai atmenu, kokį mums įspūdį padarė, kai nuropojo pas šunį, apsikabinęs verkė ir eilėraščius deklamavo. Nakvojom kambary ant šiaudų ir klausydavom jo eilėraščių. Sykį po nakties grįžo su maišu medinių dievuliukų ir visiems mums, ir Algiui, – po skulptūrėlę. Tada valdžia griovė kryžius, ir mums tai buvo signalas juos gelbėti.

Kiek vėliau į tą patį kolchozą važiavome skaityti eilėraščių. Institute buvo poetų būrelis – Gutauskas, Šarūnas Šimulynas, Vytautas Mačiuka, Ričardas Vaitiekūnas, Antanas Martinaitis, kiti, ir mane priėmė. Poetus lydėdavo studentų kapela. Švėgžda eilių nerašė, užtat puikiai mušė būgną, grojo armonika. Salė pilna kaimiečių. Vieni skaitėm eiles, pertraukėlėse grojo Algio kapela. Paskui girdė: ir poetus, ir muzikantus. Blūdinėjom mėnulio apšviestais laukais.

Apie vieną nuotrauką (tapybos studentai su ožkele)

Čia mes – iš kairės aš pats, Algis Taurinskas, Švėgžda, Valerijus (,,Valerka“) Dambrovskis ir Kostas Dereškevičius per tapybos praktiką antrame kurse. Tik Kuro nėra, o šiaip būtų visi iš mūsų tapybos ketvertuko. Ukrainietis Valerka gyveno Žvėryne, turėjo daugybę klasikinės muzikos plokštelių, todėl dažnai eidavom pas jį klausytis. Tapybos praktika vyko ties Vepriais, prie Šventosios, laukinėje vietoje. Gyvenome palapinėje. Vienas virdavo valgyti, kiti tapydavom. Vladas Karatajus buvo pirmas mūsų tapybos mokytojas. Prižvejodavo mums ir pietums, ir vakarienei.

Apie dėstytojus – Vladą Karatajų ir Antaną Gudaitį

Pirmus dvejus metus mokėmės pas Karatajų. Jautėm, kad jis geras mokytojas. Karatajus kaip portretistas darė įtaką, formavo supratimą, kad pasaulis yra kaip portretas, kad visame kame reikia matyti charakterį. Tik reikia labai įsižiūrėti. Tuo metu buvo rusiškai išleista Johno Rewaldo knyga „Postimpresionizmas“. Ją skaitėm ir nagrinėjom. Radom Karatajaus technologijos kurso tęsinį – ypač spalvų teorijos...

Vėliau mūsų mokytojas buvo Gudaitis. Kai jam tekdavo vesti politines valandėles (tokios buvo būtinos), būdavo, ateina ir tarsi rimtai, bet jausdavom, kad ironiškai, sako: ,,Matote, kaip Chruščiovas, aplankęs parodą Manieže, rūpinasi menu ir moko, kas gražu, o kas ne.“ Kartu su Gudaičiu eidavome į parodas, analizuodavom paveikslus. Gudaitis paveikė mus kaip asmenybė. Aš dar namuose buvau vartęs „Naujosios Romuvos“ komplektus, kur buvo anų laikų legendos – A. Gudaitis, V. Vizgirda, A. Samuolis. O čia atvažiuoji į Vilnių ir prieš tave tas pats Gudaitis ir tave dar moko. Daugelis mums jo pavydėdavo.

Profesorius mus kankindavo su savo pastatymais. Būdavo – ištisas valandas komanduodavo: ,,Kabink tą, o tą mėlyną ten prikalk, perkabink ir t.t.“ Nuvaikydavo, per vieną dieną nebaigdavo, tęsdavo kitą dieną. Galop atėjęs numodavo ranka ir sakydavo: ,,Kam aš čia stengiuos, chaosą turit tapyti.“ Bet tie pastatymai būdavo tapybiškai gilūs, tokie ispaniški (ar velaskeskiški), dažnai sezaniški. Būdavo, knisiesi, knisiesi, nepagauni kokio nors spalvinio santykio, o jis prieina tardamas: „Duok, aš čia tau padėsiu“, ir užtepa taip dieviškai, kad iš balno išmuša. Ir turi pagal jo santykį toliau tepti. Algis dėl to pykdavo.

Vienais metais davė tapyti 1863-ųjų sukilimo tema (jis ir pats ruošėsi parodai). Labai rimtai ruošėmės, skaitėme V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlius“. Tapiau net etiudą Kirdeikiuose, susiradęs senus ąžuolus paežerėj, o Algis pozavo man studijoj sukilėlį su dalgiu. Pas A. Gudaitį su Švėgžda nebuvom pirmi. Kur kas geriau sekėsi iš Kauno meno mokyklos atėjusiam Taurinskui, taip pat Dereškevičiui. Mes tartum kapstėmės iš paskos.

Karatajus mus faktiškai mokė fovizmo. Jis aiškindavo, kad spalvas reikia „pakelti“, tačiau piešinio reikalavo realistinio. Pas Gudaitį kitaip – deformuoti reikėdavo ne tik spalvą, bet ir piešinį.

Man atrodo, kad vėlesniais studijų metais Algis pradėjo kankintis, jausdamas tam tikrą dilemą. Jis niekada „nekeldavo“ tos spalvos ir nesitenkino vien tik kolorizmu. Jam trūko dėmesio kompozicijai, struktūrai. Jau vėliau, po studijų, kai ir jis atėjo dėstyti į institutą, atmenu, sėdime ant palangės ir šnekamės. Algis sako: ,,Ar iš viršaus į apačią brauksi, ar iš kairės į dešinę – koks skirtumas? Nežinau, abejoju. Man regis, kartais meluoju.“ Jau tada jis savo ekspresyviai deklaratyviais darbais (šokančios baidyklės, Čilė, ekologija) pradėjo abejoti. Sako: ,,Aš megsiu geriau. Numegsiu, ir žinosiu, kad tikrai dorai, teisingai numegzta.“ Žinoma, jis domėjosi, kas vyksta Vakaruose, tačiau į fotografinį realizmą pasuko ir dėl to, jog daug ką darė galvodamas, analizuodamas. Jau studijų pabaigoje Algis pradėjo sąmoningai bėgti nuo Gudaičio mokyklos. Bet jų santykiai buvo labai artimi, bendraudavo, svečiuodavosi.

Apie ėmimą į kariuomenę

Ketvirtame kurse abu mus pradėjo klibinti į kariuomenę. Algis buvo vyresnis, bet ėmė mus kartu. Gavom šaukimus. Iš vakaro Algis mokė: ,,Reikia spaudimą pakelti.“ Valgėm svogūnus ir lašinius, užsigerdami ,,šnapsu“ (ne tam, kad pasigertume, o dėl to, jog pakiltų spaudimas). Jis gal ir pakėlė tą savo spaudimą (nors gal jau tada kažkokių sveikatos bėdų turėjo), nes atsidūrė ligoninėje. Algis mokė ir toliau: ,,Žinok, jeigu pakliūsi į ligoninę, tuomet reikia kiekvieną naktį šlapintis į lovą, nes dar turi „nelaikyti pūslė“. Šiaip sveikata nesiskundėme, abu sportavome, žaisdavome krepšinį instituto sporto salėje (buvusiame vienuolyno reflektoriume), važinėjome į varžybas su estais, latviais į Taliną, Rygą.

Patekęs į komisiją, paklaustas, kuo skundžiuosi, griebiausi Algio pamokymo: ,,Mačius v krovat po načami“ (rus. ,,Šlapinuosi naktimis į lovą“). Atsakė: ,,Znajem takich“ (,,Žinom tokius“). Ir paėmė. Gudaitis dar bandė mane gelbėti, žadėjo pakalbėti su generolu, Jonas Švažas, atvirkščiai, ramino, sakė, kad suvyriškėsiu. O Algiui pavyko. Ir su spaudimu, ir ligoninėje.

Tarnavau Guseve, Kaliningrado srityje. Algis tęsė studijas. Susirašinėdavome (nors ne taip intensyviai kaip berlynietiškuoju laikotarpiu). Jis vedė, gimė sūnus. Kartais man pavykdavo ištrūkti į Vilnių. Duodavo leidimą važiuoti į Lietuvą nupirkti dažų arba atsiųsdavo kas nors telegramą, kad atvažiavo aplankyti motina, ir tada gaudavai leidimą išeiti iš dalinio.

Savo ,,kaptiorkoje“, kur paišydavau visus leninus, buvau pasidaręs keliomis plytomis uždengiamą slaptavietę. Joje saugojau aulinius batus siekiantį lietpaltį. Išėjęs iš dalinio krūmuose jį užsivilkdavau.. Traukinyje į Lietuvą tokių kaip aš – ,,čebatuotų“ ir su ,,ploščiais“ būdavo daug (ypač kauniečių).

Vilniuje visada aplankydavau Algį. Jis man demonstruodavo virvę, kurios vieną galą pritaisydavo prie kojos, kitą – prie lopšio. Girdavosi: ,,Išradau, nereikia keltis iš lovos Martyno supti.“ Ir čia veikė jo racionalus mąstymas.

Apie tėvus

Analitinį protą Švėgžda turbūt buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Tėvas mokėsi Kauno meno mokykloje, daiktiškai tapė, rašė pasakas. Iš mamos – gilų emocionalumą. Bet vis dėlto racionalumas ėmė viršų.

Apie Švėgždos visuomeniškumą

Manau, kad visuomeniškumas glūdėjo jo prigimtyje. Ir kapeloje grojo, ir paskui Jaunimo sekciją Dailininkų sąjungoje organizavo – tai buvo pirmas atvejis visoje Sąjungoje ir paskui lietuviškos Jaunųjų tapytojų sekcijos pavyzdžiu steigti analogiški susivienijimai kitose respublikose. Galų gale už darbus ekologine tematika respublikinę komjaunimo premiją davė. Būdavo, sėdime, vyną gurkšnojame, Algis į stalą bilsnoja ir sako: „Aš paimsiu Dailininkų sąjungą“ (o Dereškevičius jam į tai: „Eik tu š...“). Bet visa tai buvo ne dėl kažkokio karjerizmo. Tiesiog norėjo keisti, kautis dėl kažko tikro, gero visiems. Jis jau tada jautė tam tikrą misionieriškumą, nešantį kitiems idėjas. Atmenu, kartą senojoje Dailininkų sąjungoje vyko kažkoks jaunimo pasisėdėjimas (žinoma, su vynu), Algis apie fotorealizmą visiems aiškino: „Štai tokie dalykai dabar pasaulyje vyksta, reikia ir mums.“ O vienas pagėręs menininkas iš Kauno pribėgo ir – kumščiu jam į veidą...

Apie 1973-iųjų parodą

Kai po trejų metų grįžau iš kariuomenės, tapyba Dailės institute buvo panaikinta (tuo metu tokia politika vykdyta iš Maskvos). Gudaitis liepė reikalaut, kad galėčiau mokytis toliau. Švėgžda mokslus jau buvo baigęs. Ateidavau pas jį, matydavau, kaip dirba. Algis tuo metu tapė duris, ant jų prikaltas verbas.

Bendraudavome tarpusavy keturiese – Švėgžda, Dereškevičius, Kuras, aš. Turėdavom parodyti vieni kitiems, ką padarėm. Sovietinio gyvenimo dvilypumas, visa ta apgaulė buvo atsibodusi, mes jos nekentėme. Nenorėjom tapyti dėl tapybos, svarbu buvo kalbėti tiesą.

Tad ir toji mūsų paroda Dailės fondo („P. Cvirkos“) salone 1973 metais atsirado natūraliai. Kuras į visą tą melą reagavo tapydamas šiukšlynus, aš – autobusus, kelio ženklus, Dereškevičius – moteris (su visomis ironiškomis dviprasmybėmis), o Švėgžda – plastmasinius indus, ekologiškas temas. Bent jau man ta paroda neatrodė kažkokia svarbi. Tačiau tapybos sekcijos biuras sureagavo priešiškai: „Manote, kad taip iš karto kažką įrodysite?!“ O Gudaitis labai džiaugėsi, tik vis kalbėjo: „Jūs ir kauniečių nepamirškite, į grupę priimkit“ (Gudaičiui vis regėjosi, kad Martinaitis ir Vaitiekūnas Kaune vargsta vieniši). Esminis skirtumas tarp mūsų ir Algio buvo tas, kad mes tęsėme tai, ko mokėmės institute, pas Gudaitį, o jis sąmoningai ėjo toliau. Pradžioje tie ekspresyvūs, didžiaformačiai, plakatiški darbai (nuo kurių vėliau, beje, Algis atsiribojo – prieš mirtį jis manęs prašė, kad nerodytume tų darbų su Čiurlioniu, Čile ar mechanizatoriais), vėliau pasuko į fotografinį realizmą.

Apie lūžį

Kaip menininkas, Švėgžda išgyveno gilų lūžį (pasakojau apie atvejį su mezgimu). Tas lūžis nebuvo dirbtinis, jis natūraliai atsirado, kai Algis pradėjo tapyti neorganinę gamtą, etnografines kompozicijas, visus tuos sūrius, žalią dėžę... Bet tai buvo natūrali, analitiškai išprotauta kūrybinė evoliucija.

Liga ir atsiradimas Vokietijoje, noras mokytis toliau jį formavo iš naujo. Tai toji liga lėmė esminį lūžį. Ligos atžvilgiu iš pradžių Švėgžda buvo optimistiškai nusiteikęs, kalbėjo, kad viskas bus gerai. O paskui pablogėjo. Atmenu, kai po persodinimo operacijos jo kūnas nepriėmė inksto, jis glostydavo šoną ir kalbėdavo: „Inksteli, tu mano inksteli.“ Gydytojai buvo jį jau nurašę.

Po visų dializių, persodinimų analitinis Algio protas padėjo – kitas tiek nebūtų išgyvenęs. O jis susigyveno su savo liga. Turėjo specialias knygeles, skaičiuodavo visus savo leukocitus, žiūrėdavo, kiek ir ką valgyti.

Ligoninėje jis visus stebino tuo, kad prijungtas prie dializės aparato piešdavo. Daktarams išdovanojo daug savo darbų. Beje, Algis ir pats buvo įtikėjęs, kad turi gydomųjų galių. Ir Elena Gaputytė jo pagalbos prašė.

Paskutinėmis jo gyvenimo dienomis pasakiau jam apie vieną Indijos gydytoją stebukladarį, tačiau jis (visiškai sulysęs) tik nusišypsojo ir numojo ranka. (Panašiai sureagavo į naujieną, kad tapo Akademijos garbės profesoriumi.) Tada jis gyveno jau kitą gyvenimą.

Sirgdamas Švėgžda iš hiperrealizmo pasuko į realizmą (jeigu taip galima pasakyti). Čia jau buvo svarbiau ne fotografinis vaizdas, o kiti, gilesni dalykai. Jį ypač veikė galimybė lankytis Berlyno muziejuose, studijuoti didžiųjų meistrų darbus. Kai nuvažiavau Algio aplankyti, jis mane nusivedė į Senąjį muziejų. Turėjo leidimą bibliotekoje žiūrėti Dürerio, Rembrandto graviūras – iš jų ir mokėsi.

Žinoma, stimulą raižyti suteikė Repšys. Iki tol Algis grafika neužsiiminėjo. O Petras pasakė: „Imk adatą ir piešk iš natūros tiesiai ant plokštelės, tegul ir veidrodinis vaizdas paskui atsispaus.“

Švėgžda visąlaik piešė. Tad ir jo retrospektyvoje, kurioje kaip ir viskas iš esmės sudėta (visas Švėgžda), nebent dar galėjo būti jo piešinių iš natūros. Ir aktų, figūros studijų, ir piešinių.

Apie Švėgždą kaip dėstytoją

Dar Dailės institute Švėgžda dirbo Piešimo katedroje (į Tapybos nepriėmė). Kaip dėstytojas nebuvo kategoriškas, atvirkščiai – jautėsi misionieriumi, nešančiu kitiems tam tikras idėjas. Jam svarbiausia buvo mintis, kad piešti reikia su meile ir kad net menka detalė gali pasakyti esmę. Ir kad piešiant reikia bandyti užkabinti gilesnius dalykus.

Apie bendravimą su Švėgžda jam gyvenant Vokietijoje

Vokietijoje, sirgdamas, jis į mūsų gyvenimą žvelgė tarsi iš toli, tarsi iš paukščio skrydžio. Susirašinėdavome. Rašydavo mums storiausius laiškus su įvairiausiais pamokymais (o mes vis neturėdavom laiko tiek atrašyti). Pradėdavo nuo kasdieninių dalykų, baigdavo esminėmis idėjomis (apie tai, kad reikia organizuoti piešimo iš natūros bienales arba koks blogis Lietuvai yra Sorosas). Jis labai giliai reagavo į Atgimimą, į visus politinius įvykius. Per mane buvo tarsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Rašydavo ir siųsdavo straipsnius į „Šiaurės Atėnus“, „Atgimimą“, tačiau daugelio jų neatspausdino.

Vokietijoje už jo buto sienos buvo bažnyčia. Nuolat girdėdavosi vargonai. Kai atvažiuodavau, jis siųsdavo pradžioje ten. Sakydavo: „Eik, susikaupk, tada ateik.“

Apie Švėgždos santykius su Rytais

Atgimimas pastūmėjo kurti ciklus Tibeto, Amerikos indėnų temomis. Jis sielojosi dėl to, kaip Naujojo pasaulio čiabuvius „suvalgė“ europiečiai, dėl įvykių Tibete (skaitė Dalai Lamą, domėjosi, kas ten vyksta). Visa tai supynė su Lietuvos nepriklausomybės siekiu. Amerikos indėnų gyvenime, Tibete Algis įžiūrėjo labai artimas paraleles su mumis. Apskritai Algiui labai artima Rytų filosofija. Jam ypač svarbus buvo daosizmas (sakė, kad krikščionybė įsigilinusi tik į žmonių tarpusavio santykius ir išnykęs ryšys su gamta, o jam tai buvo be galo svarbu).

Vokietijoje Švėgžda atrado ir Vydūną. Skaitė jį, jo citatų buvo pasikabinęs ant sienų. Apie Vydūną kalbėdavomės dar studijų metais, nes mano tėvas buvo klausęs jo paskaitų, tačiau Berlyne tai atgimė iš naujo. Petras Repšys supažindino Algį su Vydūno mokiniu Viktoru Falkenhahnu.

Jo vėlyvoji kūryba buvo santykis su absoliutu, buvo daugiau nei menas. Labiau priminė meditaciją ir gilų susikaupimą. Net pats santykis su piešiamais dalykais buvo visai kitoks nei anksčiau. Padėdavo tapyti obuolius, prisirinkdavo mažųjų džiaugsmų – šermukšnio uogelių, šakelių, ilgai ieškodavo tinkamo apšvietimo. Piešiami vaisiai net supūdavo, daiktai pasendavo. Piešdamas tiesiog su tais piešiamais daiktais bendraudavo: kalbėdavosi, džiaugdavosi, verkdavo. Piešimas jam buvo kaip tikras ritualas. Ir todėl ten viskas nutvieksta kitokios šviesos.

Tai, ką jis kūrė paskutiniais metais, – viso jo gyvenimo ir kūrybos apoteozė.

Algis save laikė paskutiniu pagonimi. Todėl neatsitiktinai jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai išpilti į Šventąją. Kai viešėjo Lietuvoje (tada, kai piešė Čiurlionio obelis, Raigardą), važiavome pro Šventąją ir stabtelėjome pasėdėti. Jis man sako: „Štai čia ir išpilkit mano pelenus.“

Užrašė Vidas Poškus

„7 meno dienos“ Nr.8 (930), 2011-02-25