Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 8 (930), 2011 vasario 25 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Justinas Marcinkevičius (1930-2011)
In memoriam Justinas Marcinkevičius
Sigita Ivaškaitė : Pažinimas yra regimybė (2)
Užrašai iš pokalbio su Benu Šarka
Erika Grigoravičienė: Kieno nuotraukos? (5)
Apie Tomo Pabedinsko knygą „Žmogus Lietuvos fotografijoje: požiūrių kaita XX ir XXI sandūroje“
Kristina Stančienė: Kad užsimegztų kalba (2)
Paroda „Algimantas Švėgžda (1941-1996). Tapyba, grafika, piešiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Živilė Pipinytė: Riba išlieka (2)
61-ajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Vasario 25-kovo 3
Arvydo Šaltenio prisiminimai apie Algimantą Švėgždą

Vidas Poškus

Apie studijas

 

Su Švėgžda studijavome nuo pirmo kurso. Jis pradėjo mokytis laisvuoju klausytoju. Laisvieji konkuruodavo tarpusavyje, po pirmojo pusmečio ar po pirmo kurso (tiksliai nepamenu) tik vienas galėdavo tapti tikruoju studentu. Buvo velniška įtampa – kuris gi liks iš jų. Liko Algis... Mūsų kurse egzistavo kelios frakcijos, vienai priklausė Kostas Dereškevičius su Algirdu Taurinsku, kitai – mes su Algiu. Abu buvome aukštaičiai ir jau vien tai mus vienijo (nors Algis atvažiavo pabaigęs vieną kursą Telšių technikume). Buvau jauniausias, Algis vyresnis, todėl mokiausi iš jo. O abiem įtaką darė Dereškevičius. Jis buvo dar vyresnis, mokėjo ir subtiliai pablevyzgot. Atmenu, Algis mokė mane šokti čarlstoną – abu įsikabinę rankomis į lovūgalį malėme kojomis visokias figūras. Pirmame kurse su Algiu gyvenome instituto bendrabutyje Cvirkos gatvėje. Iš viso trylika žmonių kambaryje – nieks nieko netvarkė! Kadangi buvo daug pijokų (tokia bohemiška tradicija), po metų visus išmetė iš bendrabučio. Su Algiu sutarėme, kad ieškosime, kur gyventi. Vasaros pabaigoje atvažiavome ir išvaikščiojome visą Vilnių. Nuomojamą kambarį radome tuometinėje Margytės (dabar Krivių) gatvėje, kampiniame name prie aikštės. Į institutą žiemą čiuoždavom nuo Vilnelės kalvų. Kambarys buvo pereinamas, per jį vaikščiodavo dvi šeimininkės dukros – Čiurlionio menų mokyklos mokinės. Mergaitės mokėsi muzikos, už sienos girdėdavosi metronomo švytuoklė.

 

Į svečius ateidavo Leonardas Gutauskas, Petras Repšys, kiti. Atsinešdavo vyno, ir svečiai imdavo aiškintis, kuris iš jų didesnis menininkas. Jie buvo iš aukštesnių kursų ir mums imponavo. Lionka (taip vadindavo Leonardą) buvo senas vilnietis. Jis ir šeimininkę lenkę pakalbindavo, o kai abu su Petru ir Algis užtraukdavo senobiškai lietuviškai...

 

Tame kambaryje ir tapydavome. Nutapiau Algį grojantį gitara. Jis priminė Gogeną, nes buvo tamsus, prakaulus. Tais laikais dar nutepiau per mūsų aikštę einantį gogeniškai sukumpusį Algį. „Iš kur mes, kas mes ir kur mes einam“ – taip pavadinau tą paveikslą ir padovanojau Algiui.

 

Trečiame kurse vėl gavome bendrabutį. Gyvenome kambariuke trise – jis, aš ir Kęstutis Paliokas. Po savo lova Algis laikė stiklainėlius su iš namų atsivežta uogiene – tvarkingai sudėtus, užrištais dangteliais, kitas mamos gėrybes. Ateidavo toks Zenka Liekys ir, jei Algio nebūdavo, išsitraukia jo uogienę, kabina šaukštu ir glosto jo lovą: ,,Algeli, tu geras, tu geras.“ Neklausydavo, kai norėdavau suturėt. Algis grįžta, randa suvalgyta, bet nieko nesako.

 

Pirmą rudenį vežė talkon linų raut ar bulvių kast į kažkokį kolchozą Dzūkijoj. Važiavo ir Gutauskas, tai atmenu, kokį mums įspūdį padarė, kai nuropojo pas šunį, apsikabinęs verkė ir eilėraščius deklamavo. Nakvojom kambary ant šiaudų ir klausydavom jo eilėraščių. Sykį po nakties grįžo su maišu medinių dievuliukų ir visiems mums, ir Algiui, – po skulptūrėlę. Tada valdžia griovė kryžius, ir mums tai buvo signalas juos gelbėti.

 

Kiek vėliau į tą patį kolchozą važiavome skaityti eilėraščių. Institute buvo poetų būrelis – Gutauskas, Šarūnas Šimulynas, Vytautas Mačiuka, Ričardas Vaitiekūnas, Antanas Martinaitis, kiti, ir mane priėmė. Poetus lydėdavo studentų kapela. Švėgžda eilių nerašė, užtat puikiai mušė būgną, grojo armonika. Salė pilna kaimiečių. Vieni skaitėm eiles, pertraukėlėse grojo Algio kapela. Paskui girdė: ir poetus, ir muzikantus. Blūdinėjom mėnulio apšviestais laukais.

 

Apie vieną nuotrauką (tapybos studentai su ožkele)

 

Čia mes – iš kairės aš pats, Algis Taurinskas, Švėgžda, Valerijus (,,Valerka“) Dambrovskis ir Kostas Dereškevičius per tapybos praktiką antrame kurse. Tik Kuro nėra, o šiaip būtų visi iš mūsų tapybos ketvertuko. Ukrainietis Valerka gyveno Žvėryne, turėjo daugybę klasikinės muzikos plokštelių, todėl dažnai eidavom pas jį klausytis. Tapybos praktika vyko ties Vepriais, prie Šventosios, laukinėje vietoje. Gyvenome palapinėje. Vienas virdavo valgyti, kiti tapydavom. Vladas Karatajus buvo pirmas mūsų tapybos mokytojas. Prižvejodavo mums ir pietums, ir vakarienei.

 

Apie dėstytojus – Vladą Karatajų ir Antaną Gudaitį

 

Pirmus dvejus metus mokėmės pas Karatajų. Jautėm, kad jis geras mokytojas. Karatajus kaip portretistas darė įtaką, formavo supratimą, kad pasaulis yra kaip portretas, kad visame kame reikia matyti charakterį. Tik reikia labai įsižiūrėti. Tuo metu buvo rusiškai išleista Johno Rewaldo knyga „Postimpresionizmas“. Ją skaitėm ir nagrinėjom. Radom Karatajaus technologijos kurso tęsinį – ypač spalvų teorijos...

 

Vėliau mūsų mokytojas buvo Gudaitis. Kai jam tekdavo vesti politines valandėles (tokios buvo būtinos), būdavo, ateina ir tarsi rimtai, bet jausdavom, kad ironiškai, sako: ,,Matote, kaip Chruščiovas, aplankęs parodą Manieže, rūpinasi menu ir moko, kas gražu, o kas ne.“ Kartu su Gudaičiu eidavome į parodas, analizuodavom paveikslus. Gudaitis paveikė mus kaip asmenybė. Aš dar namuose buvau vartęs „Naujosios Romuvos“ komplektus, kur buvo anų laikų legendos – A. Gudaitis, V. Vizgirda, A. Samuolis. O čia atvažiuoji į Vilnių ir prieš tave tas pats Gudaitis ir tave dar moko. Daugelis mums jo pavydėdavo.

 

Profesorius mus kankindavo su savo pastatymais. Būdavo – ištisas valandas komanduodavo: ,,Kabink tą, o tą mėlyną ten prikalk, perkabink ir t.t.“ Nuvaikydavo, per vieną dieną nebaigdavo, tęsdavo kitą dieną. Galop atėjęs numodavo ranka ir sakydavo: ,,Kam aš čia stengiuos, chaosą turit tapyti.“ Bet tie pastatymai būdavo tapybiškai gilūs, tokie ispaniški (ar velaskeskiški), dažnai sezaniški. Būdavo, knisiesi, knisiesi, nepagauni kokio nors spalvinio santykio, o jis prieina tardamas: „Duok, aš čia tau padėsiu“, ir užtepa taip dieviškai, kad iš balno išmu�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru