D. Šabasevičienės pasirinktą laisvą knygos kompoziciją, matyt, nulėmė aktoriaus ir teatrologės susitikimai, kai V. Masalskis rodydavo savo pastatymus Nacionaliniame dramos teatre, kur dirba ir knygos sudarytoja. Laisvas, improvizuotas dialogas, gimstantis čia pat, per susitikimą, suteikia knygai gyvumo. Bet, kaip suprantu, kai kurios dialogo kryptys knygos autorės buvo iš anksto numatytos, aptartos su artistu iki būsimo susitikimo prieš ar po spektaklio.

Daiva Šabasevičienė visą knygos erdvę užleidžia Valentinui Masalskiui, pati yra tik kukli klausiančioji, o kartais ir provokatorė, pateikianti kokį nors aštresnį klausimą artistui, kuris tas „kietas“ problemas gliaudo it riešutus.

Šiaip ar taip, iš gausaus šiandienos aktorių būrio D. Šabasevičienė išskyrė būtent tą, kuris turi ką pasakyti, kuriam rūpi gerokai platesnis klausimų ratas, o ne tik jo asmeninė sceninė veikla. Perpasakoti, apie ką mąsto ir svarsto V. Masalskis šioje knygoje, reikštų po puslapį ją sukonspektuoti. Tuo tarpu paėmę knygą į rankas, godžiai ją perskaitysite.

Man pasirodė ypač prasmingos ir aštrios artisto mintys apie šiuolaikinio teatro neišspręstas organizacines ir menines problemas, apie aktoriaus padėtį ir pavojus, kurie šiandien ypač išryškėjo siautėjant televiziniam žemiausio lygio popsui... V. Masalskis sako: „Šiandien niekas viešai neįvardija, ar teatras fiktyviai išlaikomas - kuriama iliuzija, - ar iš tikrųjų išlaikomas.“ (p. 104) Ir toliau: „Mes nemokame kovoti. Tai rodo mūsų nebrandumą, mes nesam bendruomenė. [...] Mes norime kurti ir neapsimetinėti, jog valstybė rūpinasi menu, švietimu ar kuo nors kitu. Dėl to aš labiau kaltinu mūsų visuomenę, o ne valdžią. Jeigu mes mokėtume reikalauti, daug kas pasikeistų.“ (p. 109)

Mielas Valentinai, ar esate įsitikinęs, kad kokiu nors būdu galima išjudinti absoliučiai inertišką, abejingą mūsų teatrinę bendruomenę? Juk kaimyninėse šalyse veikia teatro sąjungos ar kitokio tipo organizacijos, kurios ir suburia teatro žmones patiems įvairiausiems tikslams, uždaviniams ir žygiams. Mes - padrikas būrys. Kartą, prieš daugelį metų, keli ryžtingi vyrai aktoriai ėmėsi iniciatyvos sukurti kažką panašaus į teatro bendruomenę, siūlė programą. Kas iš viso to išėjo - ogi spektaklis, kuriame kiekvienas, lipęs į tribūną, siekė kuo efektingiau suvaidinti savo vaidmenį. Tuo tarpu Teatro sąjunga, „atstovaujanti“ visose įmanomose komisijose mūsų gausiai teatro visuomenei, o iš esmės tik savo draugų būrelio interesams, renka vis tą patį amžinąjį pirmininką... Kur toliau beeiti?

V. Masalskis turi savo apgalvotą teatro valdymo modelį, kurį pateikė dar 1994-1995 m.: „Ministerija turėtų nustatyti, kiek aktorių turėtų dirbti teatre: jeigu, tarkim, dvidešimt, tai jie ir turėtų būti išlaikomi kaip visi nemažai gaunantys Lietuvos valdininkai, kad ir tos pačios ministerijos. Ar tuomet norėtum prarasti savo vietą?“ (p. 104) Didelį susirūpinimą V. Masalskiui kelia šiandieninė aktorių padėtis, apie kurią jis kalba be užuominų, tiesiai ir šviesiai: „Žmogus, kuriam televizijoj mokami dideli pinigai, net nesuvokia, kad tai ne veltui. Jam mokama už tai, kad jis atsisakytų savasties. O jeigu toks žmogus jau dirba teatre ir paklūsta televizijos rinkai, jis iš mūsų tiesiog šaiposi. Jam žmogaus savastis jau nerūpi, jam svarbu jo džipas ir panašiai. Reikia apsispręsti: ar mes puoselėjame savastį, ar norime išsibarstyti?“ (p. 106) Ir toliau: „Lietuvoje šiandien aktorius šaiposi, tyčiojasi iš visko: iš jausmų, iš personažų, iš žmonių. Tyčiojimasis tapo duona kasdienine. Atsirado ne vienas spektaklis, kuriame aktoriai akivaizdžiai tyčiojasi iš savo vaidmenų. O tai yra pats baisiausias dalykas. [...] Tuomet apie kokias vertybes mes galime kalbėti?“ (p. 145)

V. Masalskis susirūpinęs ir šiandienos aktorių mokykla: „Man svarbu jaunus aktorius išmokyti profesinės gramatikos. [...] Dabar Lietuvos teatro mokyklos yra inkubatoriai: visi gamina „blogesnį“ savo paties variantą. [...] Niekam nesvarbi profesinė esmė - gramatika, amatas. [...] Į mokyklą ateinama ne kurti, o mokytis.“ (p. 137)

Ir tai - ne skambios deklaracijos. Per V. Masalskio knygos pristatymą Nacionaliniame dramos teatre turėjome galimybę susipažinti su jo vadovaujamu vienos Vilniaus kolegijos aktorių kursu. Tai buvo originali aktoriaus meistriškumo pamoka, kur būsimieji atlikėjai demonstravo judesį, ritmo pratimus, vokalą, viską atlikdami itin tiksliai, dėmesingai, su išmone. Jauti tvirtą pedagoginę V. Masalskio ranką, jauti ir jo mokinių didelį suinteresuotumą ir atsidavimą tam sceniniam žaismui. Toks patyrusio artisto pedagoginis metodas visai tiktų ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, pagyvintų, atgaivintų kūrybos procesą.

Smelkdamasis į vaidybos problemas kažkaip organiškai V. Masalskis atėjo ir į režisūrą. Jo spektakliai - skaidrūs savo koncepcija, pulsuojantys emocijų karščiu, neramūs, dirglūs, kupini įvairiausių ritmų, nuotaikų, dažnai netikėtų simbolių, vaizdinių detalių. Sakyčiau, kad šis nerimstantis aktorius sukūrė savą originalią režisūrą. Man patinka V. Masalskio spektakliai, nes juose matai ir jauti aktorių, matai ir patį šėlstantį režisierių, kuris žino, kaip mus - žiūrovus padirginti, paveikti, supurtyti.

Tai, galima sakyti, jau Masalskio teatras, giliai išmąstytas ir savitas. Toks artisto kelias į režisūrą – prasmingas. Tai, žinoma, ne tie režisūros „dadaistai“, neturintys režisūros profesijos pagrindų, šiandien beviltiškai besikapanojantys scenose su savo „produkcija“, kurios įkaitais, deja, mes tampame...

V. Masalskis - skvarbaus kritinio proto nenuorama, ramybės drumstėjas. Jis negali praeiti pro šalį, jei mato netvarką, neteisybę, akivaizdų melą. Todėl D. Šabasevičienė ir suteikia jam galimybę išsisakyti, supykti, pasiautėti, todėl skaitydama jo aistringus ir ugningus monologus beatodairiškai jais tiki, o jo pastabumas, taiklios psichologinės charakteristikos, vaizdingos detalės net nustebina. Iš esmės V. Masalskis skverbiasi į kūrybinio proceso, ypač vaidybos meno gelmes, plačiai atverdamas savo artistinę laboratoriją, svarstydamas ne tokius jau ir paprastus teatro meno klausimus, o tai rodo jo intelektą, didelį kultūrinį ir filosofinį išprusimą, aiškią pilietinę poziciją.

Bet labiausiai ši knyga atveria pačią V. Masalskio asmenybę - šakotą, dygią it kaktusas, nervingą ir siautulingą. Dar - nuolat konfliktuojančią su vidutinybe, prastu menu ir miesčionišku skoniu. Parodo jį kaip nonkonformistišką kovotoją (kartais ir su vėjo malūnais), dar - keistą mistiką, retsykiais mėgstantį pakoketuoti su žiūrovu, pažerti neiššifruojamų aforizmų... Bet tai – ryški meninė siela, kurioje blyksi talentas, - dabartinėje aktorystėje vis retesnis dalykas.

D. Šabasevičienės knyga leidžia tarsi iš labai arti pažvelgti į Valentino Masalskio imponuojančią asmenybę, suvokti jo kūrybinius principus ir menines nuostatas, pamatyti jo keistus, dirglius, kupinus galingos vidinės ekspresijos ir nerimo sceninius herojus, kuriems taip nelengva gyventi netobulame pasaulyje. V. Masalskis knygoje dažnai kalba apie tai, kad žiūrovui reikia duoti: „Jeigu tu išmoksi duoti, būsi laimingas pasirinkęs bet kokią profesiją: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardės būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry „Karaliuje Ūbe“, bet duoti jie pamiršę.“ (p. 24)

Ką gi duoda Valentinas Masalskis, išeidamas į sceną? Jo herojai dažniausiai vieniši, apsupti dramatiškų aplinkybių, neramūs, savaip nelaimingi, bet visus juos užvaldo ir pakylėja du jausmai - nenumaldomas Tiesos troškimas ir amžina Abejonė. Tai, žinoma, ne mocartiška, o skaudi bethoveniška tonacija. Man atrodo, kad šiam Artistui toks panirimas į psichologines žmogaus sielos gelmes suteikia ypatingą palaimą. Jis - tikras tragedinis artistas.

Prie ąžuolinio V. Masalskio stalo, o gal ir prie mano nedidelio stalelio norėčiau pasikalbėti su Valentinu Masalskiu ne tik apie jo, bet ir apie mano profesiją - teatrologiją. Ji šioje knygoje yra pristatyta, švelniai tariant, gana keistai. Tai būtų pretekstas pasišnekučiuoti ir apie mudviejų profesijų sąsajas. Bet tai - tik detalė.

Daivos Šabasevičienės sumanyta ir parengta knyga - reta dovana Valentino Masalskio talento gerbėjams, suteikianti galimybę įdėmiai Jį išklausyti, kartais ir pasiginčijant. O gal ir suvokti kažką esminio. To, matyt, siekė ir knygos autorė.

„7 meno dienos“ Nr.7 (929), 2011-02-18