Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 7 (929), 2011 vasario 18 d. > Dailė > Kalbėjimas erdvėmis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kalbėjimas erdvėmis


Pokalbis su architektu Hermanu Kossmannu


Karilė Nefaitė

Share |
Psichiatrijos muziejus „Het Dolhuys“ Harleme, Olandijoje, įkurtas 2005 m.
Sausio mėnesį Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Architektūros pokalbių fondo rengiamas paskaitų ciklas „Show off: reginio architektūra“. Trečiosios paskaitos svečias - vienas Amsterdame įsikūrusio parodų architektūros ir dizaino studijos „Kossmann.dejong“ įkūrėjų Hermanas Kossmannas.

 

Ši studija kuria ekspozicines erdves, skirtas įvairioms temoms - nuo istorijos, literatūros iki gatvės meno, psichiatrijos ar mikrobiologijos. Paskaitoje „Pasakojančių erdvių kūrimas“ buvo pristatyta ir neseniai išleista knyga „Pasakojančios erdvės“, kurios bendraautorė Suzanne Mulder taip pat viešėjo Lietuvoje.

 

Kas padaro erdvę įtraukiančią, pasakojančią?  

 

Pagrindinis tokios erdvės požymis yra žmonės, kurie nori joje būti. Tai yra esmė. Tokia erdvė – tai ne tik forma ar vieta, bet ir vietos dvasia, atmosfera, užpildyta pasakojimu, istorija, drama, jausmais, kitomis emocijomis. Ir tai yra dalykai, kuriuos mes turime sumodeliuoti naudodami architektūros ir dizaino priemones. Todėl dirbame ne tik su muziejaus interjerais: juos perdažome, perstatome etc., bet kuriame naratyvą, siužetą, kuriuo ir užpildome tą erdvę.

 

Paskaitoje kritikuojate tradicinį muziejų. Kuo jis nepatrauklus? Ankstesnėms kartoms tiko, kodėl nebetinka šiandien?  

 

Tradiciniu vadinu tokį muziejų, kuris koncentruojasi į objektą, kolekciją. Daiktas įdedamas į vitriną ir visa lankytojo patirtis siejama tik su šiais eksponuojamais objektais. Kartais to pakanka, nes daiktai patys pasakoja istorijas. Vis dėlto ši koncepcija dažnai tampa šiandieninių muziejų problema - jaunimas nebenori į juos eiti, jiems tai nuobodu. Daiktai, ištraukti iš konteksto, nieko nebepasakoja. Mėginant užpildyti šias spragas, atsiranda gausybė teksto. Tradiciniame muziejuje eksponuojama arbatos šaukštelių kolekcija nieko nepasako apie arbatos gėrimo kultūrą. Rodyti ne šaukštelius, o pasakoti, kas yra arbatos gėrimo kultūra, - būtent taip aš suprantu mūsų studijos darbo tikslą.

 

Tam tikra prasme Jūs kuriate patį eksponatą, t.y. kuriama ekspozicija tampa eksponatu, o ekspozicijos architektai tampa pačios ekspozicijos kūrėjais?  

 

Būtent. Eksponuojamas nebe daiktas, o erdvinis pasakojimas. Žinoma, tas pasakojimas nėra visiškai mūsų, kaip nepriklausomų kūrėjų. Tai būtų galima palyginti su knygos rašymu ar filmo režisavimu. Tarkime, kurdami Psichiatrijos muziejų mes dirbome su autentišku turiniu, kurio negalėjome iškraipyti. Tačiau kaip ir kuriant filmą pagal W. Shakespeare'o „Makbeto“ siužetą nevartojama XVII a. kalba, bet pateikiama visiškai nauja ir moderni, auditorijai suprantama kūrinio adaptacija, taip dirbame ir mes - originaliam turiniui suteikiame šiuolaikišką, patrauklią išraišką.

 

Didelė atsakomybė - juk Jūs formuojate pasaulėžiūrą apie pristatomus dalykus, atrenkate, kas temoje yra svarbiausia, o ko galima atsisakyti ir pan. Pagal išsilavinimą esate architektas, tačiau tenka pasakoti apie daugybę su architektūra nesusijusių dalykų. Kaip Jūs tai suderinate?  

Aš ne vienintelis parenku, ką rodysim. Veikiau aš režisierius, sakantis, kaip tai parodyti. Taip, kiekviena paroda turi vis naują temą, kurios aš anksčiau niekada nesu studijavęs, todėl pradžioje suburiame tos srities ekspertus, mokslininkus, studijavusius mus dominančią sritį daugybę metų. Jie mums ir padeda atsirinkti, kas temoje yra svarbu, ką verta ir įdomu parodyti. Vėliau aš tampu režisieriumi, kuriančiu iš šios medžiagos pasakojimo fragmentus, kuriuos išdėliojame muziejaus erdvėje. Esminis skirtumas nuo filmo yra tas, jog filmo režisierius visuomet žino, kur yra jo lankytojas. Jo pasakojimas linijinis. Muziejaus lankytojai pasakojime juda laisvai.

 

Galbūt Jūsų muziejiniai pasakojimai labiau primena internetą: lankytojui pateikiama duomenų bazė, kurioje jis naratyvus iš duotų fragmentų dėliojasi pats.  

 

Taip, mūsų kuriama erdvė labiau primena internetinę svetainę, kurioje sudėti pasakojimo elementai, o lankytojas gali laisvai jais operuoti. Toks istorijos perteikimo būdas labiau tinkliškas, nei linijinis. Parodą aš suprantu kaip vieną pasakojimo formų (greta kino ar literatūros). Todėl jei pastebiu, kad toks pasakojimo būdas temos atskleidimui būtų labiau tinkamas, užuot rengus ekspoziciją, pasiūlau tiesiog statyti filmą ar rašyti knygą.

 

Pasaulinėje „Expo 2010“ parodoje Šanchajuje Kinijos užsakymu pustrečių metų kūrėte paviljoną, kuriame buvo supažindinama su pasaulio miestų gyvenimo kokybe. Esate minėjęs, kad tai buvo išskirtinė patirtis. Papasakokite apie architekto darbo specifiką tokioje nedemokratinėje valstybėje kaip Kinija. Galbūt pradėjote labiau vertinti kūrėjo laisves Olandijoje?  

 

Tai buvo Pasaulinei parodai skirtas užsakymas - kinai iš mūsų tikėjosi tarptautinio, globalaus požiūrio, tad mes turėjome nemažai laisvių. Tikrai nežinau, kaip būtų buvę kuriant muziejų kur nors provincijoje pagal vietinį užsakymą. Vis dėlto tai buvo kinų paviljonas, tad viskas buvo griežtai kontroliuojama iš Pekino. Darbas prasidėjo nuo to, jog gavome vos vieno lapo aprašą apie tai, ko jie šiam paviljonui norėtų. Kitaip tariant, jie patys, kaip klientai, neįsivaizdavo, ko galėtų tikėtis. Buvo tik temos pavadinimas bei numatyta 22 m aukščio 15 000 kv. m. ploto erdvė, skirta užpildyti pasakojimu šia tema. Susitarėme taip: mes viską sukuriame, o kinai pastato.

 

Mūsų pirmoji idėja jiems iškart patiko. Jos koncepcija - sekti šešias skirtinguose pasaulio miestuose gyvenančias šeimas, kurių istorijas registruotume, filmuotume, o paskui šiuos pasakojimus perkeltume į paviljoną. Kai sakėme, jog tik gražiai pristatomais dalykais niekas nepatikės, kinai mus suprato. Vis dėlto užsakymas buvo tikrai politizuotas - visų kritinių, nepatogių elementų turėjome atsisakyti. Pavyzdžiui, pradinė idėja parodyti ir vargšų, ir turtuolių šeimas baigėsi tuo, kad visos pristatomos šeimos priklausė išskirtinai vidurinei klasei. Vienas iš pasirinktų miestų turėjo būti Paryžius, tačiau po Dalai Lamos apsilankymo šiame mieste tokios minties taip pat teko atsisakyti.

 

Turėjote priimti nemažai vertybinių kompromisų. Kaip Jūs, būdamas kūrėjas, susitaikote su tuo?  

Mūsų studijoje buvo nemažai diskusijų šia tema. Tenka pripažinti, kad esu menininkas, bet nesu autonomiškas. Kinijoje aš, kaip kūrėjas, tikrai nebuvau laisvas. Olandijoje tokio projekto būtume atsisakę. Čia, Europoje, būtume laikęsi kur kas kritiškesnės principinės pozicijos - paviljone, pristatančiame gyvenimo kokybę pasaulio miestuose, turėtų būti parodyti visi gyventojų sluoksniai: ir turtingieji, ir vidurinioji klasė, ir vargšai. Reikia pripažinti, kad pasaulinėse „Expo“ parodose apskritai nepamatysi kritiškos ekspozicijos. Jos stipriai skiriasi, pavyzdžiui, nuo Venecijos bienalės.

 

Vis dėlto architektui toks darbas, kai suteikiamos plačios idėjų įgyvendinimo galimybės, didžiuliai projekto mastai, yra nepakartojama patirtis. Pavyzdžiui, mes suprojektuojame milžinišką konstrukciją, o kinų atsiųsta kariuomenė atvažiuoja ir ją pastato. Negali tokios galimybės praleisti.

 

Kalbėdamas apie įtraukiančios, pasakojančios muziejaus erdvės kūrimo principus minėjote siužetiškumą, interaktyvumą, koncentruotų patirčių, emocijų perteikimą, traukos taškų formavimą ir kt. Ar nemanote, kad šiuos principus yra labai gerai perpratęs ir komercinis sektorius, sėkmingai juos taikantis nuo pramogų parkų iki prekybos centrų? Kuo Jūsų kuriami muziejai nuo jų skiriasi?  

 

Taip, be abejo. Komercija - tai mėginimas parduoti prekę. Mes mėginame „parduoti“ istoriją. Mūsų tikslai yra panašūs tuo, jog siekiame pritraukti lankytojus, kad jie norėtų „nupirkti“ tai, ką mes siūlome. Iš esmės tiek muziejaus, tiek komercijos atveju pateikimas yra susijęs su komunikacija, ryšių tarp žmonių bei siūlomo produkto kūrimu. Tik mes ne parduodame prekes, o siūlome kultūrą. Taisyklės yra tokios pačios kaip ir parduodant. Žmogus, kuriantis reklamą ar komercinį dizainą, ieško būdų, kaip pritraukti pirkėjus, kaip komunikuoti su skirtingomis pirkėjų grupėmis, kaip juos išprovokuoti vienaip ar kitaip elgtis ir pan. Mes sprendžiame lygiai tokias pačias problemas, skirtumas tik tas, kad nesiekiame komercinės naudos, be to, mes kuriame kažką unikalaus - nepardavinėjame daugybės vienodų daiktų. Tokios šiandienos tendencijos: muziejai naudoja komerciniame sektoriuje taikomas žmonių pritraukimo metodikas, o prekybos centrai vis dažniau perima įvairias muziejines eksponavimo, pateikimo technikas. Sportbačiai nebėra tik sportbačiai, tai visa sėkmės istorija, tai sukeltas išgyvenimas. Pasakojimas, emocija padeda „parduoti“. Šis principas galioja ir prekėms, ir kultūrai.

 

Susidaro įspūdis, kad nematote problemos dėl kultūros komercializacijos tendencijų, dėl to, kad kultūra ir komercija panašėja formos, taip pat neišvengiamai ir turinio prasme. Galbūt įsitikinimas, kad rimta kultūra reikalauja žiūrovo pastangų, yra klaidingas? Vis dėlto kaip Jums pavyksta išlaikyti šį balansą ir išvengti „Disneilendo“ efekto?  

 

Nematau čia problemos. Man atrodo įdomu, kad forma tampa ryškesnė už turinį. Ši tendencija bendra komerciniam sektoriui ir kultūrai apskritai. Žmonės dabar visur ieško pasitenkinimo. Vis dėlto turinys, pasakojimas mums labai svarbus, todėl vieną iš sluoksnių sudaro pramoginis elementas. Visiems patinka, kai muziejaus atmosfera yra maloni, patraukli. Žmonėms nuobodu žiūrėti į atskirus eksponatus ir skaityti juos aiškinančius tekstus. Mūsų tikslas yra pasiekti platesnę auditoriją, todėl elementai, istoriškai būdingi žemajai kultūrai, tampa šiuolaikinio muziejaus dalimi.

 

Bandome atrasti šį laikotarpį atitinkančią pusiausvyrą tarp dviejų komponentų: siūlomos intriguojančios patirties, pramogos bei turinio, žinių. Kur ta pusiausvyra - klausimas ne tik mums, bet ir visai visuomenei. Teminiai parkai, tokie kaip „Disneilendas“, yra skirti tik pramogai, todėl mes niekada nesutiktume jų projektuoti - jie stokoja turinio, žinios, kurie mūsų darbe visada yra išeities taškas. Pramogų parkai yra plokšti, jie nenaudoja abstrakcijos, kaip elemento, kuriančio gilesnes prasmes. Dažnai ten rodomi vaizdai turi aiškias ir tiesiogines reikšmes: ragana yra ragana, saulė yra saulė. Mes daugiau orientuojamės į tokias meno formas kaip instaliacija, scenografija, kur vaizduojami dalykai nenurodo konkrečių objektų. Pavyzdžiui, jei norime sukurti mišką, mes niekada nesistengsime imituoti tikrų medžių.

 

Ekspozicijomis tarsi kuriate „potyrių salas“, kuriose žmonės gali intensyviai išgyventi įvairius gyvenimiškus dalykus. Ar realūs išgyvenimai nenublanksta prieš tokias koncentruotas patirtis?  

Kurdami Psichiatrijos muziejų stengėmės, kad tik į jį įžengus viskas būtų susiję su šia patirtimi, normalumo/nenormalumo išgyvenimu. Net kasininkas čia gali tau be priežasties pareikšti, kad tu jam nepatinki, ir pan. Toks metodas, kai viskas dedikuojama konkrečiai vienai temai, naudojamas ir „Disneilende“. Vis dėlto realybė yra kur kas įdomesnė. Olandijoje šiuo metu ypač populiarėja dokumentiniai filmai, žaidžiantys tikro gyvenimo ir fikcijos kategorijomis, filmuojantys ir aktorius, ir paprastus žmones, jų gyvenimą. Filmų kūrėjai teigia, kad realybės, tokios, kokia ji yra, fiksavimas yra kur kas dramatiškesnis ir keistesnis, nei buvo įsivaizduojama iki šiol. Niekas niekada nepranoks tikro pasaulio - tiesiog reikia mokėti į jį pažvelgti. Žmonės juokiasi iš mano įpročio žiūrėti į daiktus ir įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti jų paroda. Toks žvilgsnis padaro kasdienybę įdomią. Yra daugybė įvairių būdų žiūrėti į realybę. Mūsų parodos tam padeda. Tarkim, naujausia ekspozicija apie mirtį supažindina žmones su ritualais, tradicijomis, kurie daugeliui yra nebežinomi. Tokiu būdu inspiruojama nauja tema diskusijoms, pokalbiams, apmąstymams, supažindinama su tolimomis tradicijomis, prie kurių galbūt niekada gyvenime neturėtum progos įprastai prisiliesti.

 

Teko girdėti, kad darbo metodai, komandos sudėtis yra viena Jūsų studijos sėkmės paslapčių.  

 

Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjome sujungti skirtingas dizaino kultūras: grafikos dizaineris mato tą patį daiktą visiškai kitaip nei architektas, interjero ar produktų dizaineris. Drauge visus subūrus, gaunamas kur kas visapusiškesnis rezultatas. Atsiranda daugybė naujų kampų, sluoksnių. Nors nemažai dirbame su architektais, nesuprantu, kaip jie apskritai kažką sukuria. Dauguma jų pradeda nuo funkcijos, analizės, kvadratinių metrų ir pan. Daugelis tų, su kuriais teko dirbti, niekada nepradeda nuo koncepcijos, abstrakčių idėjų. Būtent nuo to darbą pradedame mes.

 

Šiuo metu kuriame muziejų, skirtą mirties temai. Darbo pradžioje nagrinėjame įvairių kultūrų mirties sampratą, buriame šios srities žinovus, šie pasakoja, kaip mirtis suprantama skirtingose šalyse, kokios su ja susijusios tradicijos, simboliai. Nagrinėjamos temos ekspertai, žinovai yra pagrindiniai įkvėpėjai - visą gyvenimą profesoriaus kauptų žinių esenciją transformuojame į materiją. Tačiau pati pradžia visiškai nesusijusi su materialia išraiška. Šiame etape mane labiausiai domina, kodėl šie žmonės yra susidomėję savo tema, kuo ji patraukli. Kai išgirstu pakankamai, galiu susidaryti vaizdą, kas analizuojamoje temoje yra svarbiausia, kas turės būti išdidinta, o ko visai nepaliesime. Visada galima prirašyti biblioteką knygų viena ar kita tema, bet archyvas niekam neįdomus. Mes kuriame baigtinį objektą, ekspoziciją, tad ateina laikas, kai turiu pasakyti: „Gana, išgirdau pakankamai.“

 

Toliau prasideda darbas skirtinguose lygiuose. Pavyzdžiui, galiu pradėti paklausdamas šviesų dizainerio, kaip jis viską įsivaizduoja. Jis mąsto tik šviesos kategorijomis, niekuo daugiau. Taip atsiranda vienas sluoksnis. Tada klausiu grafikos dizainerio, kaip jis temą įsivaizduoja teksto, grafinių simbolių lygiu. Tokiu būdu sluoksnis po sluoksnio sukuriamas įvairiapusiškas, daugiasluoksnis ekspozicijos pavidalas. Mano vaidmuo čia yra kaip režisieriaus, nuolatos sekančio pasakojimo liniją ir besistengiančio visus šiuos sluoksnius sukontroliuoti. Keista, kad filmų režisierių vardai visiems gerai žinomi, o parodų architektai dažniausiai lieka anonimiški.

 

Pasirenkant projektą, mums svarbūs keturi dalykai. Visų pirma - tai įdomi tema. Studijoje sakome, jog kai darbas tampa tik darbu, jis tampa nebeįdomus. Antra - ambicingas užsakovas. Jei klientas neturės ambicijų, nieko gero pasiekti nepavyks. Trečia - įkvepianti vieta. Ketvirta, žinoma, - pinigai. Tačiau tai tikrai nėra svarbiausias dalykas.

 

Kalbėjosi Karilė Nefaitė



„7 meno dienos“ Nr.7 (929), 2011-02-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Architektorius :), 2012-03-08 13:00

Gal išsipildys ateities vizija?....
Visų pirma - tai įdomi tema. Ekologiškas gyvenamasis namas prie tvenkinio... Fasadai iš saulės kolektorių, Fotochrominis arba elekrochrominis stiklas. Mini hidroelektrinė, Akvariumas rodantis tvenkinio dugną ir t.t.
Antra - ambicingas užsakovas. Jaunas, novatoriškas ir lankstus užsakovas. Idėjos išpildymui nori paskirti ~4 000 000lt
Trečia - įkvepianti vieta. Vieta tikrai įkvepianti. Įdomus reljefas.
Kaip vertinate? :)

:D, 2011-08-07 16:18

Ir kodėl taip vyksta? Kas žino?

Na apie architektūros istorija., 2011-08-07 16:17

Įdomi detalė. Architektai kartais daro keistas prielaidas nežinodami istorinio konteksto. Ir taip pakliūna į savo pačių sukurtus narvus... Ir tokių atvejų pilna... Politiniame, filosofiniame, psichologiniame kontekste...

wERkYfyVI, 2011-08-05 11:12

I'm shocked that I found this info so eiasly.

:D, 2011-04-08 01:19

:) Gal laiko mašinos "rakteliai" politikų rankose? į kieno ateitį? Planetos? Architektūros? Mokslo? Visuomenės? Paskutinių jungčių? Šviesaus rytojaus??? Na, kažkoks Cunaminis Demiurgas sugriovė nemažai architektūros Japonijoje. Kaip tai suprantate?? Pop posakiai: Jeigu norite laimeti architektūros konkursus, tai smulkiai išstudijuokite architektūros istoriją. Ir išstudijavę nepamirškite... Graikams nepatiko esama tikrovė, todėl jie susikūrė savo architektūrą ir t.t... Pvz. Française Démiurge Le Corbusier sumąstė soceksperimentą kai žmonėms leido pertvaras ir t.t. (pastato vidinę strukturą) nusibaraižyti patiems ir įsirengti pagal savo architektūrinę interpretaciją. "Liberalistinis" eksperimentas nepavyko. Reikėjo profesionalų pagalbos. Ex (lot.) Peri (gr.) Mentor (gr.) Mentorius grįžo prie savo darbo, nes architektūros neišmanėliams truko arch. mentaliteto. Sektantas nuo žodžio sekti. Galima daug kuo sekti. Pvz.: pasakom, popsu, AS, ES, USA... Kuo "meninykai" seka ??? Architektai ???

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti