Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Rytietiška muzika


Euroradijo transliacija iš Nacionalinės filharmonijos


Rasa Aukštuolytė

Share |
M.Raškovskio nuotrauka iš LNF archyvo
Greičiau rudenišką, nei žiemišką vasario 5-osios vakarą muzikos mėgėjai, nusprendę praleisti Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje (o ji buvo pilnutėlė) kartu su LRT radijo programos „Klasika“ ir dar 12 šalių Euroradijo auditorija, klausėsi Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro parengtos programos „Arabeska“.

Tai skirtingų tautų bei epochų kompozitorių darbų, kuriuose kiekvienas jų atskleidė savitą santykį su Rytų muzikos kultūra, mozaika. Su Lietuvos klausytojais Euroradijo eteryje jos klausėsi Estijos, Danijos, Ispanijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Portugalijos, Slovėnijos, Turkijos ir Vokietijos muzikos mėgėjai.

 

Euroradijo koncertas prasidėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos specialiai šiai progai užsakyto kūrinio premjera - vieno produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių Algirdo Martinaičio opusu orkestrui „Saulės kelias“ („The Path of the Sun“). Geriausia jį pristatyti paties autoriaus žodžiais: „Garsioji frazė Ex oriente lux - Šviesa eina iš Rytų - suteikė kryptį šiam kūriniui, grįžimą į Rytų kultūrų pasaulį, pasikartojant Li Bo, Wang Wei'aus eilėraščius, peržvelgiant Ma Yuanio reprodukcijas, perklausant Bali salos gamelaną, japonų gagaku... Sykiu prie nieko neprisirišant, viską bendrinant, rišant į vieną pynę, girliandą garsus, vaizdus, žodžius. Kaip arabeskoje augalijos, gyvūnijos kristalų pynimasis per simetrinius junginius įgauna nepakartojamą ornamentinį skambesį. Arabeska „Saulės kelias“ sudaryta iš nedidelių Rytų muzikai artimų ritminių, melodinių švystelėjimų. Visa tai sietųsi su Saulės keliu, atvingiuojančiu į mūsų Vakarus.“

 

Iš karto po to Nacionalinės filharmonijos publika ir visi „Euroradijo“ klausytojai buvo supažindinti su prancūziškąja Rytų dvasios Vakarų muzikoje sampratos interpretacija - Maurice'o Ravelio vokaliniu ciklu „Šecherezada“, kurį kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko viena populiariausių jaunosios kartos solisčių - sopranas Ona Kolobovaitė. Būdamas 28-erių, kompozitorius šį opusą sukūrė pasirinkęs ir dainomis pavertęs tris prancūzų poeto Tristano Klingsoro (tikrasis vardas Arthuras Leclêre) eilėraščius („Azija“, „Užburtoji fleita“ ir „Abejingasis“).

 

Literatūros kūrinio, šį kartą Aleksandro Tairovo dramos, pagrindu sukurtas ir kitas „Arabeskos“ programoje skambėjęs kūrinys - itin retai atliekama ir mažai žinoma septynių dalių Sergejaus Prokofjevo siuita „Egipto naktys“. Šis kūrinys Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Po pertraukos Euroradijo transliaciją iš Nacionalinės filharmonijos tęsė du gerai žinomai vokiečių kompozitoriaus Richardo Strausso kūriniais - simfoninė poema „Taip kalbėjo Zaratustra“ ir „Septynių skraisčių šokis“ iš operos „Salomėja“.

 

LNSO šį kartą dirigavo vienas profesionaliausių, perspektyviausių ir labiausiai vertinamų jaunųjų Lietuvos dirigentų Modestas Pitrėnas. Nors dar negalima palyginti bent dviejų A. Martinaičio „Saulės kelio“ atlikimų, būtent šio dirigento interpretuojamas kūrinys skambėjo išraiškingai ir įtikinamai. Ne mažiau įtaigiai buvo atskleistos ir visų likusių programos kūrinių emocinės prasmės. Švelnia erotika pulsuojanti M. Ravelio „Šecherezada“ skambėjo itin subtiliai. Tik vietomis solistės balsas buvo kiek per tylus ir šiek tiek gožiamas orkestro. Tačiau bendra kūrinio nuotaika nuo to nenukentėjo. Likę trys orkestriniai opusai („Egipto naktys“, „Taip kalbėjo Zaratustra“ bei „Septynių skraisčių šokis“) atskleidė puikų dirigento gebėjimą orkestrą paversti itin lanksčiu instrumentu, gebančiu perteikti pačius įvairiausius dinaminius niuansus ir jo galimybes visapusiškai išnaudoti įgyvendinant savo muzikinę atliekamų kūrinių viziją.

 

Kaip jau įprasta, transliaciją vedė muzikologė Jūratė Katinaitė, prieš kiekvieną kūrinį ji pateikė koncentruotos, įdomios ir naudingos informacijos. Nors šie komentarai buvo skirti radijo klausytojams, juos girdėjo ir Nacionalinėje filharmonijoje susirinkusi publika.

 

Euroradijas priklauso Europos transliuotojų sąjungai, įkurtai 1950 metais Ženevoje. Šios sąjungos narys nuo 1993-iųjų yra ir Lietuvos radijas bei televizija. Per metus Euroradijas transliuoja apie du tūkstančius koncertų, operų bei kitų muzikinių renginių iš įvairiausių pasaulio koncertų salių, tarp kurių nuo 1995-ųjų yra ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė. Būtent 1995 metų sausio 16-ąją Euroradijo koncertų sezone pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos radijas. Tąkart Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko, kartu su pianistu Petru Geniušu atliko Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, Vytauto Barkausko „Konzertstück für Orchester“ Nr. 2 bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“.

 

Ilgainiui tapo įprasta, kad per transliacijas šalia užsienio kompozitorių kūrinių Europos klausytojams pristatomi ir lietuvių kompozitorių kūriniai. Taip tarptautinė publika išgirdo Jurgio Juozapaičio diptiką „Mėnulio šviesa“, Onutės Narbutaitės Antrąją simfoniją bei oratoriją „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), Jono Tamulionio „Perpetuum Mobile“, Ramintos Šerkšnytės „De profundis“, Eduardo Balsio triptiką „Portretai“ bei Simfoniją-koncertą vargonams, Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Tūkstančiai durų į pasaulį“ bei M.K. Čiurlionio Kvartetą c-moll.

 

Taigi Euroradijo transliacijos tampa ne tik puikiu langu į kitų Europos šalių muzikinį gyvenimą, ne tik suteikia galimybę tiesiogiai išgirsti kūrinius, atliekamus žymiausiose pasaulio salėse, bet prisideda ir prie Lietuvos muzikinės kultūros skleidimo už jos ribų, nepamirštant ir ypač reikšmingų progų įvairių šalių klausytojams pristatyti jau klasika tapusius bei naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius.


„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11

Versija spausdinimui

Komentarai

Dalida, 2011-02-17 14:39

O nuo kada muzikinio įvykio fiksavimas yra nieko vertas dalykas? Dauguma vyresnės kartos "muzikologų" ar save tokiais laikančių asmenų rašo išvis apie betką ir apie nieką, arba išvis nerašo, nes tingi arba "neturi laiko", tačiau vis tiek drįsta kritikuoti jaunimą, kuriam tiesiog būtina rašyti. Kodėl niekas nedrįsta kritikuoti P.Geniušo, dėl jo siaubingo grojimo, bet drįsta kritikuoti jauną muzikologę dėl pirmų mažų žingsnių, kurie ateity bus platesni? Sėkmės komentatoriams, kuriems trūksta kritikavimo kompetencijos, o autorei linkiu nekreipti dėmesio į nieko vertą kritiką.

Klausimas?, 2011-02-16 21:54

Kam reikalingos tokios recenzijos, kuriose iš esmės niekas nepasakoma? Užfiksuojamas tik pats muzikos įvykis, bet apie jokią kritiką čia jokių kalbų... Nėra tos kritikos pas mus, na, nėra ...
Bet dėl to nedėkim į laikraštį bet ko... Ačiū ...

komentatoriams, 2011-02-16 13:35

Pilnatis ...

444, 2011-02-14 17:44

Norėčiau jums pasakyti,kad simfoninis orkestras tai yra ne instrumentas,o didelės sudėties ansamblis.Dirigentas yra muzikinių idėjų generatorius,apjungiantis šį didelį ansamblį bendram ,vieningam kvėpavimui.Instrumentas, kaip žinote ,yra toks daiktas su kuriuo muzikantas atlikęs tam tikrą veiksmą išgirs tam tikrą garsą bet kuriuo atveju ,nori to instrumentas ar ne.Dirigentas atlikęs tam tikrą veiksmą gali išgirsti tik batutos skrodžiamo oro šniokštima.

Pupa uoga, 2011-02-14 12:26

Ši recenzija dar kartą įrodo, kad dauguma jaunųjų Lietuvos muzikologų nemato prasmės recenzuoti koncertus. Tačiau tenka rašyti ir spausdinti, nes spaudžia LMTA dėstytojai, kurie nežino jokio kito muzikos žurnalizmo žanro tik - recenziją, bei tai vadina muzikos kritika. Dėstytojams dažnai trūksta supratimo, jog kritikas mano manymu turi būti melomanas, arba atlikėjas, nes tik skaitant apie muziką sunku ją vertinti, o vietoj žurnalizmo geriau skatinti studentų kritinį mąstymą, skatinti rašyti probleminius straipsnius. Sėkmės.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti