Jis sukurtas už menkus pinigus, mėgėjiškomis sąlygomis, dauguma filme pasirodančių žmonių, kaip supratau, yra neprofesionalūs aktoriai. Režisūra ar dramaturgija neperžengia studentiškų etiudų lygio, ypač tai akivaizdu scenose, kai pagrindinės herojės Marijos (Eglė Nes) motiną vaidinanti Airida Gintautaitė desperatiškai pasakoja savo istoriją, kuri režisieriui visiškai nesvarbi. Mizanscenos nykios, labiausiai Vaišnoras mėgsta personažus pastatyti kadro pakraščiuose, tarp jų bus gatvė, du foteliai ir pan. Arba atvirkščiai: du personažai eina žalia juosta tarp dviejų gatvių, kuriomis važiuoja mašinos. Lovos scena primena moteriškų romanų iliustracijas: herojai guli tiesiai priešais kamerą, prisidengę šilkiniu apklotu. Stilius nevientisas: praradusi nekaltybę Marija paneria vonioje, kurios vanduo ryškiai raudonas. Kai motina ją ištraukia, kamera dar ilgokai mėgaujasi kruvinu teliūškavimu. Na, o scena, kai Marija priešais veidrodį dažosi lūpas, o paskui prasideda filmo atomazga, padvelkia tokia Martino Scorsese „Taksisto“ parodija, kad net pradedi abejoti, ar visas „Myliu kulką tavo širdyje“ nuo pirmo iki paskutinio kadro nėra jaunojo lietuvių kino parodija. Ypač kai girdi neįmanomai gremėzdiškus dialogus. Pasakyčiau, kad žmonės taip nekalba, bet žmonės, kurie visais (įmanomais ir neįmanomais) būdais nori pasirodyti sąmojingi ir gilūs, ko gero, kalba būtent taip.

Epizodai ilgi, jų prasmę supranti bematant, todėl žiūrint filmą, kurio veiksmas sutelpa į dvi paras ar net šiek tiek mažiau, lieka laiko pagalvoti ir apie tai, kas nesusiję su Vaišnoro pasakojama istorija apie režisierių Donatą Vaišnorą, kuris naktį Vilniuje sutinka žavią paauglę Mariją, išgelbsti ją nuo įkyraus persekiotojo, parsiveda pas save, atima nekaltybę ir dar pasityčioja. Bet Vaišnoras nekaltas. Jį tokiu pavertė mylima moteris. Vaišnoras negali atsitokėti po to, ką jam padarė mylimoji Giedrė (žr. ankstesnį režisieriaus filmą „Giedrė“). Marija supranta, kad Vaišnoras nekaltas, ir pamilsta jį iš visos širdies. Finale ji tai pabandys paaiškinti meile nebetikinčiam Vaišnorui.

Kaip supratote, „Myliu kulką tavo širdyje“ iš tikrųjų yra „Giedrės“ tęsinys. Giedrė nepasirodo, bet Vaišnoras ją prisimena ir lygina su kitomis moterimis. Moterys ir yra pagrindinė filmo herojaus problema. Jis jas nuolat kaltina. Jos visos yra apgavikės, manipuliuotojos, kekšės... Sąrašą būtų galima tęsti, bet jis toks standartinis lietuvių kinui, kad neįdomu. Pagrindinį kaltinimą Vaišnoras formuluoja taip: „Moterys nemoka atsiduoti.“ Būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu: trisdešimtmetis vyras yra įsitikinęs, jog moterys turi jam atsiduoti ir dar būti dėkingos, kai jis vėliau jas išplūs ir pažemins.

Matyt, todėl, kad moterys nemoka atsiduoti, Vaišnoro kiaušiai tapo plieniniai. Herojus nuolat kalba apie savo plieninius kiaušus be jokios ironijos. Pirma reakcija į filmą: atrodo, kad režisierius tyčiojasi iš žiūrovų, kurie prieš savo valią priversti tapti mazochistais ir žiūrėti į jo niekingas pastangas vienu metu būti režisieriumi, aktoriumi, personažu ir meilės kankiniu. Bet, kaip jau užsiminiau, tai, kas vyksta ekrane, yra taip aišku, kad didesnę filmo žiūrėjimo laiko dalį gali skirti įvairioms hipotezėms. Ir tada pagalvoji, kad gal viskas yra atvirkščiai. Tai režisierius yra mazochistas. Jis patiria malonumą rodydamas Donatą Vaišnorą kaip infantilią save įsimylėjusią būtybę, kurios veido nepalieka zombio išraiška, žmogų, nesugebantį mylėti kitų, nykų nacionalistą („dar negimė toks lietuvis, kuris dėkotų ruskiui“), atstumiantį ir žiaurų patiną, kuris susijaudina tik įžeidęs moterį. Trumpai tariant, Vaišnoras patiria pasitenkinimą, kai visi jį mato būtent tokį - ne tik nevykėlį mačo, bet dar ir nevykusį režisierių, kurio filmuose moterys nuolat erotiškai valgo ledus ir iš tikrųjų net tos nekaltos jau yra pasmerktos būti kekšėmis.

Kai finale Vaišnoras pasirodė nuogu torsu, apsivyniojęs klubus rankšluosčiu, pagalvojau, kad pagaliau pamatysiu tuos plieninius kiaušus, apie kuriuos jis kalbėjo visą filmą. Bet ne. „Myliu kulką tavo širdyje“ pabaiga akivaizdžiai žada dar vieną Vaišnoro epo tęsinį.

„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11