Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 6 (928), 2011 vasario 11 d. > Kinas > Ciklas „Italų kino klasikai“
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Ciklas „Italų kino klasikai“


Anonsas


Živilė Pipinytė

Share |
„Šeima”
Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasidėsiantis ciklas „Italų kino klasikai“ gali būti paskutinis kartas, kai dideliame ekrane bus galima pamatyti šiuos italų kino režisierių Vittorio De Sicos, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Bernardo Bertolucci, Ettore Scolos, Giuseppe Tornatore, Lilianos Cavani filmus.

„Lietuvos kine“ saugomų filmo kopijų likimas neaiškus, todėl verta pasinaudoti proga ir pasižiūrėti pamirštus filmus, kuriuos sieja vienas bendras bruožas: filmai keičiasi, bręsta kartu su mumis, juos žiūrinčiais, bet išsaugo tai, kas juose vertingiausia.

 

Kiekvienas ciklo filmas kuo nors ypatingas. Federico Fellini Europos žlugimo vizija filme „Ir laivas plaukia“ (1983) pritrenkia savo dekadentišku puošnumu. Tas simboliškas laivas, kuriuo 1914-aisiais atsisveikinti su operos divos palaikais plaukia jos ištikimi gerbėjai, atspindi ir socialines klases, ir skirtingus jų atstovų požiūrius, bet pirmiausia paties Fellini nuojautą, kad ta kultūra, kurią įkūnija mirusi dainininkė, taip pat netrukus išnyks.

 

Prarasto laiko ilgesys gaubia nevieną šio ciklo filmą. Ettore Scolos „Baliaus“ (1983) šokių salėje, kur renkasi pati įvairiausia publika, pagrindinis herojus taip pat yra laikas. Neišeinant iš aptriušusios salės, filme prabėga keliasdešimt Europos istorijos dešimtmečių ir svarbiausi jos personažai. Visa tai parodoma šokiu, skirtingų epochų kostiumais, atributais, tarsi atgijusiomis prancūzų poetinio realizmo žvaigždėmis. Balius tęsiasi, nors keičiasi jo herojai, muzika, mados. Kitas Scolos filmas „Šeima“ (1987) pasakoja vienos Romos šeimos istoriją pusšimčio naujausios Italijos istorijos metų fone. Nuo tada, kai mažas berniukas pradėjo suvokti save, iki tos akimirkos, kai senasis profesorius (Vittorio Gassman) suvokia, kad jo laikas baigėsi.

 

Nostalgija dvelkia ir Bernardo Bertolucci „Pavogtas grožis“ (1996). Jį vienas garsiausių 7-ojo dešimtmečio maištininkų sukūrė po ilgos pertraukos grįžęs į gimtinę. Toskanos ir jaunosios Liv Tyler, kurios herojė ieško Italijoje savo nežinomo tėvo, grožis suerzino ne vieną režisieriaus gerbėją. Bet filmas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viloje, į kurią pasisvečiuoti atvyko jaunoji amerikietė, susirinko simboliškos figūros, bet kartu ir marga publika, nes beveik visi jie - 1968-ųjų kartos maištininkai. Režisierius nori suprasti, kuo jie tapo, kaip jie mąsto, ką jaučia gyvendami naujoje Europoje, už kurią kovojo. Ko gero, labiausiai jie jaučia prabėgusio laiko grožį.

 

Seniausias iš rodomų filmų - italų neorealizmo klasiko Vittorio De Sicos komedija „Itališkos vedybos“ (1964) - primins tuos laikus, kai italai katalikai negalėjo skirtis ir ieškojo būdų, kaip atsikratyti nusibodusios antrosios pusės. Primins ir vieną garsiausių kino duetų - Sophią Loren ir Marcello Mastroianni. Į vieną garsiausių De Sicos filmų - neorealistinius „Dviračių vagis“ apeliuoja ir Maurizio Nichetti komedija „Muilo vagys“ (1989).

 

Italų kino aukso amžių, kuris siejamas su neorealizmu, filme „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988) prisimena Giuseppe Tornatore. Tai autobiografinis pasakojimas apie mažą berniuką, kuris susidraugauja su kino teatro mechaniku ir tarsi į stebuklingą olą įžengia į kino pasaulį. Šis filmas - vienas gražiausių ir vienas garsiausių (nes apdovanotas „Oskaru“) meilės kinui prisipažinimų. Iš neorealistinio kino išaugo ir unikalus režisierius Francesco Rosi. Jo filmas „Paskelbtos mirties kronika“ (1987) - viena labiausiai pavykusių Gabrielio Garcios Marquezo prozos ekranizacijų.

 

Italų kinas sunkiai įsivaizduojamas be meilės istorijų. Cikle - ir du filmai, kur tos istorijos drastiškos, netikėtos. Giuliano Montaldo „Akiniai auksiniais rėmeliais“ (1987) dar palyginti nedrąsiai pasakoja homoseksualios meilės istoriją Mussollini valdymo metais. Lilianos Cavani filmo „Naktinis portjė“ herojė po daugelio metų sutinka savo kankintoją - SS karininką. Karo metais koncentracijos lageryje ji buvo jo meilužė, erotinių eksperimentų auka. Bet laimingą karo baisumus pamiršusią moterį traukia kankintojas, atsidūręs visuomenės dugne - apgailėtinas viešbučio naktinis portjė. Charlotte Rampling ir Dirko Bogarde'o duetas iki šiol jaudina, nors filmas prarado tą kontroversijų prieskonį, kuris jį lydėjo iš pradžių.

 

Užtat Michelangelo Antonioni „Raudonoji dykuma“ (1964) nutvilko kaip ir anksčiau. Filmas apie vienatvę ir tuščias pastangas patirti tikrus jausmus kažkada vadintas industrinės epochos susvetimėjimo metafora. Epocha jau kita, bet Monicos Vitti herojės išgyvenimai tokie pat suprantami. Tikras kinas yra amžinas. Italų klasikai siūlo tuo įsitikinti dar kartą.


„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

rzjAqvwRPQY, 2012-01-09 05:11

Well I guess I don't have to spend the weenekd figuring this one out!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti