Apie tikroviškiausią meną
Mindaugas Navakas. „Dvi vazos“. Ekspozicijos fragmentas. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka Menininko pristatinėti tarsi ir nereikia. Jis pirmas (su Egle Rakauskaite) atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje, yra pelnęs Nacionalinę kultūros premiją (1999 m.). Tačiau šie objektyvūs faktai, mano supratimu, mažai tepasako apie meną. O su Mindaugu Navaku apie meną kalbėtis labai įdomu, nes jis yra nepailstantis kūrėjas ir aktyvus parodų lankytojas, puikiai susipažinęs su padėtim.
M. Navako darbų kokybė ir įdomumas nuosekliai vis auga. Nors gal kas ir pasiginčytų, kad „Vilniaus sąsiuviniai“ (cinkografijos 1981-1986) buvo neprilygstamai drąsūs, manyčiau, dabar skulptorius tampa dar galingesnis, tikrove paversdamas viską gožiančio mastelio kūrinius. Žavi ir tai, kad menininkas nenustoja būti aktualus. Jo objektai visuomet užsiima aplinkos provokacija. Šiuo metu „Titaniko“ pašonėje esančioje Kostiumo dizaino katedros galerijoje veikia...
|
Meilė ir neapykanta
Bronius Gražys. „Miško fragmentas“. 2010 m. Mintis apie neapykantą lietuvių tapyboje paskatino eilinė tapybinė fiesta sostinėje - tradicinė Lietuvos dailininkų sąjungos apžvalginė tapytojų paroda „Arkos“ galerijoje. Pagal pavadinimą, šiais metais ji dedikuota ,,žvilgsniui į save“.
Skaitant kultūros savaitraščius ir kitokius realius bei virtualius leidinius, kyla pagrįsta nuomonė, kad lietuvių tapybos labiausia nemėgsta (ką ten nemėgsta - nekenčia, net dreba iš įniršio ir pasibjaurėjimo!) dailės kritikai. Jie (susibėgimai) kas antro save gerbiančio dailėtyrininkų cecho nario arba yra aršiai kritikuojami, arba oriai nutylimi. Tad paanalizuokime, kodėl lietuvių dailės kritikai (gal reikėtų rašyti ne lietuvių, bet Vilniaus?) nekenčia tapybos?...
|
Atmerkti ausis
Andrius Rugys. „Garso korys“
Sveikas, Andriau,
nors sutarėme kalbėtis apie „Garso korį“, kuriame turbūt ir tarpsti tuo laiku, kai rašau šį laišką, nujaučiu, kad iš tikrųjų minčių choreografija (kaip tu esi pasakęs) nušokdins kažkur toliau. Dar nežinau kur. Bet ir nesirūpinu, tegu viskas vyksta tėkmiškai.
Tada Klaipėdoje buvo kažkaip keista. Sėdėjome „koryje“ trise, gėrėme žoleles su medumi ir klausėmės tavo dešimt metų rinktų garso raštų. Suvokiau, kad apie...
|
|