Karina Matiukienė. „Pavargo darbščios rankos, nurimo nerami širdis“. 2010 m. V.Poškaus nuotr.
Naujausia Karinos Matiukienės paroda - absoliučiai veltinė ir kaišytinė - yra dedikuota ,,visiems išėjusiems žinomiems ir nežinomiems tekstilininkams, verpėjams, audėjams ir kitiems tekstilės fanams“. Dedikacija tampa konkretesnė paminėjus Juozo Balčikonio, Vaclovo Daujoto, Janinos Monkutės Marks pavardes.
Pagalvojau, kad akcentas vis dėlto kryptų pirmųjų - tų nežinomųjų - svarstyklių naudai ir dėkavojimų jiems būtų daugiau. Kodėl? Todėl, kad autorė atsispiria nuo vadinamosios banaliosios (ją dar būtų galima pavadinti ,,namudine“, ,,plataus naudojimo“, netgi ,,kičine“) tekstilės - visų tų daugiausia namų šeimininkių padarytų (anksčiau, senais laikais) arba įsigytų (tai jau šių dienų aktualija) užuolaidėlių, kilimėlių ir kitokių kuo tikriausių ,,kvarbatkų“ (visi trys minėtieji tautinės tekstilės audimo klasikai išpažino kiek kitokias, nuosaikesnes ir labiau stilizuotas tekstilines vertybes - nors, reikia pripažinti, kvarbatkinių margumynų jų raštuose taip pat netrūko, o kartais būdavo net ir per daug). Kvarbatkinis terminas labai gerai susipintų su barbarizmu dėkavojimas ir tai atspindėtų konceptualiai nuosaikų visos kolekcijos pobūdį. Kvarbatka, netaisyklingas lietuvių kalbos žodis, kuo tikriausias barbarizmas ir makaronizmas, ženklina ne ką kitką kaip mezginį, nėrinį, piniką.
Semantiškai ir visomis kitomis esmėmis kvarbatkos terminas dar yra artimas kvietko - gėlės, sąvokai. Ir tai nekeista, nes kvarbatkos dažniausiai ir naudojamos kuriant įvairiausius augalinius pavidalus. Tų kvarbatkų K. Matiukienės parodoje galima aptikti visur - ir keliuose kuo tikriausiomis lelijomis bei pinavijomis iškaišytuose uždangaluose, ir akmeniško kolorito, bet labai minkštose, išsipūtusiose pagalvėse - turbūt pačiame įtaigiausiame namų gerovės simbolyje.
Net pagrindinis ekspozicijos akcentas - veltinė stela ar herma su antropomorfine galva - primena kresną, masyvų vazoninės gėlės žiedą. Šios statiškos statulos reikšmės bei prasmės skęsta dar gilesniuose vilnoniuose kloduose. Čia galima prisiminti ir romėniškų biustų tradiciją (bustum - mirusiojo sudeginimo, palaidojimo vietą žyminti skulptūra), ir tiurkiškąjį paprotį iš vilnos (avies arba net kupranugario) suvelti kitan pasaulin išėjusių protėvių figūrėles ir jas laikyti jurtoje arba kibitkoje.
Kita vertus, nereikia ieškoti taip toli. Pats, žvelgdamas į šį monumentą, prisiminiau kadaise Butrimonių kapinėse matytą betoninį biustą, ženklinantį praėjusio amžiaus penktajame ar šeštajame dešimtmetyje per anksti iš gyvenimo pasitraukusio jaunuolio kapą. Tas pats sustingęs išsprogusių akių žvilgsnis, analogiškai nusmailinta nosis, beveik tapati džokondiškai mįslinga šypsenėlė. Turint omenyje kvarbatkinę anų laikų memorialinę (tos, kuri rašyta ant masyvių antkapinių paminklų) frazeologiją, K. Matiukienės monumento atveju atmintyje taip pat kaupiasi mintys apie ,,nuskintą žiedą“, ,,šalnų pakąstą snieguolę“ ir panašiai.
Šią mintį sustiprina ir pratęsia šalia stabo sustatyti veltinio ritiniai. Jie panašūs į neprasiskleidusius pumpurus - tai galima interpretuoti kaip nepabaigtų visų mirusių namudinių tekstilinink(i)ų ar tiesiog rankdarbius mylinčių namų šeimininkių ir jiems prijaučiančių nerealizuotų svajų bei darbų ženklą.
Paroda veikia iki vasario 5 d.
Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-18 val., šeštadienį 12-17 val.
„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04
|