Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 4 (926), 2011 sausio 28 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Apie muziką koncentracijos stovykloje. Holokausto aukų atminimo dienai
Daiva Šabasevičienė: Spektakliai grįžta žiūrovams(3)
„Meistras ir Margarita” ir „Stepančikovo dvaras” vėl LNDT scenoje
Pauliaus Normanto fotografijos Lietuvių kalbos institute
Austėja Adomavičiūtė : Lėlės skelbia karą be lėlių (2)
„Grybų karas“ teatre „Lėlė“
Monika Krikštopaitytė: Kietas riešutėlis (7)
Menininkų grupės „Angis“ retrospektyvinė paroda „Titaniko“ ekspozicijų salėse
Aleksandra Piktytė : Kunstkamera (12)
Andriaus ir Nerijaus Erminų kūrybos paroda Šv. Jono gatvės galerijoje
Režisierius Darrenas Aronofsky apie savo filmus
Nauji filmai - „Karaliaus kalba“
Krėsle prie televizoriaus
Sausio 28-vasario 3
Pokalbis su menininku Nicolas Grospierre

Karilė Nefaitė

Sausio pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo trečiasis Architektūros pokalbių fondo organizuojamas paskaitų ciklas „Show off: reginio architektūra“. Antrąją ciklo paskaitą „Pasiklydęs architektūroje“ skaitė šveicarų kilmės menininkas Nicolas Grospierre. Lenkijoje gyvenantis kūrėjas fiksuoja sovietmečio moderniosios architektūros palikimą, įtraukdamas ir ne vieną Lietuvos pastatą. Greta dokumentinės fotografijos menininkas kuria įvairias instaliacijas, susietas sukolektyvine atmintimi, manipuliuoja begaline erdve, cikliškumu, žaidžia fikcijos ir realybės kategorijomis. 11-oje Venecijos architektūros bienalėje Nicolas Grospierre gavo „Auksinio liūto“ apdovanojimą.

 

Paskaitoje teigėte, kad esate pasiklydęs labirinte. Žiūrint į Jūsų sovietinę architektūrą įamžinusias nuotraukas, susidaro įspūdis, jog klaidžiojate ne tik vietos, bet ir laiko labirintuose. Gimėte Šveicarijoje ir atvykote į Lenkiją 1999 metais, taigi nebuvote sovietinės architektūros klestėjimo, funkcionavimo laikotarpiu. Koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo laiku, kurio palikimą fotografuojate? Kaip Jūs, subrendęs kitoje sienos pusėje, šį palikimą matote?  

 

Tiesa, tuo metu gyvenau Prancūzijoje, bet ir anksčiau žinojau, kas čia vyksta. Tikrai suprantu, koks jautrus aptariamas periodas. Vis dėlto, kalbant apie šį laiką, labiausiai mane domina su ideologija nesusiję klausimai. Sudėtinga žvelgti atsiribojus nuo ideologijos, nešališkai, tačiau aš visąlaik siekiu išlikti objektyvus. Net ir tuomet, kai klausimas neišvengia ideologijos, stengiuosi nepalaikyti jokios pusės ir vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra. Jei ta architektūra, kurią aš fotografuoju, šiandien atrodo įdomi, vadinasi, ji ir buvo įdomi. Tai reiškia, kad šis periodas nebuvo tik juodas - vyko gausybė įdomių, pažangių, teigiamų dalykų. Mes negalime ignoruoti idėjinių ir materialių Sovietų Sąjungoje gyvenusių piliečių laimėjimų. Būtent juos ir stengiuosi fiksuoti savo fotografijose.

 

Tokia pozicija labai netikėta pirmiausia dėl to, kad esate baigęs politikos ir ekonomikos mokslus. Atrodytų, sovietmečio modernizmas - ypač politiškai ir ideologiškai angažuota sritis, tad ar apskritai įmanoma ją matyti, mąstyti be šios dimensijos?  

 

Politika nebėra mano pagrindinis prioritetas. Ji nebeįtraukia manęs emociškai kaip prieš 10 metų. Aš neturiu televizoriaus, neskaitau laikraščių. Man rūpi, kas vyksta pasaulyje, bet tas globalios informacijos kratinys, perfiltruotas pusšimčio žmonių, manęs nė kiek nebedomina. Masiškai medijuojamas neaiškios kilmės informacijos sąvadas nėra tai, kaip aš matau pasaulį, kaip aš jį interpretuoju. Jei ir paskaitau kokius nors laikraščius, tai nebent vietinių naujienų puslapius - jie mane jaudina kur kas labiau. Vis dėlto labiausiai man patinka patirti tiesiogiai, susidaryti savo nuomonę. Jei kalbame apie pastatus, kuriuos fotografuoju, man nesvarbu, ką jie reiškia kitiems žmonėms, svarbu tik tai, ką jaučiu pats.

 

Pripažįstu, kad kai kuriuose mano darbuose galima įžvelgti politinių poteksčių, iš kurių kam nors gali pasirodyti, jog aukštinu sovietinį režimą. Kaip minėjau, mano tikslas ne aukštinti, o parodyti, kad buvo ne vien bloga. Stengiuosi būti objektyvus, nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Štai sovietinio laikotarpio architektūros pavyzdys - Druskininkų gydykla (N. Grospierre architektų R. ir A. Šilinskų suprojektuotą pastatą fotografavo 2004 m.- aut. past.). Manau, kad tai nepakartojamas architektūros kūrinys, bet faktas, jog aš jį fotografavau apleistą, apgriuvusį ir tuščią, taip pat nemažai pasako, t.y. parodo jį sukūrusios sistemos nesėkmę. Situacija labai ambivalentiška, nėra aiškaus ir vienareikšmio vertinimo. Sovietmečiu buvo gausybė įdomių, tačiau labai nepatvarių dalykų. Visa sistema buvo nepatvari, dėl to ji ir sugriuvo. Griuvėsiais virtę gražūs (ar bent jau įdomūs) pastatai taip pat yra ir šios sistemos silpnumo, utopiškumo liudijimas.

 

Kalbate apie griuvėsius. Žiūrint į Jūsų fotografijas matyti, kad melancholiškas estetinis pasitenkinimas tuo, kas nyksta, Jums nesvetimas. Ar tuo Jums patrauklus irsovietinės architektūros palikimas?

 

Be abejonės, taip. Mane labai domina vadinamoji „griuvėsių estetika“. Tai praeities pėdsakas, rodantis, kad kadaise egzistavo kažkas didinga, kas šiandien beveik išnykę. Žinomiausias tokios estetikos mene pavyzdys - XVIII a. antikinės kultūros atgaivinimas. Tuo metu buvo susiformavusi net atskira kryptis (nuo piešinių, graviūrų iki netikrų griuvėsių imitacijų), vaizdavusi kadaise didingą, bet sunykusią mūsų praeitį. Apskritai manau, kad senas, apiręs daiktas yra kur kas gražesnis už naują. Pavyzdžiui, imdamas paprasčiausią įrankį - seną plaktuką ar kirvį - matai jame žmogaus veiklos ženklus, jo pastangas, laiko pėdsakus. Ir būtent tai, kad jis nebenaujas, galbūt niekam nebereikalingas, nebetinkamas, kad jis kadaise buvo kažkuo, tačiau dabar toks nebėra, suteikia jam grožio.

 

Idėjos lygiu Sovietų Sąjunga - vienas didingiausių sumanymų, kuris kartu buvo absoliučiai nevykęs. Jo įgyvendinimas - visiška nesėkmė. Būtent idėjos didybė ją ištikusią katastrofą padaro dar labiau jaudinančią. Tačiau aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Supraskite mane teisingai: jei Sovietų Sąjunga tebegyvuotų, aš būčiau su ją kovojančiųjų pusėje. Kaip ir minėjau, tik todėl, kad ši didybė baigėsi visiška nesėkme, gimsta grožis. Priešingu atveju tai būtų tapę košmaru.

 

Esate sakęs, kad 8-asis dešimtmetis - tai paskutinis laikotarpis, kai tikėjome žinantys tiesą. Tai buvo pasakyta menininko bei visuomenės pasipriešinimo ideologizuotai sistemai kontekste. Kas pasikeitė? Kuo šiandien tikite Jūs?  

 

Taip, tai buvo laikas, kai mes apskritai kažkuo tikėjome. Žlugus Sovietų Sąjungai, daug kam atrodė, kad tai ir progreso pabaiga. Laimėjus kapitalizmui, pasiekta ir pažangos kulminacija, aukščiausias taškas to, kas gali būti pasiekta. Tai netiesa. Istorija tebesitęsia, tačiau mes nebetikime, kad kapitalizma...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru